Šiandien vyro kolekcijoje – 25 įvairių markių sovietinių laikų automobiliai. 10 iš jų – jau restauruoti ir turintys istorinės transporto priemonės statusą bei specialų „History“ numerį. Likę dar laukia savo eilės.
Kolekcijoje yra GAZ, „Volga“, „Žiguli“, „Zaporožec“ automobiliai ir net itin reto XT2–7 modelio traktorius. J.Jučas sovietinius automobilius kolekcionuoja, nes tai yra su jo tėvų ir su jo paties gyvenimu susijusios mašinos. Jomis pačiam teko važinėti, todėl ir remontuoti yra kur kas paprasčiau.
Mechaniko techniko specialybę turintis vyras – šiuo metu – bendrovės „Radviliškio vanduo“ direktorius – jau vaikystėje juto išskirtinį potraukį viskam, kas burzgia ir rieda. Būdamas dešimties metų remontavo motorinius dviračius, automobilius, surinkdavo jų motorus.
Tačiau rimtu hobiu šis pomėgis tapo maždaug prieš kelis dešimtmečius, kai, pamatęs radviliškiečio Laimučio Bruniaus puikiai restauruotą GAZ 69 automobilį, užsikrėtė šiuo virusu. Dabar L.Brunius vadovauja Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ Šiaurės Lietuvos filialui, o J.Jučas yra šio klubo narys ir ekspertas.
„Tuomet taip užsidegiau, kad dar tą pačią vasarą Vilniuje pavyko rasti tokį patį GAZ 69 automobilį, taip vadinamąjį „viliuką“, kuriais važinėdavo kolūkių pirmininkai. Parsigabenau namo ir ėmiausi darbo“, – pradžių pradžią prisimena istorinių automobilių kolekcionierius.
Padangų ieškojo net Latvijoje
Vienas vertingiausių jo kolekcijos automobilių – GAZ 63 visureigis, pritaikytas vežioti ir krovinius, ir žmones. Jo prototipą rusų konstruktoriai sukūrė dar karo metais. Tai, anot J.Jučo, retas eksponatas ir jų Lietuvoje likę vos keli.
Restauruojant automobilį teko išrinkti iki varžtelio, bet didžiausia problema buvo ne kas kita, o padangos. Jas teko tikra to žodžio prasme rankioti po visą Lietuvą ir už jos ribų: vieną padangą pavyko nusipirkti Rokiškyje, kitą – Radviliškyje, dvi – Jurbarke, o penktąją pavyko rasti pas brolius latvius Daugpilyje.
Vieną padangą pavyko nusipirkti Rokiškyje, kitą – Radviliškyje, dvi – Jurbarke, o penktąją pavyko rasti pas brolius latvius Daugpilyje.
1963 metais pagamintas automobilis anksčiau priklausė Kėdainių rajono Krakių žemės ūkio bendrovės priešgaisrinei tarnybai, o vėliau buvo pritaikytas šienui vežioti.
Dabar restauruota mašina, kaip ir kiti kolekcijos automobiliai, prie kurių jau prisilietė J.Jučo ir dviejų jo pagalbininkų rankos, žvilga tarsi būtų ką tik nuo gamyklos konvejerio nuriedėję. Kolekcininkas sako, kad vidutiniškai į automobilį tenka investuoti apie 4 tūkst. eurų, bet daugiausia yra darbo ir rūpesčių. Ir, žinoma, džiaugsmo.
„Didžiausią malonumą jaučiu į kelią išvažiuodamas „viliuku“ kabrioletu. Jaučiuosi kaip baikeris. Labai smagu“, – ką jam reiškia šis pomėgis sako J.Jučas. Dar smagiau, kad daug džiaugsmo, nuostabos restauruoti automobiliai sukelia aplinkiniams: žmonės puola juos fotografuoti, nori pasivažinėti. Klubo nariai su savo automobiliais dažnai dalyvauja įvairiose šventėse ir renginiuose, kuriuose paprastai sulaukia labai daug dėmesio.
Didžiausią malonumą jaučiu į kelią išvažiuodamas „viliuku“ kabrioletu. Jaučiuosi kaip baikeris.
Retro automobilių savininkai dažnai kviečiami ir filmuotis istoriniuose filmuose. Neseniai J.Jučas su kitais klubo nariais filmavosi Donato Ulvydo kuriamoje kino juostoje „Emilija“ apie įvykius Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Kino rekvizitais tapo kolekcininkų turimi sovietiniai automobiliai, o patys klubo nariai tapo protestuotojų minioje siautėjančiais milicininkais. Filmą ketinama demonstruoti kitais metais. „Tas pikčiausias milicininkas, mojuojantis „bananu“ – tai aš“, – savo karjerą kine su šypsena prisimena J.Jučas.
Devynių „Volgų“ istorija: viskas arba nieko
Apie kiekvieną savo automobilį J.Jučas galėtų pasakoti įdomiausias istorijas, tačiau neabejotinai pati įdomiausia yra devynių GAZ 21 (dar kitaip „Volga“), kurias įsigijo Vilkaviškyje, istorija. Mat, pardavėjas sutiko parduoti arba visas devynias, arba nei vienos. Todėl teko imti visus automobilius, kurių gamybos metai – nuo 1958 iki 1970 m.
Vienu iš tų devynių automobilių vyras jau buvo išvažiavęs į kelią, bet nesėkmingai. Vos išvažiavus iš garažo pirmuosius 50 metrų, jį sustabdė kelių policininkai, nes automobilis – neregistruotas ir be valstybinių numerių.
„Tokią niekam tikusią tvarką turime tik mes Lietuvoje: pirmiausia turi suremontuoti, gauti techninės apžiūros dokumentus, draudimą ir tik tuomet automobilį gali registruoti. O kodėl negalėčiau nupirkęs pirmiausia užregistruoti mašinos? Norėdamas išvengti tokių lietuviškų žabangų, ne vienas kolekcionierius automobilius gabena registruoti į Latviją“, – pasipiktinimo neslepia J.Jučas.
Jis pasakoja, kad vieną automobilį „iš numirusiųjų“ prikelti vidutiniškai užtrunka apie metus. Bendrovei „Radviliškio vanduo“ vadovaujantis vyras sako, kad vis rečiau turi galimybių pats užsiimti restauravimu. Tą darbą atlieka du jo pagalbininkai, o jis daugiausia rūpinasi dalių tiekimu.
Restauravimo dirbtuves J.Jučas yra įkūręs iš tėvų paveldėtame ūkyje šalia Šeduvos, kur gyvena su šeima. Įsigijo šalia paveldėto ūkio esančius sandėlius, juose ir laiko automobilius.
Tačiau greitai restauruoti kolekcijos automobiliai iškeliaus į naujai kuriamą Istorinės, karinės technikos muziejų Šeduvoje. Jis taps prieš porą metų Kaune atidaryto Istorinės, karinės technikos muziejaus filialu. Muziejui skirtos patalpos asociacijai „Retromobile“ perduotos šių metų pradžioje ir klubo nariai patys savaitgaliais jas remontuoja.
„Turėsime, kur sutvarkytas mašinas pastatyti, žmonėms parodyti. Nes dabar yra blogai, kai tuose pačiuose garažuose stovi restauruotos mašinos, o kitos tvarkomos šalia: dulkės, dūmai, tepalai“, – sako kolekcininkas. Ekspozicija, kurioje turėtų tilpti apie 60 automobilių, bus mobili, mašinos nebus tik dulkantys eksponatai, ir toliau bus naudojamos renginiuose ir šventėse. Ekspozicija bus nuolat keičiama, atnaujinama, eksponatais bus dalijamasi su Kauno muziejumi.
Tai – neišgydoma liga
„Retromobile“ klubo nariai juokaudami savo pomėgį vadina liga, nuo kurios nėra vaistų. Štai neseniai draugas jam pasiūlė „idealų zaporožietį“. Nors iš pradžių purtėsi, nes eilėje, kol bus restauruoti, laukia dar 15 automobilių, bet vėliau neatsispyrė pagundai ir nuvažiavo pažiūrėti. Kadangi buvo tikrai idealus, sukirto rankomis ir įsigijo.
Maloni ta liga. Nuperki metalo laužo krūvą ir iš jos padarai „saldainiuką“.
„Prie to nagų daug nereikės kišti. Tik šiek tiek parfumerijos, ir galima į muziejų statyti“, – džiaugiasi naujausiu pirkiniu vyras.
„Maloni ta liga. Nuperki metalo laužo krūvą ir iš jos padarai „saldainiuką“, – – apie savo hobį sako jis.
J.Jučo bendramintės yra ir jo žmona Asta bei dukros, kurios, jei reikia, gali pavairuoti ir „Žigulį“ ar „Volgą“. Kitaip ir negalėtų būti, kai visas laisvalaikis skiriamas tokiam egzotiškam hobiui.
Laisvesnį savaitgalį savo restauruotomis mašinomis klubo nariai išmaišo gražiausius Lietuvos kampelius. Į kelią tuomet leidžiasi 10 ir daugiau automobilių, o žygyje aplink Lietuvą važiavo net iki 80-ties. O jei vieną gražią dieną į tokią koloną susirikiuotų visi klubo nariai, būtų ne mažiau 300 antram gyvenimui prikeltų automobilių.
