Keleiviams vietos yra ir bagažinėje
Jei nesi suvaržytas saugumo reikalavimų, baimės ar kitų ribojimų, čia gali pasisemti neįtikėtinos patirties. Tereikia pasiryžti kelionei po Kabulą. Galima pasitikėti savomis kojomis – jos labiausiai padės, jei reikia skubiai įveikti nedidelį atstumą, pakeliui laukia paprastų mirtingųjų automobiliams uždaryta gatvė ar dėl svarbaus renginio eismas centre apskritai apribotas. Bet jei lauke atrodo pernelyg karšta ir dulkėta, o laiko neturi daug, tavo paslaugoms – įvairios transporto priemonės.
Numeriuose vargiai pamatysi skaičių 39, mat tai yra sutenerio simbolis.
Gali pasigauti taksi. Karas lieka karu, o taksi Kabule klesti. Akis nuolat užkliūna už geltonų ir kitų spalvų automobilių, išmargintų juodais kvadratėliais ar turinčių plafoną, – taip jie buvo pažymėti ne vietos taksi bendrovių, o užsienyje ir atgabenti į Afganistaną. Taksi pilna, bent jau centrinėje sostinės dalyje, o vairuotojai – sukalbami. Nepaisant pranešimų apie pagrobtus žmones, Kabule taip keliauti – gana saugu ir tikrai pigu.
Vienintelis nepatogumas – tą pačią mašiną tenka dalintis su dar vienu, dviem, penkiais ar dar daugiau nepažįstamų keleivių. Šiuo atveju prestižinė vieta – vairuotojo, nes jis greičiausiai sėdės vienas.
Ant priekinės keleivio sėdynės gali įsitaisyti mažiausiai pora žmonių, o vaikų – ir visi trys. Gale telpa keturi-penki, o gal net septyni vaikai. Vienatūryje dar yra bagažinė – dvi-trys vietos moterims. Kartais pamirštu pasipiktinimą dėl pažeidžiamų teisių – pernelyg įdomu stebėti, kaip būrelis burkų (šis drabužis visiškai nuasmenina žmogų) susistabdo taksi, pasikelia melsvą aprėdą, atidengdamos aukštakulniais apautas kojas, ir kelia jas į bagažinę. Daugiausiai lengvajame automobilyje esu suskaičiavusi 13 žmonių – paskui pamečiau skaičių.
Panašus keleivių tankumas galioja ir autobusiukams. Tik juose yra mažiausiai dvi papildomos vietos – atsistojus ant laiptelio ir tvirtai įsikabinus. Jauni afganai, viena ranka laikydamiesi už durų rėmo, kita sugeba rašyti žinutes telefonu.
Kuo mažesnė mašina, tuo skurdesnis vairuotojas ir tuo daugiau keleivių jam tenka sutalpinti. Turtingesni afganai važinėja visureigiais, neretai – šarvuotais (kaip dauguma užsieniečių), turi vairuotojus.
Numeriuose skaičiaus 39 nėra
Autobusuose – kiek erdviau, nors į juos patekti irgi ne visada pavyksta. Moterys, ypač su burkomis, senu papratimu kartais grūdasi į galą, nors joms niekas nedraudžia įsitaisyti priekinėse sėdynėse. Tik viena bėda – nėra nustatyto grafiko ir aiškių stotelių, taigi autobusai neretai stoja ten, kur reikia keleiviams, o kur važiuoja, sušunka vairuotojas. Maršrutų klausimu afganai mėgsta improvizuoti.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Eismas Afganistane |
Prieš tris dešimtmečius, kai atžygiavo sovietų kariuomenė, Kabule atsirado mums pažįstama viešojo transporto sistema – 80 troleibusų kasmet turėjo pervežti milijonus keleivių. Tačiau po keliolikos metų jų atsisakyta, nes infrastruktūra per karą buvo sunaikinta.
Nors dviračių takai Kabule – neregėtas dalykas, būtent ši transporto priemonė čia yra patogiausia. Išvengsi kamščių ir aplenksi mašinas sustabdančius užtvarus – štai didžiausi privalumai. Tiesa, visų pirma patartina pridengti veidą kauke, kokios populiarios Pietryčių Azijos didmiesčiuose, ar bent tvirtai užsivynioti skarą. Kitaip karštame ore sklandančios dulkės ir išmetamosios dujos (anglies dvideginis niekur nėra sveikas, bet čia, kur automobiliai rieda nenutrūkstančiomis eilėmis, o degalų kokybė abejotina, jis yra dar didesnis nuodas) keliaus tiesiai į plaučius.
Prakutę afganai persėda ant motociklų, kurie geriausiai atskleidžia šeimininko išmonę ir meilę savo ratams. Motociklai nėra prabangūs – dauguma yra vietoje gaminti „Pamir“, užtat jų „tiuningas“ pribloškia. Įvairiaspalvis dirbtinis kailis, kilimėliai, raišteliai, blizgučiai, prie vairo pritvirtintos pirštinės, kad rankos nešaltų, – tik keli puošybos elementai. Šalmai nėra privalomi – juos mačiau vos porą kartų.
Ant priekinės keleivio sėdynės gali įsitaisyti mažiausiai pora žmonių, o vaikų – ir visi trys. Gale telpa keturi-penki. Vienatūryje dar yra bagažinė – dvi-trys vietos moterims.
Automobiliai dailinami dar smarkiau, tik ne visus kailius ir kilimus, išklotus salone, iš tolo pamatysi. Užtat skaitant užrašus, kuriais nuklijuota dažna mašina, galima sutrumpinti grūstyse leidžiamą laiką. Sužinosi, kad už vairo sėdi kelių dievas, kelių princas, miesto vaikis ar atsidavęs musulmonas, kad jis keliauja tiesiai į tikslą ar yra išalkęs meilės. Vairuotojai taip bando pritraukti keleivius į patogų moskvičių, žada saugią kelionę ar tiesiog išreiškia pasididžiavimą savo mašina ir pabrėžia jos markę. Šie lipdukai yra neblogas verslas, gyvavęs net Talibano laikais.
O kai kurie automobiliai išmarginti ankstesnių savininkų paliktais reklaminiais užrašais. Afganai nesivargina perdažyti mašinų, taigi jos važinėja pusiau luptos, pusiau skustos – geltonomis ir raudonomis durelėmis, baltu stogu, parūdijusiais sparnais. Kartais dar papuošia vaivorykštės spalvų juostele, panašia į homoseksualų bendruomenės simboliu tapusią vėliavą. Panašu, kad jie apie tai nėra girdėję, nes musulmoniškoje šalyje seksualinės mažumos netoleruojamos.
Užtat numeriuose vargiai pamatysi skaičių kombinaciją 39, mat tai yra sutenerio simbolis. Kitokių numerių apstu. Nors įdiegta registravimo sistema, kartais lieka valstybių, iš kurių mašinos atkeliauja, numeriai. Teko matyti ir lenkiškus, ir latviškus, ir net seno pavyzdžio lietuviškus numerius. Tiek afganų, tiek užsienio karių automobiliai būna ir visai be numerių, bet dėl to niekam galvos neskauda.
Saugumo sumetimais verta pramokti arabų rašto
Klausti, kokią mašiną turi afganas, maža prasmės – 9 atvejais iš 10 ar dažniau tai bus „Toyota“. Paprasti mirtingieji vairuoja padėvėtas „Corolla“, pasiturintieji pinigų sukrapšto „Land Cruiser“.
Pramoga įstrigus nesibaigiančiose grūstyse – rasti kitos markės automobilių. Teko matyti ir „VW Golf“, ir „Suzuki“, ir „Seat“, o vidury Kabulo veikia net „Lexus“ salonas.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Eismas Afganistane |
Afganai aiškina, kad tojotų detalės pigios, todėl visi ir perka. Vienas kolega, nuolat skuduru įnirtingai blizginantis juodo mersedeso šonus, įsitikinęs, kad būtent šis automobilis geriausias, todėl nemainysiąs jo į jokį kitą. Sakė turėjęs gerokai pasistengti, kol rado.
Policininkai važinėja žaliais „Ford“ pikapais, kuriuos parūpino amerikiečiai. Pareigūnai mėgsta praūžti gatve įsitaisę gale, nukorę vieną koją per bortą ir iškėlę automatus. Teko matyti juos taip pat važinėjančius per riaušes, tik kad būtų baisiau, nepaliaujamai šaudė. Išgirdus sirenas ir pamačius mirgančias šviesas, nereikia skubėti trauktis iš kelio – nebūtinai tai bus policija. Kaip ir civiliais drabužiais vilkintys ginkluoti vyrai – greičiausiai tai kokio karo vaduko ar įtakingos personos apsauga.
Sunkvežimių fronte dominuoja margaspalviai indiški „Tata“, nors galima pamatyti ir sovietmečiu gamintų GAZ. Dienomis miestas uždarytas sunkiajam transportui, todėl priemiesčiuose išsirikiuoja sunkvežimių eilės, bet draugiškus santykius su policija palaikančios ar ryšių turinčios bendrovės draudimus apeina.
Užtat karinis transportas juda be problemų, tik spėk trauktis iš kelio. Būna, skubi į susitikimą (reliatyvus išsireiškimas, nes tiek Kabulo eismui, tiek šarvuotiems automobiliams jis netinka), džiaugiesi, kad gatvės apytuštės ir gal net suspėsi, bet staiga prieš nosį išdygsta svarbią miną nutaisęs ūsočius žalia uniforma ir mojuoja lazdele – „Nė iš vietos!“ Po kelių minučių pakyla raudonai baltas užtvaras ir į gatvę atsargiai išlenda rudas „Humvee“. Jam pavymui – kelios nedidelio namo aukščio tvirtovės. Atrodo lyg pagamintos pirmą dieną dirbančio šaltkalvio – atmestinai suvirinti metalo lakštai su pritvirtintais ratais, keliomis skylėmis ir iš jų kyšančiais automatais. Iš tiesų šitie agregatai saugo karius nuo kulkosvaidžių, pakelės bombų ir kitų negandų, o kartu padeda amerikiečiams skleisti demokratijos dvasią – bent jau jie taip galvoja. Afganai galvoja kitaip – matydami tokį vaizdelį, primenantį „Žvaigdžių karų“ epizodą, jie dažniausiai griežia dantį. Visų pirma dėl sugaišinto laiko.
Kartą, važiuojant vienu iš Kabulo prospektų, policininkai visus automobilius ėmė kreipti į vieną ar kitą pusę ir liepė stoti. Nesuprasdama dairiausi priežasties. Klausiamai pažiūrėjau į vairuotoją. „Viceprezidentas…“ – susiraukęs nutęsė. Netrukus prašvilpė trys balti „Land Cruiser“, lydimi dviejų apsaugos automobilių. Taip maršalas Mohammadas Qasimas Fahimas saugosi galimo pasikėsinimo.
Tiek nuo viceprezidento, tiek nuo karinio transporto geriau laikytis atokiau. Jei priartėsi, gali anksčiau laiko iškeliauti į amžinosios medžioklės plotus – emocingesni apsaugininkai arba kariai paleis ugnį be įspėjamųjų šūvių. Iš kur jiems žinoti, kad bagažinės nesi prigrūdęs sprogmenų? Įspėjimas būna užrašytas nebent ant karinio visureigio galo: „Laikykis atstumo“. Vargas, jei nesugebėsi perskaityti kabliukų rašto.
