Savo pranešime ministras pateikė Lietuvos siekius elektromobilumo srityje iki 2030 m.: tai – 60 tūkst. elektromobilių įkrovimo stotelių, kurių infrastruktūroje 10 proc. sudarytų viešos ar pusiau viešos stotelės, taip pat – 230 tūkst. lengvųjų elektromobilių Lietuvos gyventojų automobilių parke.
Ruošia elektromobilumo studiją ir strateginį planą
Ministro D.Kreivio teigimu, kalbant apie dabartinę įkovimo stotelių infrastruktūrą, Europoje esame tarp besivejančių valstybių. Tam, kad situacija keistųsi, šioje srityje reikalingas impulsas ne tik iš valstybės institucijų, bet ir iš entuziastų, verslo subjektų.
2020 m. Europoje veikė 360 tūkst. viešųjų įkrovimo stotelių. Lietuvoje – 360. Europoje važinėjo 1,722 mln. M1 klasės grynų elektromobilių, o Lietuvoje 2021 m. rugsėjį – 3720 elektromobiliai ir 2720 išoriškai įkraunami hibridai.
Kaip paskatinti elektromobilumo plėtrą mūsų šalyje? Kaip užtikrinti, kad elektros tinklas atitiktų elektromobilių savininkų poreikius?
Iki šių metų pabaigos Energetikos ministerija kartu su Susisiekimo ministerija bei elektros tiekimo operatoriumi planuoja parengti studiją, kuri nustatys pagrindines elektromobilumo infrastuktūros plėtros prioritetines kryptis.
Tai leis per kitų metų pirmąjį pusmetį parengti elektromobilumo strateginį planą, identifikuoti reikalingą elektromobilių skaičiaus augimo trajektoriją, įvertinti elektromobilių įtaką elektros tiekimo tinklams, nustatyti efektyviai plėtrai reikalingas įgyvendinti priemones.
Kada „atsiperka“ elektromobilis
Natūralu, kad vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių rinktis ekologiškesnes transporto priemones – jų atsiperkamumas. Nes dar gaji nuomonė, kad didesnė elektromobilių (nei automobilių su vidaus degimo varikliais) kaina yra vienas plėtros stabdžių.
Gediminas Misevičius, „Swedbank“ Atvirosios bankininkystės vadovas ir elektromobilių ekspertas pateikė labai įdomius skaičiavimus. Jau 6 metus vairuojantis elektromobilius ekonomistas pripažino, kad elektromobilį rinkosi ir dėl ekonominių faktorių, ir dėl to, kad juo labai malonu važiuoti.
Eksertas pabandė paskaičiuoti keletą scenarijų, kur yra tas elektrombilio „atsipirkimo“ lūžio taškas. Atsipirkimo specialiai parašė kabutėse dėl to, kad tai nėra absoliutus atsipirkimas, o tik palyginimas su vidaus degimo variklį (VDV) turinčiu analogišku automobiliu.
Ekspertas skaičiavo, kiek kilometrų per metus reikia nuvažiuoti, kad mažesnė elektros energijos kaina (nei benzino) bei eksploatacijos kaštų skirtumas atpirktų didesnę elektromobilio (EV) įsigijimo kainą.
Skaičiavimo metodika
Pirmas dalykas, kurį įvertino G.Misevičius – automobilio nusidėvėjimas. Kitaip tariant, pirkimo kaina minus pardavimo kaina eksploatacijos pabaigoje.
„Naudojau paprastą formulę – 20 proc. transporto priemonės nusidėvėjimas kiekvienais metais. Taigi po trijų metų automobilio vertė yra 51 proc., po keturių – 41 proc., po 5 metų – 33 proc. (lyginant su pradine, pirkimo). Taip pat įtraukiau ir Aplinkos valdymo projektų agentūros APVA paramą. Šiuo metu ji siekia 5000 Eur naujam ir 2500 Eur naudotam elektromobiliui.
Taip pat vertinau ir techninių patarnavimų kaštus. Tam naudojau oficialius gamintojų įkainius – pagal ridą ir metus“, – aiškino ekspertas.
Rezultatus, kuriuos rasite žemiau, lėmė ir tai, kad elektromobilių aptarnavimai yra gerokai pigesni. G.Nisevičius vertino ir tokias dedamąsias kaip KASKO draudimas ir degalų / elektros kainas.
Pavyzdžiui, skaičiavo, kad elektromobilio baterijos įkrovimas kainuoja 10 cnt. už kilovatvalandę naktiniu tarifu kraunant namuose. Nes kartais juk galima įsikrauti ir nemokamai savivaldybių, prekybos centrų ar LAKD stotelėse. O kartais mokėtume trigubai mokamose viešose „Ignitis“ stotelėse. Tad vidurkis liktų tas pats.
Nevertino nemokamo parkavimo ir įkrovimo laiko
Ekspertas taip pat įvertino, kad namuose reikėtų įsirengti įkrovimo stotelę, kurios kaina – 600 Eur.
Tačiau papildomų elektromobilio verčių – nemokamo parkavimo, laiko, sutaupomo A juostose arba prarandamo laukiant eilėse prie įkrovimo stotelių, nevertino.
Lygino identiško ar labai panašaus dydžio ir analogiškos dinamikos automobilius.
Pirmasis pavyzdys – benzininis, dyzelinis ir elektrinis „Citroen C4“. Reali tokio elektromobilio rida (ne žiemą) viena įkrova – 250 km. Jame laisvai telpa 4 suaugę žmonės. Elektrinės versijos kaina nuo VDV skiriasi 10–12 tūkst. Eur. Elektrinis kainuoja 36 890 Eur, dyzelinis – 26 590 Eur, o benzininis – 24 990 Eur (versija su automatine transmisija).
Atrodytų, kada toks didelis skirtumas galėtų atsipirkti? Tačiau, suvedus visas aukščiau nurodytas reikšmes, išeina, kad, jei skaičiuotume be APVA paramos, priklausomai nuo variklio, su kuriuo lyginama, reikėtų elektromobiliu kasmet per 5 metus nuvažiuoti po 28–38 tūkst. km. Tuomet jis atsiperka.
Jei skaičiuotume su 5000 Eur parama, pakanka nuvažiuoti po 12–13 tūkst. km kasmet (per 5 metus). Nors APVA paramos taisyklės tai draudžia, bet, skaičiuojant labiau hipotetiškai, jei elektromobilį parduotume po 3 metų, pakaktų kasmet nuvažiuoti tik po 6,7–9,5 tūkst. km.
Štai kaip pasiskirstytų automobilio kaštai (didžiausia dalis – nusidėvėjimas), jei kasmet važiuotume po 12 tūkst. km ir per 5 metus nuriedėtume 60 tūkst. km:
Škoda „Kodiaq“ ir „Enyaq“
Kitas pavyzdys – šeimyninis autombilis. Tarkime, „Škoda Kodiaq 2l TDI“, lyginamas su elektromobiliu „Škoda Enyaq“ (60 ir 80 KWh talpos baterijos, leidžiančios nuvažiuoti 330 km ir 420 km viena įkrova).
Čia aritmetika kitokia, nes elektromobilis su didele baterija kainuoja brangiau. Lūžio taškas, kai elektromobilis ima atsipirkti, pasiekiamas tuomet, kai penkerius metus važiuojama po 25 tūkst. km. Ir tai su APVA parama.
Tačiau „Enyaq“ su mažesne (60 kWh) baterija atsipirktų kasmet (penkerius metus) nuvažiuojant po 15 tūkst. km, kas yra visai realus atstumas. Tačiau iš Vilniaus į Palangą be papildomos įkrovos tokiu elektrobiliu nuvažiuoti jau nebūtų įmanoma.
Tačiau be APVA paramos šie skaičiai padidėtų iki 30 ar 39 tūkst. km per metus, o tai yra labai dideli ir daugeliui nerealūs skaičiai.
Naudotas „Leaf“ prieš „Golf“
Gediminas Misevičius paskaičiavo ir naudotų 2–3 metų elektromobilių atsipirkimo terminus. Benzinis „VW Golf“ (14 tūkst. Eur) buvo lyginamas su elektriniu „Nissan Leaf“ (20 tūkst. Eur). Pagal aukščiau išdėstytą formulę išeina, kad lūžio taškas pasiekiamas labai anksti. Pakanka kasmet nuvažiuoti po 7400 km, ir per penkerius metus elektromobilis atsipirks.
Sportiškas BMW prieš „Tesla Model 3“
Tačiau prabangių automobilių segmente, lyginant panašios dinamikos ir važiavimo savybėmis pasižyminčių transporto priemonių kainas, apskritai, net ir nenuvažiavus nė kilometro, „Tesla Model 3 Long Range“ yra daugiau nei 16 000 Eur pigesnė nei analogas BMW M340i xDrive.
