„Ford Model T“ buvo gaminamas 1908-1927 metais. Globaliu šis automobilis vadinamas todėl, kad vienu metu jis buvo gaminamas net keliose šalyse – keliose vietose JAV, Kanadoje, Anglijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Danijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Meksikoje ir Japonijoje. Tai buvo pats populiariausias automobilis pasaulyje, nemažai jų buvo ir tarpukario Lietuvoje. Iš viso parduota maždaug 15 milijonų „Ford Model T“ automobilių.
„Model T“ sėkmę nulėmė keli pagrindiniai faktoriai. Henris Fordas įdiegė keletą naujovių, kurios stipriai sumažino „Model T“ gamybos kaštus. Žinoma, pagrindinė iš jų buvo judanti surinkimo linija, įdiegta 1913-ųjų spalio 7 dieną.
Mažino „Model T“ gamybos kaštus
Ji, kartu su optimizuota tiekimo linija, stipriai sumažino automobilio gamybos laiką. Be to, kiekvienam darbuotojui reikėjo susikoncentruoti į konkrečią užduotį, todėl į automobilių gamybos procesą buvo galima įtraukti daugiau nekvalifikuotos darbo jėgos. Anksčiau automobilį gamindavo tik kelių meistrų komanda – visi jie turėjo būti apmokyti, išmanyti kone visas automobilio dalis. „Ford“ eroje kiekvienam darbininkui reikėjo atlikti tik savo mažytę darbo dalį.
Kai daugelis automobilių buvo gaminami 12,5 valandos, „Model T“ surinkimas truko 93 minutes. Kelias surinkimo linijas turinti gamykla naują automobilį į pasaulį paleisdavo kas 3 minutes. 1925 metais „Ford“ per dieną pagamindavo 9-10 tūkstančių „Model T“ automobilių. Aišku, vėliau konkurentai ėmė vytis ir automobilių pirkėjai turėjo didesnį pasirinkimą. Taigi „Model T“ išliko perkamiausiu visų laikų automobiliu iki 1972-ųjų, kai „Volkswagen Beetle“ pralenkė jo skaičius.
Judanti surinkimo linija nebūtų buvusi įmanoma, jei ne standartizuotos detalės. Anksčiau automobilių gamintojai kiekvienam automobiliui gamindavo specialius komponentus. Jie skyrėsi nedaug, bet pakankamai, kad juos būtų sunku pakeisti. „Model T“ buvo standartizuotas, todėl visos detalės tiko visiems serijos modeliams.
Be to, kai kiti gamintojai kone kasmet atnaujindavo savo modelius, „Model T“ kito mažai. Henris Fordas tikėjo, kad „Model T“ yra vienintelis automobilis, kurio kam nors gali reikėti. Nors atnaujinimų tikrai buvo, jie buvo nežymūs. Ir nemaža dalis jų buvo susiję su tolesniu gamybos kaštų mažinimu.
„Ford Model T“ – iš medienos
Tačiau viena iš įdomiausių kaštų mažinimo strategijų buvo perdirbimas. Metalą perdirbti gana paprasta – metalo laužas iš gamyklų vežamas nuolat. Jis yra išlydomas ir vėl naudojamas automobilių gamybai. Tačiau 20 amžiaus pradžioje nemaža automobilio dalis buvo gaminama iš medienos. „Ford Model T“ kėbulo rėmas (praktiškai visas karkasas) buvo gaminamas iš medienos, kuri vėliau buvo apkalama skarda. Kiekvienam „Model T“ buvo sunaudojama apie ketvirtadalis kubinio metro medienos.
Siekdamas sumažinti „Model T“ kainą, Henris Fordas nusprendė pats imtis medienos gamybos. Jis susisiekė su savo pusseserės vyru nekilnojamojo turto agentu Edwardu G. Kingsfordu, kad šis surastų mišką Mičigane. Ten Fordas įkūrė lentpjūvę ir ėmėsi gaminti medieną automobiliams. Lentpjūvė gamino būtent tokią medieną, kokios reikėjo „Ford“, todėl šios medžiagos kaina buvo mažesnė. 1919-aisiais „Ford“ pardavė daugiau nei milijoną „Model T“ automobilių. Natūralu, kad tokios masinės gamybos metu buvo sukuriama nemažai medienos atliekų – pjuvenų, įvairių nuopjovų, šakų. Ką su jomis daryti?
Taip atsirado „Ford“ anglis
Henris Fordas visur matė galimybes užsidirbti, todėl nusprendė paversti savo medienos atliekas medžio anglies briketais. Oregono universiteto chemikas Orinas Staffordas neseniai buvo išradęs būdą, kaip sukurti tokius briketus, pasitelkiant kukurūzų krakmolą. Thomas Edisonas suprojektavo briketų gamyklą, o Kingsfordas ją valdė. Apie 1920 metus rinkoje pasirodė „Ford“ anglis.
Manote, kad tai buvo labai paprastas ir niekuo neypatingas sprendimas? Priešingai – tai buvo eilinis genijaus potėpis, kurių Henrio Fordo biografijoje buvo daug. Mat pjuvenos iš esmės netiko kietajam kurui ir anglis iš jų anksčiau nebuvo gaminama. Fordas surado naują mokslininkų išradimą, leidžiantį paversti pjuvenas briketais, ir juo pasinaudojo. Tokio produkto tuo metu tiesiog nebuvo. Ir būtent Henris Fordas tuos anglies blokelius pavadino briketais – mažomis plytomis.
Iš maždaug tonos medienos atliekų „Ford“ pagamindavo 280 kg briketų. Jie degė labai efektyviai, palikdami mažai pelenų. Iš pradžių „Ford“ anglies briketai buvo platinami tik per „Ford“ atstovybes – juos pirko mėsos ir žuvies rūkyklos, tačiau greitai jų panoro ir žmonės. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje „Ford“ jau pardavinėjo iškylų rinkinius, kuriuose buvo nešiojamas grilius, anglies briketai ir dar šis bei to. Anglies verslą „Ford“ pardavė tik 1951 metais, kuomet šiam produktui ir suteiktas „Kingsford“ prekinis ženklas, kuris gyvuoja iki šiol.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, „Model T“ ne tik pavertė pasaulį mobiliu, bet ir paskatino žmones iškylauti. Juk daugiau žmonių turėjo automobilius ir galėjo keliauti. Pastangos sumažinti šio automobilio gamybą sukūrė modernius anglies briketus ir tą idilišką amerikietiško pikniko kultūrą.