Šiandien gatvėse nesustabdomai zuja gausybė automobilių. Pripratome prieš eismo spūsčių ir automobilių keliamo triukšmo, bet tuo pačiu džiaugiamės laisve, kurią suteikia automobiliai ir kaip niekada geromis galimybėmis juos įsigyti.
Tačiau taip buvo ne visada. Štai, pavyzdžiui, 1945-aisiais Lietuvoje buvo registruotos 1137 transporto priemonės. O štai 1957-aisiais jų padaugėjo iki 27 tūkst., po dar dešimties metų – iki 175 tūkst.
2017-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje yra registruota 1,5 mln. automobilių. Tačiau grįžkime į tuos laikus, kai automobilis buvo retenybė.
Sovietmečio automobiliai
„Tarybiniais metais daugiausia keliais važinėjo Tarybų Sąjungoje pagaminti automobiliai ir tik vienas Brundza 1979-aisiais turėjo „Porsche“. Mes su bulgarais sutarėme, kad už „Porsche“ jiems duodame su sportinius savo gamybos „Lada“ pagrindu pagamintus automobilius“, – pasakoja legendinis Lietuvos lenktynininkas Stasys Brundza, kuris turėjo galimybę vairuoti stebuklui prilygstantį automobilį.
Tačiau, kaip prisimena S. Brundza, ne tik „Porsche“, tačiau apskritai bet koks automobilis sovietmečiu buvo daug kam nepasiekiama svajonė. Tiesa, pašnekovas puikiai prisimena, kad mėgautis automobilio teikiamais privalumais galėjo dar vaikystėje.
„Man buvo penkeri metai, kai mano tėvai nusipirko „Moskvičių“ ir mūsų kaimynas pradėjo mano mamą mokyti vairuoti. Tuo metu ir aš išmokau, tačiau turėjau problemą, kad nepasiekiau pedalų. Bet sėdėdamas ant kelių galėjau perjungti pavaras ir vairuoti.
Kai buvau 12-os metų, tėvai įsigijo „Volgą“, su kuria, būdamas 16-os metų, dalyvavau varžybose. Kadangi kitų automobilių nebuvo, nuo šio ir prasidėjo mano sportinė karjera“, – prisimena S. Brundza.
Tačiau ne visi vaikai ar net suaugusieji sovietmečiu galėjo džiaugtis automobilio privalumais. Pagrindinė to priežastis – ribotos galimybės automobilį įsigyti.
„Negalėjai tiesiog imti ir nusipirkti automobilį, nebent pirktum iš žmogaus. Tačiau tokiu atveju kaina galėjo būti ir trigubai didesnė nei perkant naują. Kadangi visi būdavo kokios nors profsąjungos nariai, per ją gaudavo taloną automobiliui įsigyti.
Tuo metu gauti automobilį reiškė gauti dovanų 10 tūkst. rublių“, – kokia vertybė tuo metu buvo automobilis, pasakoja ilgametis televizijos laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ kūrėjas Vytautas Kvietkauskas.
Jis priduria, kad jei naujas automobilis kainuodavo 8 tūkst. rūblių, būdavo nesunku jį parduoti ir už dvigubai didesnę kainą, nes pasiūla buvo minimali, o paklausa – didelė. Kad sovietmečiu automobilių kainos buvo tikras nesusipratimas, pritaria ir S. Brundza.
„Kadangi atsirado daugiau automobilių, augo ir jų poreikis, didėjo ir kainos. Tačiau mano tėveliui buvo sunku suprasti, kodėl nutiko taip, kad nupirkome naują „Volgą“ už 4 tūkst., o po aštuonių metų jau naudotą pardavėme už 7 tūkst.“, – kainų anomalijas patvirtina S. Brundza.
Saugumui buvo skiriamas minimalus dėmesys
Kaip teigia V. Kvietkauskas, palyginti šiuolaikinių ir sovietinių automobilių saugumo atžvilgiu praktiškai neįmanoma.
„Tai buvo skardinė – susidūrė, susilamdė, žuvo arba mažų mažiausiai susižeidė žmonės“, – apibūdina V. Kvietkauskas.
Problema buvo ir tai, kad automobilių saugumo įranga buvo minimali. Kai kurie neturėjo net saugos diržų.
„1967-aisiais į varžybas važiavau su „Zaporožiečiu“, su kuriuo paslydau ir apvirtau. Kadangi nebuvo nei saugos diržų, nei šalmų, aš iškritau ir su durelėmis susižalojau nugarą“, – pasakoja S. Brundza.
Tačiau tai buvo ne vienintelė problema. Net ir tuomet, kai saugos diržai automobiliuose atsirado, žmonės nenorėjo jais naudotis, nes paprasčiausiai tai buvo nepatogu.
„Žmonėms reikėjo labai ilgai įrodinėti, kad reikia užsisegti saugos diržą. Neabejoju, kad dabar, kai atsisėdame į automobilį, automatiškai prisisegame saugos diržą ir nebekyla klausimų. Net ir sėdintys ant galinės sėdynės segasi saugos diržus, nes supranta, kad taip yra saugu.
O anksčiau viską reikėjo įrodinėti. Tiesa, tuo metu ir saugos diržai buvo kitokie. Šiuolaikiniai saugos diržai patys įsitempia, o seniau juos reikėjo reguliuoti, panašiai kaip kelnių diržą“, – pasakoja V. Kvietkauskas.
Aplinkosauga nerūpėjo niekam
Per daug sovietmečių nesirūpinta ir aplinkosauga. Niekas nekreipdavo dėmesio, jei autobusas ar sunkvežimis dosniai aplinką vaišina juodomis išmetamosiomis dujomis. Situacijos nepagerino ir privaloma techninė apžiūra.
„Į tokius dalykus kaip tarša niekas nekreipdavo dėmesio. Žinoma, jei automobilis paskęsdavo dūmuose arba jų buvo tiek daug, kad negalėdavai pravažiuoti, tai techninės apžiūros metu į tai kreipdavo dėmesį. Bet buvo galima susitarti, kaip ir su bet kuo ir dėl bet ko“, – teigia V. Kvietkauskas.
Kad išmetamųjų dujų daroma žala aplinkai mažai kam rūpėjo, pritaria ir S. Brundza. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad sovietiniai automobiliai buvo ganėtinai ekonomiški.
„Niekas tada neturėjo žalio supratimo apie azoto oksidus ir panašiai. Tačiau sprendžiant pagal degalų suvartojimo sąnaudas, pavyzdžiui, „Volgai“ reikėdavo 10–13 litrų, „Moskvičiui“ 9–10 litrų šimtui kilometrų. Tai per daug nesiskiria nuo šiuolaikinių automobilių“, – pastebi S. Brundza.
Galiausiai tai, kaip sovietmečiu žmonės vertino galimybę turėti automobilį, iliustruoja V. Kvietkausko prisimintas anekdotas.
„Dabar jis nesuprantamas, tačiau jame pasakojama, kad bedarbis amerikietis, nusivylęs gyvenimu, prilietė pirštais savo automobilio akumuliatorių ir nusitrenkė. Tuo metu tai buvo labai juokinga, nes juk turi automobilį, bet gyvenimas tau nemielas“, – automobilio svarbą sovietmečiu iliustruoja V. Kvietkauskas.
