Absoliuti dauguma mūsų vairuojamų automobilių yra dyzeliniai, benzininiai arba elektriniai. Kai kurie benzininiai automobiliai yra modifikuoti, kad galėtų naudoti ir dujas, egzistuoja ir vandenilį ar kitus alternatyvius degalus naudojančių transporto priemonių. Pavyzdžiui, ar žinote, kad dauguma automobilių Brazilijoje gali naudoti etanolį? O štai 1957 metais pristatyta „Ford Nucleon“ koncepcija demonstravo atominį ateities automobilį.
Istoriškai egzistavo dviejų rūšių automobiliai, kurie galėjo būti varomi malkomis. Visų pirma, tai buvo mašinos su garo varikliais. Tiesa, garo automobiliai dažniau buvo varomi skystu kuru, o malkomis ar anglimi dažniau kūrenti dideli traktoriai, dirbę kelių statybose, kalnakasyboje ar miškuose.
Beje, įdomus faktas – garo automobiliai savo populiarumo viršūnę pasiekė jau po „Benz Patent-Motorwagen“ pasirodymo 1886 metais. Garo variklių technologija jau buvo gerai išvystyta lokomotyvuose, o 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje ją pavyko efektyviai perkelti ir į automobilius. Didžiausi garo automobilių gamintojai būtent tuo metu pasiekė savo produktyvumo piką.
1908 metais pasirodęs „Ford Model T“ konkuravo ne su kitais vidaus degimo variklius turinčiais automobiliais, o su garo automobiliais ir elektromobiliais. Žmonės įtariai žiūrėjo į vidaus degimo variklius ir dėl to, kad juos buvo sunku ir net pavojinga užvesti. „Model T“ pigumas ir vėliau paplitęs elektrinis starteris buvo paskutinės vinys į garo automobilių karstą. Bet vis tiek, paskutinis garo automobilių gamintojas „Doble“ užsidarė tik 1930 metais.
Bet šis straipsnis nėra apie garo automobilius. Egzistuoja ir kitokių malkomis kūrenamų automobilių.
Kada automobiliai pradėti kūrenti malkomis?
Kalbėdami apie malkomis kūrenamus automobilius įprastai galvojame apie medienos dujomis varomas mašinas su vidaus degimo varikliais. Nes niekas neprisimena tų kelių labai retų garo automobilių, į kuriuos buvo galima švystelti semtuvą akmens anglies ar kelias malkas.
