Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu: projektas „Kalėdų Senelis ir vasara“ pasiteisino – stebuklų radome, ir ne vieną. Balti raguoti angelai, gausybė greičio matuoklių ir net trys Kalėdų Seneliai! Žodžiu, visko gavome trigubai daugiau, nei tikėjomės. Todėl atskleisiu dar daugiau, – kelionė prasitęsė ir gerokai šiauriau poliarinio rato, nors turėjome tik 10 dienų atostogų. Beje, jei nematėte mus įkvėpusio animacinio filmo, jį rasite čia.
Apie šiuos mažus stebuklus šią savaitę rašysime trijų straipsnių cikle. Šiandien įžanga – apie kelionę iki Helsinkio.
Ko klausinėsime Kalėdų Senelio: klimato atšilimas, „dyzelgeitas“ ir pan.
Kelionės į šiaurę tikslas – patikrinti, ar Laplandijoje ir vasarą dirba Kalėdų Senelio karalystė su tuzinu elfų. Pakalbinti Kalėdų Senelį, paklausti, ar jis „už“ dyzelių draudimą, ar jaučia klimato atšilimą Laplandijoje, ar pamažu dėl to tirpsta? Ir kiek elnių Rudolfų ten laksto, kokiais greičiais, pagal kokias eismo taisykles?
Kada ir kur pirkti kelto bilietą?
Ruoštis kelionei pradėjome nuo tinkamo automobilio paieškų ir, žinoma, kelto bilietų bei kelionės plano. Pirmas klausimas, kuris kyla pirmą kartą keliaujant keltu į Skandinavijos šalis – ar bilietus būtina pirkti iš anksto? O gal geriau atvykus į uostą, nes sunku tiksliai numatyti valandą, kada pasieksi Taliną. Ypač jei nori mėgautis atostogomis ir nemėgsti lėkimo.
Brūkštelėjau vieną laišką agentūrai „Krantas Travel“, besiskelbiančiai internete. Atsakymo negavau. Turbūt kvailas klausimas buvo.
Bet taip dar geriau – per įvairias paieškos platformas pats pradėjau ieškoti bilietų ir lyginti jų kainas – per „Ferry savers“, „Direct ferries“ ir pan. Pagal siūlomą išplaukimo laiką ir kainas iš trijų kompanijų „Tallink Silja Line“, „Viking line“ ir „Eckero line“ išsirinkau trečią operatorių. Jo kainos – draugiškiausios. Už automobilį su keturiais-penkiais keleiviais (bilietas vadinasi „car package“) į vieną pusę mokėjome vidutiniškai 75 Eur.
Beje, kelionės metu ruošėmės nuklysti į šalį nuo pagrindinių transporto arterijų (juk Laplandija garsėja grybingais miškais ir žuvingais ežerais), todėl iš „Nissan“ atstovybės porai savaičių pasiskolinau tokioms kelionės puikiai tinkamą „X-Trail“. Juk svarbu ir patogiai sėdėti, ir turėti galimybę (ten, kur galima) švilpti su vėjeliu greitkeliu, džiaugtis erdvia bagažine, moderniomis saugumo sistemomis ir, žinoma, galimybe įsijungti 4x4 visų ratų pavarą. Bent jau žvejai, vykstantys į Norvegiją, mano žiniomis, dažniausiai renkasi tokius automobilius.
Tiesa, ypatingų pageidavimų turėjau spalvai – juk labai svarbu, kad nebūtų pilkas lietuviškas dyzelis ir kad lipdukas „Kalėdų Senelis ir vasara“ aiškiai matytųsi (čia aš juokauju – paaiškinu manęs nepažįstantiems rimtuoliams).
Modernus Talino uostas
Pirkti bilietą iš anksto internetu – žymiai patogiau. Užregistruoji keleivius, automobilį, ir viskas toliau einasi kaip sviestu patepta.
Įvažiuoji į uosto terminalą, pasirenki kryptį pagal keltų linijų pavadinimą, išmani kamera pagal automobilio registracijos numerį nukreipia į reikiamą eilę. Ir viskas. Štai kaip viskas vysta:
Ką veikti kelte
Kelte veikia keli barai, yra puikus atviras denis (jei nesiautėja vėjas, ten smagu). Nors kelionė trunka mažiau nei pustrečios valandos, keleiviai strimagalviais lekia užsiimtų vietų šiose pasilinksminimo įstaigose. Plaukėme keltu „Finlandia“.
Jo pirmagalyje veikia muzikinis baras „Nosturi“ su amfiteatru. Tai – gyvos muzikos ir šokių mėgėjų meka. Dažniausiai grojami radijo stoties „M1 Plius“ stiliaus kūriniai. Kai kurie šiauriečiai trypia iš visos širdies, prieš tai truktelėję alaus (jis dvigubai trigubai brangesnis nei krante). Žodžiu, keltis per Suomijos įlanką – linksma.
Laivagalyje – dar keli barai, skirti norintiems užkąsti. Tarkime, kavinė „Satama“. Kainos – kiek didesnės nei krante. Bent jau mums, lietuviams, visiškai pakako kavos puodelio su sumuštiniu (apie 5–6 Eur) ir gražaus kunkuliuojančio vandens vaizdo pro langą. Kelios valandos prabėgo nepastebimai.
Tiesa, nemaža dalis keliautojų sėdi viršutiniame denyje prie kamino ir peša vieną cigaretę po kitos. Sprendžiant pagal dvasinę būseną, jie keliauja tikrai ne pas Kalėdų Senelį.
Helsinkį pasiekėme jau vakare, 21 val. Taigi nelabai ką nuveiksi, ypač turėdamas omeny, kad kitą dieną laukia gana lėtas 900 km kelias.
Per booking.com iš anksto buvome užsisakę ekonominės klasės namelį kempinge „Rastila“. Pigiausios nakvynės kaina keturiems – 85 Eur. Aukštesnės klasės namelis su patogumais kainuotų 120 Eur. Brangoka. Kur nors Ispanijoje prie Viduržemio jūros už tokius patogumus mokėtum 40–50 Eur. Ir dar su pusryčiais. Bet čia – šiaurietiškos kainos, su jomis teks susitaikyti.
22 val. vakaro nueiname į paplūdimį (kempingo pakraštyje – įspūdingas tiltas ir fiordas). Šalta. Lįsti į vandenį nesinori. O pakrantėje – kelios nedidelės saunos (kaina už 2 val. 75–85 Eur)
Gal surizikuoti? Tačiau nuovargis nugali, nėra laiko laukti, kol akmenys įšils. Pasirenkame geresnį variantą. Verdančiu vandeniu užsipilame „bomžpakius“ (makaronus), ir einame miegoti. Kelionę iki poliarinio rato tęsime nuo 7 val. ryto.
Bus daugiau
