Esate su savo gerais bičiuliais ir turite laisvę rinktis, kokiais automobiliais važinėsite po šį regioną. Koks jūsų pasirinkimas? Savo atsakymą pateiksiu kiek vėliau.
Visą tai, ką pasiūliau įsivaizduoti, teko patirti nuskridus į naujojo „Dacia Jogger“ bandomąjį važiavimą ir negaliu to nepapasakoti. Prancūzijoje anksčiau esu buvęs kelis kartus, bet, tiesą sakant, nei vienas jų nepaliko labai didelio įspūdžio. Porą kartų ši šalis buvo tik tranzitinė ilgesniame kelionės autobusu maršrute, tad teko aplankyti mielą miestelį ar porą, bet į atmintį neįstrigo – daugiau liko tik nuotraukose telefone.
Kartą teko dalyvauti bandomajame važiavime kažkur tarp Prancūzijos ūkininkų dirbamų laukų ir metų laikas nebuvo tas, kai tie laukai žydėtų. Net Eifelio bokšto mačiau tik siluetą iš labai toli, važiuodamas link Šarlio de Golio oro uosto. Net gėda sakyti, bet prancūziškiausia akimirka iki šiol turbūt buvo tai, kad surūkiau cigaretę prie kažkokio pakelės viešbučio. Šiaip aš nerūkau, ir tada nepatiko, bet sako gi, kad Prancūzija nuodėmių šalis.
Tiesa, pastarasis apsilankymas Prancūzijos Rivjeroje, kurios pavadinimas prancūziškai man skamba dar gražiau – Côte d‘Azur – paliko neįtikėtiną įspūdį. Retai taip sakau, nes žinau jog pasaulis per didelis grįžinėti ten kur buvai, bet čia būtina sugrįžti. Ir jeigu tekstą pradėjote skaityti dėl to, kad jis apie automobilius ir jau spėjote pasipiktinti, kad bandau būti Starkus su Radzevičiumi (nors ne piktintis reikėtų, jei pavyksta būti tokiu kietu kaip jie, o džiaugtis), tai neskubėkite – čia būtina sugrįžti ir todėl, jeigu esate benzingalvis. Motociklininkas ar mašinistas – nesvarbu. Svarbu mėgti vairuoti.
Monte Karlo ralio keliais
Bandomasis važiavimas prasidėjo rytą Nicoje, kurioje pabudus per langą pasitiko saulės apšviestos Priealpės. Įprastai, jeigu matai kalnus, gali būti garantuotas, kad kelias bus įdomus – maršrutas iki pietų buvo apie 130 kilometrų, o jo pradžia driekėsi greitkeliu. Atrodytų, kas čia įdomaus, bent jau mes Lietuvoje taip įpratę manyti, bet ten per 10 kilometrų greitkelyje yra daugiau posūkių, nei nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Tiesa, ne tik posūkiai įdomūs – keičiasi ir kelio aukštis, posvyris, tad važiuojant 120-130 km/val turi dar ir vairuoti. Na, bet čia smulkmena, palyginus su tuo, kas nutinka kai nusuki į kalnus.
Lengvas sutapimas, kurio dėl savo pačio žioplumo planuojant kalendorių, nesugebėjau išnaudoti pilnai – vos po kelių dienų už keliasdešimties kilometrų prasidėjo istorinių automobilių Monte Karlo ralis. Gaila, kad neaplankiau, bet tuo pačiu tai reiškia, kad išsukę iš greitkelio mes atsidūrėme tikrų tikriausiuose Monte Karlo greičio ruožuose. Pabandykite atspėti kas nutinka, kai trys net ne šiek tiek, o labai smarkiai dėl automobilių ir gerų vairuotojiškų kelių pamišę bachuriukai gauna tris vienodas mašinas ir daug kilometrų legendinio ralio greičio ruožų?
Aha, nutinka lenktynės. Labai mėgstu ralio simuliatoriuje pasirinkti būtent Monte Karlo ralį – keliai čia neįtikėtinai sudėtingi ir tuo pačiu itin smagūs bei vaizdingi. Nežinau kuriuo metu, bet tikrai buvo momentų kai pasijaučiau lyg vairuodamas prie kompiuterio.
Automobilio variklis spaudžia devintą prakaito lašą bandydamas neprarasti greičio, posūkis gena posūkį, o aplink - neįtikėtino grožio kalnai. Smagiausia dalis, kad taip pat kartu važiuoja ir bičiuliai, o suradus vaizdingesnę stovėjimo aikštelę visi sustojame aptarti pravažiuoto kelio.
Galų gale pasirodo, kad dažniausiai visiems tie patys posūkiai pasirodydavo patys įsimintiniausi bei tos pačios kelio atkarpos įdomiausios.
Esate žiūrėję „Top Gear“ laidas apie jų keliones? Aš dabar suprantu kaip jie jaučiasi filmuodami savo nuotykius. Na, aišku, mes negavome po kelis šimtus tūkstančių eurų atlyginimo už savo pasivažinėjimą ir mūsų nefilmavo keliolikos žmonių grupė, bet svarbiausia ne tai. Na, ta pirma dalis gal ir visai svarbi, kai pagalvoji.
Tiesa, kokius automobilius mes turėjome? Kaip jau ir supratote anksčiau – „Dacia Jogger“. Kalnų keliukuose visi bandėme vieno litro benzininį variklį su jau gamykloje sumontuota dujų įranga turinčius modelius. Šis agregatas išvysto vos 100 AG ir 170 Nm sukimo momentą, o bandymas iki 100 km/val užtrunka tarp 12 ir 13 sekundžių.
Staiga mintyse subliuško fantazija apie nuostabų ir dinamišką pasivažinėjimą Monte Karlo greičio ruožais? Man – visiškai ne. Ir ne todėl, kad aš kažkiek mėgstu „Dacia“.
Labiau todėl, kad dažnai ne pats greitis, bet visas veiksmas ir drama suteikia malonumą. Su „Jogger“ siekėme automobilių ribas įveikiant itin aštrius posūkius ir akseleratoriaus pedalą naudojome kaip ON/OFF mygtuką. Galėčiau lažintis, kad nei karto neviršijom leistino greičio. Nors, tiesą sakant, net nežinau kiek ten kalnuose leidžiama.
Prancūzijos Rivjera – grožį sunku suvokti, reikia pajausti
Po pietų pasikeitėme automobilius į varomus tik benzinu, su vieno litro varikliu išvystančiu 110 AG ir 200 Nm. Iki šimto trunka panašiai, bet šiame automobilyje tai galėtų būti net neįrašyta į specifikacijų lapus – tai erdvus, šeimai arba darbui skirtas, septynių vietų automobilis. Kurio net trečioje eilėje, beje, yra pakankamai vietos atsisėsti man ir dar tokiam pačiam šalia, o nulenkus ar išėmus sėdynes jo gale galima įrengti atskirą kambarį.
Tai turbūt būtų gerokai pigiau nei statyti priestatą prie namo. Antroje dienos dalyje važiavome su geriausios komplektacijos modeliu – pažymėjus visas varneles papildomos įrangos sąraše tokio modelio kaina neviršytų 20 tūkstančių eurų. Beje, šios komplektacijos modelis pasirodė gerokai solidesnis –išlipęs iš pirmojo buvau kiek nusivylęs, nes net iš „Dacia“ tikėjausi kažko daugiau, o ko taip ir negalėjau įvardinti. Extreme komplektacija išpildė visus mano lūkesčius* (*lūkesčius, keltus „Dacia“ automobiliui).
Automobiliu džiaugtis laiko ilgai nebuvo, nes išvažiavus po pietų maršrutas suko link pakrantės, o ten… Ten aš įsimylėjau Prancūziją. Pirmaisiais kilometrais, kai kairėje didžiuliai kalnai, o dešinėje – ryškiai mėlyna jūra, tiesiog nežinojau ką daryti. Norisi filmuoti, o gal fotografuoti, o gal grožėtis pačiam. Galų gale supratau, kad reikia tiesiog grožėtis ir mėgautis vairavimu viename gražiausių kelių, kuriuose man yra tekę vairuoti.
Net kelis kartus stojome pamatę gražias vietas, fotografavome, šnekėjome ar tiesiog tylėjome. Žiūrint į tokią gamtos didybę nutyla visos istorijos ir prasmę praranda ar važiuoji su „Volkswagen“ ar „Ferrari“. Kaip Peter McKinnon viename video sakė – kalnai manęs neatsimins. Ir tikrai, kalnai mūsų neatsimins, mes jiems akimirka per milijonus metų. Mes jiems niekas. Viename iš sustojimų mane užkalbino kietas vyrukas, stovėjęs ant uolos su mažu šampano buteliuku ir grožėjęsis vaizdu. Sakau, „gražu čia pas jus“, o jis nusišypsojęs mane patikino, kad važiuojant toliau, bus tik dar gražiau.
Pasirodo tas kietas vyrukas odine striuke yra kunigas, kuris, turėdamas kelias laisvas dienas sėdo ant savo „Moto Guzzi“ motociklo ir pasileido keliauti pakrante. Lietuvos jis nežinojo, o pasakius, kad gražiausios moterys iš Lietuvos jis pasitikslino, ar tikrai Prancūzija neturėtų būti pirmoje vietoje – ties šiuo klausimu sutarėme temos netęsti, nes abu žinojome per mažai argumentų apie vienas kito šalį.
Tiesa, jis žinojo Vilnių dėl daugelio čia esančių bažnyčių ir jų istorijos. Pakalbėjome trumpai, bet labai maloniai. Ši pažintis buvo lyg vyšnia ant kelionės torto, o toliau, kaip ir sakė, vaizdai darėsi vis gražesni. Toliau sukiojantis niekada tiesiai nevedančiu keliu sau pasakiau, jog į Côte d‘Azur aš dar noriu sugrįžti. Gal net kada nors su motociklu, odine striuke ir mažu šampano buteliuku. O kol kas Prancūzijos Rivjera man lyg kažkas, ką mačiau per „Aukščiausios Pavaros“ laidą, tik riba tarp realybės ir filmo dabar liko ištrinta.
O kaip „Dacia Jogger“?
Labai gerai. Labai gerai tiems, kas nori erdvios, taupios ir viską darančios mašinos. Joje telpa septyni žmonės, jos prošvaisa kiek aukštesnė, tad galima važiuoti ten, kur važiuoja šiuolaikiniai SUV. Iš priekio ji atrodo neblogai, nors galinė dalis turbūt net grožio konkurso atrankos nepereitų. Saugumo ir komforto įrangos yra panašiai tiek, kiek 8-10 metų vidutinės klasės automobilyje, taigi daugiau nei vidutiniame automobilyje, važinėjančiame Lietuvos keliais (vidutinis Lietuvoje važinėjančių automobilių amžius viršyja 15 metų). Veikia Apple Car Play, yra klimato kontrolė, net beraktė sistema. Tai gali būti automobilis darbui, bet taip pat gali būti puikus pirkinys aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems vairuotojams.
Nors jau draugai iš manęs juokiasi, kad man patinka „Dacia“ automobiliai, vienas iš šio gamintojo vadovų diskusijos metu pateikė, mano manymu, sunkiai nuginčijamą argumentą apie tai, kodėl šie automobiliai bus vis populiaresni: „Nauji automobiliai brangsta daug greičiau nei kyla žmonių atlyginimai. Artėjant EURO 7 standartui „Dacia“ stengsis išlikti prieinamas prekinis ženklas, bet todėl mes turime daryti pasirinkimus – dėl galingumo, dėl įrangos ir taip toliau.“
Paklaustas, kodėl nėra galingesnės versijos ar varomos keturiais ratais, jis sakė, kad tai neišvengiamai didintų kaštus, o „Dacia“ yra ir nori likti prieinamas prekinis ženklas. Beje, daugelyje Vakarų Europos šalių, toje pačioje Prancūzijoje, šie automobiliai jau yra populiariausiųjų lentelės viršūnėse, o ir gatvėse jų pilna.
Kai lietuviui senas pasatas ar BMW nebebus gero automobilio etalonas, o palyginus senų automobilių remonto išlaidas ir naujo automobilio lizingo mėnesines įmokas gaunasi labai panaši suma, matyt, ir mūsų gatvėse atsiras vis daugiau šių protingai įkainotų ir su kompromisais mintyse sukurtų automobilių, kurie, šiaip jau, daro viską, ką turi daryti automobilis. Už pigiai.
Grįžtant prie klausimo ką rinkčiausi pasivažinėjimui tokiais keliukais turiu pripažinti, kad mano sena svajonė buvo tokiais vaizdingais keliais pravažiuoti su „Porsche“. Ir ta svajonė niekur nedingo, tik dabar dar kartą įsitikinau, kad automobilis nėra toks svarbus kaip vaizdai, kuriuos su juo pamatai ir vietos, kurias aplankai. Kalnai nei mūsų, nei mūsų automobilių neatsimins.
