Ilgą laiką automobiliai turėjo nedidukus chromuotus ar nikeliuotus bamperius ir jie nebuvo susiję su reikalavimais saugumui. Tai buvo funkcionalios detalės, padedančios išvengti smulkių kėbulo pažeidimų. Parkuodami savo 1969-ųjų Jaguar XJ švelniai stuktelite į garažo sieną ir blogiausiu atveju turite keisti tik bamperį. Jis daug nekainuoja, nes visi XJ dėvi tokius pačius bamperius. Dabar, kai metaliniai bamperiai yra paslėpti po kėbulo spalvos plastiku, tai padarytų būtų sunkiau – naują detalę tenka dažyti.
Daug sportiškesnių automobilių anksčiau apskritai neturėjo bamperių, nes tai leido sutaupyti svorio ir kartais mažino oro pasipriešinimą. Net ir egzistuojantys bamperiai buvo tiesiog funkcionalios kėbulo detalės, kurias dizaineriai gebėjo išnaudoti kaip drobę savo fantazijos piešiniams.
Bamperių situacija JAV pradėjo keistis 1971 metais, kai JAV Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija paskelbė pirmuosius bamperių standartus. Tai buvo unikalus dokumentas, kokio Europoje niekada nebuvo. Buvo numatyta, kad priekinis bamperis turi apsaugoti visą saugumo įrangą, įskaitant žibintus, net ir susidūrimo 8 km/val. (5 mylių per valandą) atveju. Galinis bamperis turėjo saugoti nuo susidūrimo 4 km/val. greičiu padarinių.
8 km/val. yra didesnis greitis nei jums atrodo. Turint omenyje automobilio svorį ir su tuo susijusią inerciją, tokiu greičiu sieną pabučiavusi 1972-ųjų mašina beveik garantuotai netektų priekinių žibintų, grotelių, o ir kapotas tikriausiai neliktų nenukentėjęs.
Taigi automobilių gamintojai buvo priversti kurti didelius toli nuo žibintų atsikišusius bamperius. Tiesa, šios taisyklės nebuvo susijusios su saugumu – tokių standartų įtvirtinimu 1972 metų spalį pasirūpinęs Jungtinių Valstijų Kongresas rašė, kad taip gamintojai įpareigojami mažinti mažų avarijų kaštus vairuotojams.
Tie dideli bamperiai tikrai darkė automobilių išvaizdą. Dažnai jie buvo pagaminti iš standžios gumos, kartais – iš metalo su pora vertikaliu guminių intarpų.
