Paradoksas, tačiau tokiais laikais lenktyniavęs žmogus sugebėjo išlikti gyvas ir dar kartu iškovojo daugiau titulų, nei bet kas kitas „MotoGP“ istorijoje.
Šiuo metu 80-ies metų sulaukęs legendinis italas Giacomo Agostini gali pasigirti 15-ka pasaulio čempiono titulų. Tiesa, aštuoni iš jų buvo pasiekti galingiausioje 500 kub. cm. klasėje. Niekas be V.Rossi (septyniskart čempionas) net nesugebėjo priartėti prieš šių skaičių.
Aišku, žmonės kalba, kad jei 2010 m. sezone V.Rossi nebūtų perėjęs iš tuomet dominavusios „Yamaha“ į „Ducati“, jis būtų titulais pasivijęs G.Agostini. Tačiau tai tik spekuliacijos.
Būtina pasakyti, kad Agostini nebuvo tik geriau už kitus lenktyniavusiu sportininku.
Septintame praeito amžiaus dešimtmetyje G.Agostini tapo pirmuoju motociklininku, sugebėjusiu pritraukti didelių kompanijų paramą. Tuo metu cigarečių gamintojai labai norėjo panaudoti Giacomo reklamuojant savo produktus.
Tačiau „Marlboro“ finansavo Agostini ne todėl, kad jis greičiau už bet ką važiavo motociklu, bet ir dėl to, kad jis buvo to meto filmų žvaigždė. Jis kartas nuo karto nusifilmuodavo filmuose, nuolat keliavo po pasaulį lėktuvu tarsi skleisdamas savo žavesį. Jis buvo tarsi tikrovėje gyvenantis Džeimsas Bondas.
Tais laikais lenktynių pasaulyje buvo daug daugiau romantikos. Žinoma, tuomečiai sportininkai irgi buvo itin talentingi, tačiau tuo metu po lenktynių jie neidavo analizuoti savo važiavimų duomenų kompiuteriuose. Užuot besilaikę griežtos disciplinos prižiūrint savo kūną, jie po lenktynių pasijusdavo neįtikinėtino pavojaus išvengusiais herojais ir eidavo į vakarėlius švęsti su vynu ir moterimis.
MotoGP čempiono titulai (galingiausioje klasėje)
- 1. Giacomo Agostini 8
- 2. V.Rossi 7
- 3. M.Marquezas 6
- 4. M.Doohanas 5
- M.Hailwoodas 4
Šiais laikais viskas kitaip. Dabartiniai „MotoGP“ jaunuoliai apsiblausę nuo valandų valandas žiūrimų raibuliuojančių kompiuterių ekranų. Jie važinėja po rėmėjų renginius, yra blaškomi iš vienos autografų sesijos į kitą, dalyvauja spaudos konferencijose ir t.t. Kaip manote, ar jie nenorėtų susikeisti su G.Agostini vietomis?
Dabar yra geriau ar blogiau, tačiau seniau egzistavęs gyvenimas dabartiniams lenktynininkas nebeprieinamas.
Žinoma, vynas, dailios damos ir vakarėliai yra smagu, tačiau G.Agostini už tuos malonumus sumokėdavo lenktyniaudamas pavojingiausioje motosporto eroje. Kur kiekvienas sezoną buvo nusinešamos trys, keturios ar net penkios lenktynininkų gyvybės.
„Tais laikais mes galėjome tik pasvajoti apie trasos prieigose esančių medžių pridengimą ne šienu rulonais. Lenktynininkai net nedrįso paprašyti, kad būtų iškirsti mirtiną pavojų keliantys medžiai. Čia juk buvo gladiatorių sportas, kuriame pavojus buvo sudėtinė jo dalis. Mes net negalėjome įsivaizduoti, kad gali būti trasos su specialiai įrengtomis vietomis iščiuožti iš kelio, kad gali būti šarvus primenančios odinės aprangos su oro pagalvėmis.
Vairuotos technikos pranašumas
Giacomo visus savo karjeros metus turėjo didžiulį vairuojamos technikos pranašumą prieš kitus „MotoGP“ čempionato dalyvius. Jam motociklus gamino „MV Agusta“, kuri priklausė aristokratui Domenico Agustai. Itin turtingas italas motosportą finansavo iš jam didžiulius turtus sukrovusios aviacijos kompanijos. D.Agusta pagal licenciją amerikiečių „Bell“ įmonei gamino sraigtasparnius.
Ypač pelningai kontraktai su Irano šacho oro linijomis ir kitais abejotinos reputacijos režimais, užtikrino didžiules „MV Agusta“ investicijas į motociklus.
Iš čempionato pasitraukus „Honda“ koncernui, italai konstruodami motociklus su trijų ir keturių cilindrų varikliais, buvo visai kitoje lygoje lyginant su britų „Matchless“ ar „Norton“. Dauguma dalyvių naudojo britų kurtus ir vieno cilindro variklius naudojusius motociklus, kuriuos Giacomo vairuoti „MV Agusta“ visiškai triuškino.
Mirtinas varžovas
Daugelis iš 122-iejų Giacomo pergalių labiau priminė karališkas procesijas, nei lenktynes. Dažnai jis varžovus aplenkdavo ratu ar net daugiau.
Vis dėl to kartais jam iš tikro reikdavo lenktyniauti ir jis tada kaudavosi tartum liūtas. 1966 metais „Honda“ koncernas debiutavo „MotoGP“ ir jų motociklus vairavo ne kas kitas, o prieš tai keturis kartus čempionate laimėjęs Mike Hailwoodas. Jis iki šiol laikomus vienu geriausių visų laikų lenktynininku.
Tiek 1966, tiek 1967 m. sezonai buvo ypatingi, dviejose stipriausiose komandose lenktyniavo geriausi pasaulio motociklininkai. Giacomo abu kartus laimėjo.
Įspūdingiausias buvo 1967 sezonas, ypač lenktynės „Isle of Man TT“ trasoje, kuri tuo metu dar buvo „MotoGP“ kalendoriuje.
„Atsimenu tose lenktynėse manęs laukė kone neįveikiama užduotis. Aš turėjau varžytis su Mike Hailwoodu ir jo „Honda“ motociklu pačioje pavojingiausioje trasoje, Meno saloje. Hailwoodas ten jautėsi tartum žuvis vandenyje, nors ir mano „MV Agusta“ buvo geriau valdoma, „Honda“ buvo galingesnė, o galia ten buvo svarbiausia.“
„Naktį prieš startą aš bandžiau save įtikinti, kad tik čia įveikęs Hailwoodą galėsiu vadintis tikru čempionu. Juk M.Hailwoodas „Isle of Man TT“ varžybose buvo kone neįveikiamas.“
„Įpusėjus lenktynėms, sustojęs užsipilti degalų aš netikėtai sužinojau, kad pirmauju septyniomis sekundėmis. Vis dėl to priešpaskutiniame rate man nutrūko motociklo grandinė ir svajonė laimėti išsprūdo man iš rankų.“
„Po lenktynių, prie manęs verkiančio priėjo Mike‘as ir apkabinęs pasakė, kad aš esu tikrasis šių lenktynių laimėtojas. Tą dieną aš supratau, kad kartais pagarbos gali nusipelnyti, pirmiausiai ją rodydamas kitiems“, - pasakojo Giacomo Agostini.
M.Hailwoodas su G.Agostini visada vienas kitam jautė pagarbą.
Po 1967 m. sezono „Honda“ nutarus pasitraukti iš čempionato, karjerą baigė iš M.Hailwoodas. Dvejus metus trukusi kova buvo baigta.
Išsiskyrimas
1974 m. po devynių metų kartu ir septynių pasaulio čempiono titulų aukščiausioje klasėje, išsiskyrė ir G.Agostini bei „MV Agusta“ komandos keliai.
Giacomo manė, kad naujasis komandos vadovas Rocky Agusta (Domenico Agusta sūnėnas) labiau vertina jo komandos draugą Philą Readą.
Tuomet legendinis italas pasirašė kontraktą su „Yamaha“, kuri dar tik kūrė savo pirmąjį „MotoGP“ motociklą. Šis motociklas „sunkokai“ leidosi suvaldomas, jei tik taip galima pasakyti.
„Yamaha“ atstovai prisijungti prie jų kalbino Giacomo net kelerius metus, tačiau italas nepasitikėjo naujaisiais dviejų taktų varikliais. Kadangi jie dažnai važiuojant, viduje tiesiog kone sprogdami sugadindavo stūmoklius ar alkūninį veleną ir tuomet staiga užsikirtus galiniam ratui lenktynininkas krisdavo nuo motociklo. O tai nebuvo labai malonus užsiėmimas, kai trasos buvo itin greitos ir be specialių vietų skirtų iščiuožti.
Nepaisant visų problemų su dviejų taktų varikliais, Giacomo žinojo, kad keturių taktų variklių era baigėsi. Plius jis nemėgo Rocky Agustos. Jis mane, kad Rocky nieko neišmanė ir sugebėjo tik švaistyti savo dėdės pinigus.
Laikas „Yamaha“ komandoje
Pirmieji metai „Yamaha“ buvo sunkūs. Motociklas naudojo tiek daug degalų, kad jam net prireikė padidinti degalų baką iki 42 litrų. O tai net beveik dvigubai daugiau nei dabartinis 22 litrų „MotoGP“ limitas.
Mažesnysis, 350 kub. cm. „Yamaha“ motociklas, kuriuo irgi lygiagrečiai lenktyniavo sportininkai buvo net blogesnis. Variklis taip stipriai vibravo, kad mechanikai prieš kiekvieną lenktynių startą turėdavo virinti alkūninį veleną. Taip pat dažnai po lenktynių virinimo prireikdavo ir sutrūkusiam motociklo rėmui. Visgi net su šiuo motociklu Agostini čempionatą mažesnėje klasėje laimėjo.
1975 m. sezone „MotoGP“ pasaulis prisimenantis legendinę M.Hailwoodo su G.Agostini kovą pamatė kai ką panašaus į tai. Tik šį kartą Giacomo kovėsi prieš jo vietą „MV Agusta“ komandoje užėmusį Philą Readą. Ir tartum filme vėl triumfavo galingiausioje 500 kub. cm klasėje su naujuoju „Yamaha“ motociklu.
1976 metai reiškė vienos eros pabaigą ir kitos pradžią. Tai buvo paskutiniai metai, kai „MotoGP“ kalendoriuje buvo „Isle of Man TT“ varžybos.
Giacomo iškovojo paskutinę pergalę karjeroje irgi legendomis apipintoje Nurburgringo trasoje, o autosporto pasaulį tuo metu valdė tikri realaus gyvenimo playbojai: James Huntas („Formulėje 1“) ir Barry Sheenas („MotoGP“), kurie laimėjo savo čempionatuose.
Straipsnyje buvo panaudota medžiaga iš Mat Oxley publikacijos „Motorsport Magazineׅ“
