Tai buvo pirmoji istorinės technikos paroda, kurios dalyviai pateko į specialiai šiai progai išleistą katalogą. T.y. informacinį leidinį, kai kuriais atvejais galintį atlikti stebuklingo antikvarinių mašinų restauracijos katalizatoriaus funkciją.
Visų oldtimerių kolekcijų pasididžiavimas – seni, reti ir technikos evoliuciją iliustruojantys ratuočiai. Tačiau kaip taisyklė imantis būtent tokių automobilių prikėlimo naujam gyvenimui, susiduriama su pačiais didžiausiais iššūkiais, kaip tiksliai atrodė neišlikusios detalės ar agregatai. Didžiulį autoritetą istorinės technikos gerbėjų gildijoje turintis vilnietis Aleksandras Obymacha, paprašytas pasidalinti patirtimi kur ir kaipo dažniausiai ieško trūkstamų duomenų, tikina viskas esą labai paprasta.
„Yra tik keli niuansai. Visų pirma reikia mokėti bent keletą užsienio kalbų ir sugebėti kokybiškai komunikuoti su šioje srityje dirbančiais žmonėmis. Antra – svarbu tinkamai filtruoti tą informaciją, nes iš tiesų nemažai entuziastų slysta temos paviršiumi ir ko nors paklausus, gali gauti atsakymų, nuvedančių klystkeliais. To išvengti padeda bendravimas su konkrečių automobilių markių gerbėjų klubais, kolekcininkais, specializuotais muziejais bei archyvais.
Deja, kartais viskas būna gerokai sudėtingiau, nes Antrojo pasaulinio karo metais kai kurios kompanijos su visa svarbiausia informacija tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus per vieną bombardavimą. Tada žinias tenka rankioti kaip mozaiką ir miniatiūrinių detalių. Kartais „išsamiausiu“ informacijos šaltiniu būna vos keletas į prieškario laikraščių puslapius patekusių nuotraukų“, – atvirauja A. Obymacha.
Įdomu tai, kad nors kolekcininkai kartais laikomi uždarais ir į savo ratą nepažįstamuosius sunkiai įsileidžiantys žmonės, išgirdę apie kokį nors restauruojamą itin retą automobilį, patys atsiunčia praėjusio amžiaus pradžios automobilių reklaminius bukletus ar net šeimos nuotraukas, kuriose matosi rūpimos mašinos atvaizdas.
Kita vertus, kartais nutinka taip, kad net restauruojant sąlyginai dideliu tiražu gamintus automobilius, rasti detalių būna neįtikėtinai sudėtinga. Tarkim tarpukario metais Vilniuje – kaip ir daugelyje kitų Europos didmiesčių – važinėjo keletas taksi funkcijas atliekančių „FIAT 521“. Tokio modelio automobilių 1923 – 1927 metais buvo pagaminta apie 20 tūkst., todėl teoriškai didelių bėdų rankiojant trūkstamas smulkmena neturėjo kilti. Praktiškai atrodė, kad ieškoti reikia išnykusios dinozaurų rūšies kaulų.
„Deja, galvosūkių su „FIAT 521“ laukė tiek, tarsi visi tokie automobiliai būtų dingę be pėdsakų, o aš ieškočiau kokios nors išnykusios dinozaurų rūšies kaulų. Vienintelį oficialų katalogėlį apie šį modelį gavau suomių kalba. Tiesiog kasdien dažnai naudojami daiktai atrodo neturi kažkokios išskirtinės vertės, todėl pasenę ar sulūžę dažnai paprasčiausiai sunaikinami. Tarkim mūsų gatvėse ir keliuose visai neseniai dominavo autobusai „Ikarus“, bet jei pamėgintumėte rasti jų detalių – susidurtumėte su kalnu sunkumų, nes beveik visi jie atsidūrė metalo lauže“, – pastebi A. Obymacha.
Ilgametis kolekcininko Sauliaus Karoso restauravimo dirbtuvių vadovas Arvydas Šapoka prisimena techninius duomenis apie „ZIS 101“ teko rinkti bemaž du dešimtmečius. Visgi net išardžius keturių tokių mašinų liekanas, dar tuziną apžiūrėjus – liko originalių detalių, kurių taip ir nepavyko paliesti.
Kaip elgiamasi tais atvejais, kai išlikusių analogiškų automobilio modelių nėra nei muziejuose, nei privačiose kolekcijose? Biržuose vykusios parodos „Nesenstanti klasika 2021“ dalyviai tikino, kad save gerbiantys restauratoriai paprastai nesiima reanimuoti senovinės technikos, jei išlikę mažiau kaip 50 proc. informacijos apie ratuotas retenybes ar originalių detalių. Priešingu atveju prasideda improvizacijos, neturinčios nieko bendra su istorine tiesa. Be abejonės teisę gyvuoti turi ir vadinamosios replikos (tik išoriškai į senuosius automobilius panašūs modeliai), tačiau tuos dalykus reiktų aiškiai įvardinti ir neklaidinti publikos.
„Pagrindinės oldtimerių mugės ir parodos Vokietijoje vyksta dukart per metus. Ieškant informacijos ar detalių tenka keliauti ir anapus Atlanto, ir po Skandinaviją, ir po pietines Europos šalis. Kai jau esi tuos kelius pramynęs, viskas atrodo logiška, tačiau jauniems entuziastams patekti į savotišką kolekcininkų klubą iš tiesų nėra paprasta. Daugeliu atvejų senbuviai naujokus testuoja žiūrėdami kiek jie temoje orientuojasi. Jei, liaudiškai tariant, įrodai nesąs „žąsinas“ – viskas bus gerai ir sulauksi visokeriopos pagalbos.
Tarkim aš pats ieškodamas detalių senukui „Horch“ susibičiuliavau su vienu kolekcininku vokiečiu ir netgi gavau teisę pats pasidairyti jo sandėlyje. Naudodamasis proga per kokias 10 – 15 minučių iš skirtingų jo kampų surankiojau krūvą geležų. Tada jau šeimininkas klausia – „kas čia tokio?“. Aš paaiškinau, kad viską sumontavus į vieną agregatą bus „Horch 830 BL“ priekinis tiltas ir paklausiau už kiek sutiktų parduoti. Už tokį daiktą jis galėjo prašyti tikrai rimto pinigo, bet naujasis bičiulis akivaizdžiai nustebęs paatviravo, jog tos detalės sandėlio lentynose pragulėjo beveik dešimtmetį ir jų ničniekam nereikėjo, todėl artėjant Kalėdoms man jas dovanojąs“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja A. Obymacha.
Oldtimerių mylėtojai pripažįsta, kad jei informacija apie senovinę techniką būtų susisteminta, skaitmenizuota ir įkelta į kokį nors specializuotą duomenų banką, daugybė darbų atkuriant istorinius automobilius vyktų sparčiau. Akivaizdu, kad tai pareikalautų milžiniškų resursų, tokių katalogų paklausa greičiausiai būtų minimali, todėl idėja numarinama net nepasiekusi rimtesnių svarstymų etapo.
Pasakodamas apie detalių paiešką į parodą „Nesenstanti klasika“ atvairuotam įspūdingam „FIAT 512“ jo savininkas Janis Oskerko juokavo, kad kol kas dirbti reikia „senoviniu“ būdu.
„Jei eidamas per turgų devynis kartus garsiai sušuksi ieškąs kokio nors daikto, tai po dešimto kuriam nors pakraštyje atsiras kas tą daiktą turi ar bent žino kur ieškoti. Mūsų atveju sudėtingiausia problema „turgaus“ dydis – jo kontūrai praktiškai sutampa su Europos žemėlapiu, o kartais netelpa ir į jį. Dirbant su retais modeliais verstis detektyvo amatu reikia metų metus“, – tikina J. Oskerko.
Vyresnės kartos automobilininkai, pokario metais sprendę šiandien šypseną keliančias mašinų eksploatavimo problemas, techniką netgi rinkdavosi pagal tai, kiek gali tekti vargti remontuojant kokį nors agregatą. Klubo „Klasika“ nario Stanislovo Bartkevičiaus šeimoje „Mercedes Benz 290 Cabrio D“ atsirado 1957-aisiais, kai beveik dešimtmetį padirbėjęs Kauno Politechnikos instituto rektoriaus K.Baršausko tarnybiniu automobiliu buvo iškeistas į sovietinius modelius.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad karo grobiu tapusius automobilius Kremlius nutarė išdalinti įvairioms valdiškoms įstaigoms, aukštosioms mokykloms, organizacijoms, ligoninių vadovams ir t.t. Kaip KPI rektoriaus vairuotojas pasiimti kažkokios mašinos važiavo mano tėvukas, o šitą Mercedes Benz 290 Cabrio D“ iš gana didelės kolonos trofėjų pasirinko dėl vienintelės priežasties – pasukus užvedimo raktelį variklis iš karto pradėjo dirbti ir buvo galima važiuoti be jokių papildomų darbų. Būtent tai nusvėrė, kad į Lietuvą atkeliavo ne tuomet didesnį tuomet efektingiau atrodę „Maybach“, „Horch“ ar „Opel Admiral“. Visiems kitiems kažkokių detalių trūko“, – pasakoja S. Bartkevičius.
Beje, šis kauniečio automobilis yra tikra kinematografijos žvaigždė. Kadangi su juo iš tiesų yra važinėję aukščiausi Trečiojo Reicho nacių veikėjai, jis buvo kviečiamas filmuotis juostose karo tema.
„Galima spėlioti, kas perims šiuo metu egzistuojančias istorinių automobilių kolekcijas ir ar kas nors taip pat užsispyrusiai ieškos sprendimų restauruojant retus modelius. Šioje srityje praleidus keletą dešimtmečių atrodo, jaunimas domisi visai kitais dalykais“, – pastebi A.Šapoka.
Paradoksalu, tačiau netgi tarp oldtimerius įsigijusių žmonių pasitaiko tokių, kurie apie savo automobilius, jų techninius ypatumus ir istoriją žino stebėtinai mažai. Parodą Biržuose organizuojančio senovinių automobilių klubo „Klasika“ prezidentas Egidijus Einoris pastebi, kad būtent tokios priežastys paskatino sukurti išsamesnį katalogą apie renginyje dalyvavusius ratuočius.
„Registracija į parodą baigėsi likus dviems savaitėms iki jos pradžios, tačiau pradėjus maketuoti pirmąjį katalogą teko konstatuoti, kad bemaž trečdalyje anketų pasitaikė rimtų klaidų. Dalyviai painiojosi atrodytų elementariuose dalykuose, pradedant pilnu konkretaus modelio pavadinimu ir baigiant variklio darbiniu tūriu. Šventę „Nesenstanti klasika“ organizuojanti komanda tikrai negausi, mesti didesnių pajėgų informacijos tikrinimui nebuvo įmanoma, todėl galiausiai idėją pateikti išsamią automobilio vizitinę kortelę atidėjome ateičiai. Nepaisant to, šiųmetinis leidinys taip pat turi išliekamąją vertę ir gali būti savotišku sufleriu besidomintiems istoriniais automobiliais“, – teigia E. Einoris.
Klubo vadovas viliasi kitais metais parodos katalogo turinį praturtinti ne tik išsamiomis kiekvieno parodos dalyvio „vizitinėmis“ kortelėmis, bet ir istorijomis apie „Klasikos“ veiklą, įdomiausius senovinės technikos egzempliorius bei juos iš nebūties prikėlusius žmones.
