Vitoldas Milius fiksavo savo kelionę ir su 15min skaitytojais sutiko pasidalinti jos įspūdžiais. Keliautojo pasakojime – gausu patarimų visiems, kurie kada nors sumanys pasirinkti tokį patį ar panašų maršrutą ir važiuos per Afriką.
Keliautojas savo pasakojimą pradėjo nuo starto Paryžiuje, mat kelionė iš Lietuvos į Prancūziją nėra kuo nors išskirtinė ir automobiliais keliaujančių tautiečių nenustebins.
„Paryžius mane šį kartą gerokai nudžiugino. Man pavyko iš miesto išvažiuoti be spūsčių. Buvo sekmadienio rytas. Iki pietų Paryžius buvo tuščias. Net pačiam buvo keista, kad žmonių beveik nebuvo net prie Eifelio bokšto. Jokio eismo, senamiesčiai tušti. Mes įpratę matyti Paryžių labai apkrautą transportu, o šį kartą buvo visiškai tuščia“, – pradėjo Vitoldas Milius.
Mes įpratę matyti Paryžių labai apkrautą transportu, o šį kartą buvo visiškai tuščia.
Daugumą šalių automobiliu išmaišęs Vitoldas Milius sako, kad pati kelionė iš Paryžiaus į piečiausią Europos miestą Tarifą nėra kuo nors ypatinga ir pribloškianti. Čia turbūt tūkstančiai lietuvių jau yra važiavę.
Vitoldas Milius priduria, kad Prancūzija ar Ispanija yra gana brangios šalys keliaujantiems automobiliais, mat dauguma pagrindinių kelių yra mokami ir šiam malonumui reikėtų atseikėti daugiau nei šimtą eurų.
„Europinę kelionės dalį, tuos du tūkstančius kilometrų nuvažiavau gana greitai ir pasiekiau keltą. Keltas į Afriką kainuoja 160 eurų. Kartu įskaičiuojamas bilietas ir atgal. Perkant bilietą į vieną pusę, jis kainuoja 120 eurų. Keltas plaukia maždaug pusantros valandos.
Atvykus į Maroką prasidėjo pirmieji susitikimai su pareigūnais. Aišku, visų pirmą reikėjo gauti vizą. Maroko viza yra gaunama tame pačiame kelte, labai paprastai. Be jokių mokesčių. Tiesiog yra pareigūnas, kuris uždeda antspaudą į pasą ir galima važiuoti toliau.
Išvažiavus iš kelto patenki į muitinę. Joje reikia susitvarkyti automobilio laikinojo įvežimo dokumentus. Tai irgi vyksta lengvai, bet marokiečiai dirba atsipalaidavę, per daug neskuba.
Marokiečiai dirba atsipalaidavę, per daug neskuba.
Vis tiek kokią valandą teko sugaišti. Toliau prasideda Marokas. Dalį Maroko teritorijos sudaro „Western Sachara“. Vakarų Sachara žemėlapyje žymima kaip atskira valstybė. Tiesa, tarp Maroko ir Vakarų Sacharos nėra jokių sienų, galioja ta pati viza.
Marokas yra gana aukštos civilizacijos šalis. Manau, nemažai žmonių iš Lietuvos yra čia keliavę. Daug kas skrenda į Marakešą. Tai normali šalis, kurioje yra puikūs, tvarkingi keliai. Normalios degalinės, tikrai ne prastesnės nei Prancūzijoje ar Ispanijoje. Kaip aš sakau, tai tarsi statoilai, su parduotuvėlėmis.
Keliuose yra pareigūnų. Jie matuoja greitį, tačiau daug nereikšmingų postų nėra. Galima sakyti, kad Marokas tarsi Europa Afrikoje. Veikia banko kortelės, kai kur yra bevielis internetas. Kai kur nekoduotas, kai kur reikia prašyti kodo. Daugelis mano kelionės nuotraukų ir buvo atsiųsta iš įvairių degalinių ar greta jų esančių kavinių.
Maroko keliuose matosi nemažai namelių ant ratų su europietiškais valstybiniais numeriais. Žmonės keliauja, tai tikrai puiki šalis. Tarp vienų ar kitų objektų atstumai gana dideli, bet viskas lengvai pasiekiama. Kur kas viskas lengviau, jei kalbate prancūziškai. Nors sklando mitas, kad pareigūnai ten angliškai nešneka, bet pasirodo, kad šneka. Vieni kitus supratome, nebuvo situacijos, kurios neišsiaiškintume.
Važiuojant per Vakarų Sacharą jau atsiranda gražių vaizdų, prasideda dykuma. Iš vienos pusės, per dykumą važiuoti nuobodu, kita vertus, mūsų, lietuvių, akį džiugina nekasdienis vaizdas. Tuomet supranti, kad esi kelionėje, kitoje erdvėje. Oro temperatūra kyla iki 30 laipsnių šilumos, bet ji nevargina. Vėliau prasideda Sacharos vėjas. Išlipus iš mašinos tave nupūtinėja, pradeda pustyti smėlį.
Išvažiuojant iš Maroko buvo labai didelė eilė automobilių. Nežinau, kaip greit ji judėjo, bet pamačiau, kad jau vyksta šioks toks sąmyšis. Kažkokie prekeiviai, kažkas kažkur laksto, zuja. Maroko pasienis yra ganėtinai europietiškas, o čia jau prasideda šiokia tokia betvarkė.
Supratau, kad toje automobilių eilėje galiu prabūti ilgokai, todėl nuėjau pasikalbėti su pareigūnu. Parodžiau jam į automobilį, ant kurio parašyta Paryžius-Dakaras, pasakiau „Rally“, paaiškinau, kad man reikia greitai pravažiuoti. Po trumpo pokalbio su pareigūnu jis pravėrė vartus ir visiems laukiantiems liepė mane praleisti šaukdamas „Rally, Dakar“.
Toliau prasideda Mauritanija. Čia reikia turėti vizą. Aš ją jau buvau pasidaręs iš anksto. Anksčiau buvo kalbama, kad vizos negalima gauti pasienyje, ją reikia darytis iš vienos ar iš kitos šalies pusės – ambasadose Senegale arba Maroke. Manęs pasienyje paklausė, ar turiu vizą. Atsakiau, kad jei neturėčiau, tai nepravažiuočiau.
Tuomet pareigūnas pasakė, kad vizas dabar galima pasidaryti ir pasienio poste. Aišku, ne viskuo galima tikėti, ką ten tau sako. Neturėjau galimybės to patikrinti, tad negaliu patarti žmonėms vizą darytis pasienyje, o ne iš anksto. Tačiau taip buvo deklaruojama – susimoki 120 eurų ir pasidarai vizą pasienyje.
Vėliau prasidėjo įdomūs dalykai. Tarp Mauritanijos ir Maroko sienų yra apie septynis kilometrus niekam nepriklausančios teritorijos. Tai reikia pamatyti. Viskas aplinkui – dykuma, o toje niekam nepriklausančioje teritorijoje pilna išardytų, sudegusių automobilių.
Tarp Mauritanijos ir Maroko sienų yra apie septynis kilometrus niekam nepriklausančios teritorijos.
Net nesupranti, kur važiuoji. Jautiesi tarsi „Mad Max“ filme. Visa tai tęsiasi septynis kilometrus. Nėra ten jokio kelio, tiesiog važiuoji smėliu reikiama kryptimi.
Privažiavus Mauritanijos pasienio postą pasitinka kažkoks vietinis veikėjas, suprask, kad smulkus verslininkas. Jis prisistato didžiu pareigūnu, aiškina, kad jo brolis čia yra viršininkas ir kad jis gali padėti greičiau sutvarkyti visus formalumus. Anksčiau čia važiavę lietuviai man pasakojo, kad realiai taip ir yra ir be tokio vietinio „agento“ pravažiuoti būtų sudėtinga. Nusprendžiau pasinaudoti jo paslaugomis. Teliko susiderėti dėl paslaugos kainos. Tuomet viskas pakankamai lengvai einasi.
Mauritanijoje teko įsigyti kitą draudimą, nes Maroke dar galiojo „žalia kortelė“, o Mauritanijoje jos veikimo zona baigiasi. Taip pat reikia gauti ir naują laikinojo automobilio įvežimo leidimą. Visa tai trunka apie valandą. Žinoma, su to „agento“ pagalba.
Per tą laiką nusipirkau vietinio ryšio kortelę telefonui. Taip pat gavau pasiūlymą pirkti paslaugą kitos sienos kirtimui. Kadangi išvažiuojant iš Mauritanijos į Senegalą yra labai sudėtinga siena, daug formalumų, man tie patys „agentai“ pasiūlė savo pažįstamų paslaugas. Davė kontaktus ir ragino paskambinti, kad viskas įvyktų greičiau. Užsirašiau numerį, kad turėčiau atsarginį variantą.
Patekti į Senegalą yra dvi galimybės. Viena keltu, kita tiltu. Tačiau pirmiausia reikėjo pervažiuoti Mauritaniją. Tai irgi labai įdomi šalis. Kelias eina per dykumą. Kelias labai geras, jokių problemų važiuoti nėra. Vienintelis dalykas, kuris pasikeičia, tai atsiranda pakankamai daug postų. Aš net nežinau, ar ten yra policija, bet tai yra postai, kuriuose tu turi sustoti.
Tam, kad neturėtum problemų, juose reikia palikti savo dokumentų kopijas. Tai savotiškas komplektas. Ant vieno lapo turi būti asmens pasas, vairuotojo pažymėjimas, mašinos techninis pasas. Dar viena įdomi detalė – reikia įrašyti savo specialybę. Atvažiavus tiesiog pasisveikini, paduodi kopijas, kartais iš tavęs paprašo kokios nors dovanos. Gerai, kad automobilyje turėjau „Continental“ šratinukų. Juos ir padovanojau bene dešimtyje postų.
Toliau važiuoji palei vandenyną, įvairius kaimelius. Labai gražios vietos. Kaimeliuose pardavinėja žuvį, suvenyrus. Mauritanija – labai graži šalis keliavimui. Tuomet pasidarė gaila, kad aš važiuoju laikui ir labai ribotai jo turiu. Galbūt būtų visai smagu kažkur pasižvalgyti plačiau. Mauritaniją norėjosi kirsti per vieną dieną, kad nereikėtų važiuoti naktį. Dieną dar gali ką nors pasižiūrėti, pasigrožėti vaizdu, o naktį lieka tik kelias.
Mauritanijos sieną su Senegalu kirtau važiuodamas per tiltą. Sako, kad per tą tiltą neleidžia važiuojančių senais automobiliais. Jie siunčiami į keltą, o naujesnius automobilius nukreipia važiuoti per tiltą. Ten valandą vis tiek teko sugaišti. Vėl pirkau kitą draudimą. Pasidaręs dokumentus įvažiavau į Senegalą.
Kirtus sieną iki Senegalo sostinės Dakaro man buvo likę apie 200 kilometrų. Ten įvažiavau, naktį pasiekiau kelionės tikslą ir užfiksavau kelionės laiką. Nuo Paryžiaus iki Dakaro atvažiavau per 3 dienas, 14 valandų ir 50 minučių. Iš viso beveik 87 valandos. Susiradau viešbutį ir permiegojau. Kitą dieną praleidau Dakare.
Vėliau pervažiavau į Gambiją, kur prabuvau tris dienas. Apžiūrėjau šalį, miestą, turėjau laiko pailsėti, paatostogauti. Apsistojau pas ten gyvenančius lietuvius, palikau jiems automobilį ir parskridau namo.
„Honda“ kiek vėliau perims Aidas Bubinas ir Audrius Sutkus, kurie nuskris į Gambiją ir važiuos iš Dakaro į Paryžių, pakeliui aplankant legendinio Dakaro ralio vietas Senegale, Mauritanijoje, Gambijoje, Maroke. Mano tikslas buvo greitis ir laikas. Jų tikslas bus kelionė senojo Dakaro ralio pėdomis“, – apie kelionę maršrutu Paryžius-Dakaras pasakojo Vitoldas Milius.
