Paskui komandos dulkes
Trečia ir ketvirta dienos – lygumos, žvyrai. Nors reikia laikytis atstumo nuo draugų ir tenka ryti jų sukeltas dulkes, smagu, kai galinis ratas slydinėja (su „Jawa“, tiesa, ir priekinis nelabai stabilus). Švilpiant su vėju žvyrkeliuose esi ir gamtoje, ir greitį gali išvystyti. Aišku, jeigu vakaro saulė šviečia tiesiai į akis arba neri į drėgno miško šešėlį – tada nebematai nei draugų, nei kelio, tik didelį pudros debesį.
Važiuodama priešpaskutinė iš dulkių ūko išlįsdavau pasidengusi smėliu. Maunantis smėlėtas pirštines, jos braukė rankas it švitrinis popierius, o pošalmis, prisigėręs dulkių, raižė smilkinius. Ir nors rankų oda atpleišėjo nuo tepalų, maišomų su benzinu (kažkodėl prapildavau), o striukės užtrauktukas vos segasi, prigėręs žvyro, tai – dalis kelionės romantikos. Ir Uoga atrodė gražutė – murzė keliautoja!
Kaip ir pernai, taip ir šįmet – trečios dienos vakare išlindo visi (rimtesni) skausmai. Nuo kelio apsaugos gumų, sunkių „endurinių“ batų ir nuolatinio „kick'inimo“ ištinusią, geliančią blauzdą ištepu „geliu“. Likusią kelionės dalį, kur tik galiu, išsineriu iš batų ir vaikštau basomis kojomis.
Nuo kietos sankabos (kai prireikia dešinės rankos norint įjungti neutralią pavarą) maudžiantį, sunkiai judantį riešą aprišu skarele ir... netrunku užmigti. Vieną gražiausių gyvenime naktų praleidžiu ant kopos, ošiant jūrai, po giedru dangumi.
Ant pakojų
Penktoji diena – tai Nemunas, susukto šieno ritiniai pievose ir medžių alėjos. Miške ir laukuose ieškome Raganų eglės prie Vilkyškių, o suradę skaičiuojame, kiek ji turi kamienų. Tokiuose keliuose išmokstu stovėti net ant „Jawa“ pakojų.
Į Sudargo piliakalnius komandos vedlys Dainius veda ne nulietu asfaltu, o palei pat Nemuną, ieškodamas nuotykių. Smėlyje „Jawa“ šauniai slidinėja – nors sunku nulaikyti, bet įmanoma. Tad nieko tokio „neįsipaišius“ į posūkį nulėkti į pievą. Prie piliakalnių iš kanistro pradeda tekėti benzinas – dėl kratymosi duobėse nusmuko „daiktadėžės“, o duslintuvas išlydė ir kanistro plastmasę. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai.
Nors „APL Moto keliautojo vadove“ turime ilgą lankytinų objektų sąrašą, dienos greitai gęsta. Lėkdama į Vištytį net krūpteliu – dešinysis duslintuvas pradeda kriokti it pašėlęs. Suprantu, kad pamečiau jo „vidurius“. Stabdau, o gale važiuojantis komandos narys parveža karštą „turbiną“. Įstato atgal ir su „turbo“ „Jawa“ švilpiame toliau. Vištytis visada pakeri stipriu vakariniu vėju, sklindančiu nuo ežero tolumų ir pilnaties mėnesiena.
Kitą dieną kartu su visais APL dalyviais skinamės kelią prie trijų valstybių sienų sankirtos. Tai – marmurinis riboženklis, į kurio trečdalį – Rusijos Kaliningrado sritį – nevalia net kojos įkelti.
Po dar vienos įspūdžių gausios dienos ateina ir paskutinis vakaras. Jis, kaip ir paskutinė naktis bei rytas, visada yra kiek kitokie. Tai garsus juokas, guvūs žvilgsniai, linksmi pašnekesiai, tačiau nuspalvinti giedru liūdesiu. Rytojus reiškia paskutinę dieną.
Finišo link
Rytas Zervynose išaušta nepaprastai karštas – kol susipakuojame palapines, miegmaišius, daiktus, kelis kartus šokame į Ūlą. Suplanavę maršrutą, pajudame. Šį kartą komandą vedu aš, bet netrukus gana staigiame posūkyje iš šalutinio į pagrindinį kelią stabdau, šoku nuo motociklo ir skubiai lekiu į priešingą pusę.
Ant kelkraščio guli vyras ir iš džinsų kišenės bando ištraukti mobilųjį telefoną. Jo plieninis žirgas – griovyje greta. Iškviečiame greitąją pagalbą ir esame kartu: užstojame ryškią saulę, kalbiname, atvykus medikams matome atvirą kairiojo blauzdikaulio lūžį, vykstame ir į Varėnos ambulatoriją. Vyras nesuvaldė motociklo aštriame posūkyje ir nulėkė per pievą į griovį. Laimei, pagrindiniu keliu nevažiavo joks automobilis. O blauzda ir lūžęs žastikaulis bus „suremontuoti“. Ir sugis.
Dienai persiritus į antrąją pusę jau miname tiesiąja – asfaltu iki finišo. Imu trūkčioti – riedėdama „atsuku“ degalų rezervą, tačiau nepadeda. Likus 15 kilometrų iki Medininkų kolega, tądien prisijungęs prie mūsų komandos, taip pat „jawistas“ Marius, atiduoda savo atsarginį litrą. Su jauduliu, ar užteks, bet pasitikėdama Uoga, pasiekiu Medininkų pilį!
Jaukiame pilies kieme renkasi dalyviai, spindi šypsenos, aidi juokas. Įteikiame diplomus, šnekučiuojamės, o po kiek laiko namo išriedame ir mes, organizatoriai.
