Pasaulis keičiasi per 3 valandas
Pirmasis įspūdis – tartum įkyrios musės puolantys taksistai. Išėjus iš oro uosto, jie neleidžia ramiai praeiti siūlydami savo paslaugas, o įkyriausias jų lyg įkyrus šuniukas lydi mus iki pat mašinų stovėjimo aikštelės.
Čia mūsų laukia užsakytas bolidas – III kartos „Volkswagen Golf“. Pagamintas 1998 metais, su 1,8 litro varikliu. Tokį automobilį pasirinkau ne dėl meilės seniems automobiliams ar egzotikos. Man būtų kur kas geriau tikęs VII kartos „Golf“. Tačiau internetas nerodė jokių automobilių nuomos bendrovių pėdsakų Kutaisyje.
Tik „Tripadvisor“ portale suradau moterį vardu Irene, kuri pasiūlė minėtą „Golf“ po 40 dolerių per dieną. Ilgainiui atradau dar vieną įmonę, kuri siūlė 2000 metų „Volkswagen Passat“ už 53 eurus. Taigi pasirinkau pigesnį variantą.
Oro uosto aikštelėje atėjęs vyrukas man padavė „Golf“ raktus ir pasą. Jis neprašė jokių mano dokumentų, nereikėjo jokių sutarčių. Padavė raktą ir atsisveikino iki sekmadienio. Ką gi, čia Gruzija, čia bendravimo taisyklės kitokios.
Išsipildė sena svajonė
„Golf III“ kadaise buvo mano bendraamžių svajonių bolidas. Tikrai ne kiekvienas jį galėjo įsigyti. Tačiau praėjus 16 metų daugelio mūsų nuomonė apie šią mašiną turbūt pasikeitė.
Tad pirmieji įspūdžiai tokie: į automobilį ne itin patogu nei įsėsti, nei išlipti. Nepatogios jo sėdynės, vairas – per toli, o galva remiasi į stogą, matyt, dėl to, kad automobilis yra su stoglangiu.
1,8 litro variklis yra gana bukas, pavaros per ilgos. Tad manevruoti geriausia trečia pavara, kuri yra efektyviausia. O manevruoti Gruzijoje reikia daug ir greitai.
Važiuojant šiuo automobiliu 90 km/val., atrodo, kad skrendi bent 150 km/val. Pats baisiausias dalykas jame buvo sankaba, kuri suveikdavo tik pačiame paviršiuje. Bijojau, kad paskutinioji jai neišmuštų lipant į kokį statesnį kalną. Tačiau bijojau be reikalo. Golfas sugedo, bet apie tai – vėliau.
Gruzinai vairuoja kiek kitaip. Jie vairuoja ne europietiškai. Bet ir ne azijietiškai. Jie yra aktyvūs vairuotojai, nemiegantys kelyje, jie linkę rizikuoti.
Prieš važiuojant į šią šalį girdėjau tautiečių patarimų, kad čia geriau samdytis gidą-vairuotoją, kad nereiktų pačiam vairuoti, nes tai yra labai pavojinga. Tačiau per savo nemenką vairuotojo karjerą girdėjau daug panašių patarimų ir nepaisydamas jų sėkmingai vairavau visose aplankytose pasaulio šalyse.
„Maršrutkės“
Lygiai taip pat ir čia. Gruzinai vairuoja kiek kitaip. Jie vairuoja ne europietiškai. Bet ir ne azijietiškai. Jie yra aktyvūs vairuotojai, nemiegantys kelyje, jie linkę rizikuoti, daryti pavojingus lenkimus, staiga sustoti neparodę posūkio. Lenkimų metu ar sukdami sankryžose beveik niekas nejungia posūkių signalų. Daugelis automobilių važiuoja nepaisydami eismo juostų – labiau viduriu gatvės. Ir nežinai, kur jis suks. Prie to tenka įprasti.
Miestų gatvėse dažnai aidi automobilių signalai. Tačiau signalas nėra agresijos požymis. Signalu pranešama: žinok, kad aš esu čia, matyk mane!
Ypač aktyviai vairuoja keleivinių mikroautobusų, vadinamųjų maršrutkių, vairuotojai. Sakoma, kad nusprendus važiuoti gruziniška maršrutke, sėdimą vietą geriau rinktis gale, nes ant priekinių sėdynių būna pernelyg baisu. O šiaip maršrutkės atrodo neprastai. Tai dažniausiai „Mercedes-Benz Sprinter“ arba „Ford Transit“ mikroautobusai, vidutiniškai jaunesni nei aplink važinėjantys lengvieji automobiliai.
Šalies automobilių parkas primena Lietuvą prieš 10 ar 15 metų. Provincijoje važinėja labai daug VAZ, GAZ ir „Moskvič“ markių automobilių. Didžioji dalis automobilių yra pagaminti prieš 15–20 metų, pavyzdžiui, „Opel Vectra I“, „Volkswagen Golf III“, „Mercedes-Benz 190“, o pirmosios kartos BMW X5 čia važinėja tik kieti vyrukai. Miestuose parkas yra kiek naujesnis.
Normaliai vairuojančiam lietuviui ši veikla Gruzijoje nekelia diskomforto. Automobiliai važiavo paisydami greičio apribojimų. Ir mes nematėme nė vieno eismo įvykio.
Seni automobiliai rieda senais keliais, dėl to ir eismo ritmas nėra greitas. Gruzijoje teko matyti įvairių kelių. Išskyrus labai gerus. Mūsų maršrute nepasitaikė modernių automagistralių. Tiesa, visai neblogas kelias driekėsi iš Tbilisio į Gorį. Tačiau dauguma kelių – seni, vingiuoti, duobėti. Provincijoje teko važiuoti ir visiškai prastais, remonto prašančiais keliais. Tarpuose pasitaikydavo neasfaltuotų ruožų, kuriuose greičiau kaip 30 km/val. nepavažiuosi.
Žodžiu, normaliai vairuojančiam lietuviui ši veikla Gruzijoje nesukelia jokio diskomforto. Per keturias dienas susidarė įspūdis, kad šios šalies keliai yra kur kas saugesni už mūsiškius. Automobiliai važiavo paisydami greičio apribojimų. Ir mes nematėme nė vieno eismo įvykio.
O keliuose nuolat matėme daugybę policijos mašinų. Su pareigūnais susitikti neteko, tačiau patys gruzinai perspėjo, kad jų policija yra labai griežta ir nekorumpuota. Mat kadaise šalies vyriausybė padarė perversmą policijoje, atleisdama visus senus policijos darbuotojus ir priimdama naujus.
Naujai policijai skirtos didelės lėšos naujiems pastatams, automobiliams, profesinei įrangai. Pakelėse įrengti modernūs, stikliniai policijos postai. Miestuose stovi nauji policijos pastatai. Dabar didžioji dalis šalies policijos važinėja „Škoda Octavia“ automobiliais, ne senesniais nei ketverių metų. Taip pat naudojami „Toyota“ arba „Mitsubishi“ pikapai. Teko matyti vaizdą, kai policija sustabdė BMW X5 su jame sėdinčiais rūsčių veidų vyrukais. Nė vienas jų nedrįso išlipti iš mašinos, nedrįso diskutuoti su pareigūnais. Tvarka yra!
Piniginės šventė
Vienas maloniausių dalykų – degalų kainos. Kelionės metu benzinas kainavo 0,81–0,86 euro. Mokamų kelių mūsų maršrute nepasitaikė, tad keliavome pigiai. Senasis „Golf“ naudojo tik apie 7 litrus benzino. Degalinių šalyje yra labai įvairių. Vienos jų atrodo taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo, tačiau yra ir labai modernių – su serviso centrais, kavinėmis.
Tačiau didysis masinis, visiems tinkantis ir patinkantis servisas yra tiesiog pakelėje. Čia prekiaujama viskuo – šviežia skerdiena, žuvimi, sūriais, vaisiais. Nors mūsų apetitų tikrai nežadino pakelėje kabanti skerdiena, žuvys ar sūriai.
Kiekviename mieste taip pat yra turgus. Čia smagiausia apsipirkti. Vaisių kilogramas nekainuoja nė euro. Vyno litras – mažiau nei du. Nebrangūs ir prieskoniai.
Gruzijoje ilsėtis pigu. Pavalgyti kavinėje galima ir už pusantro euro. Už tokius nedidelius pinigus gausite kokius 5–6 gruziniškus koldūnus, vadinamus chinkali. Litras vyno kavinėje kainuoja tik tris eurus. Brangesni patiekalai – po 3–5 eurus. Žinoma, visokių yra kavinių. Kas ieško brangiai, tas randa.
Nakvynę rinkomės privačiuose apartamentuose, kur vakare šeimininkė siūlo paragauti jų vyno, o rytą džiugina gausiais garuojančiais pusryčiais.
Nakvynę rinkomės privačiuose apartamentuose, kuriuose naktis su pusryčiais kainuoja apie 15 eurų. Švaru, tvarkinga, nuoširdu. Vakare šeimininkė siūlo paragauti jų vyno, o rytą džiugina gausiais garuojančiais pusryčiais.
Žinoma, būna ir išimčių. Viena tokia nuotykių pavakarė buvo tuomet, kai sugedo mūsų bolidas. O juk nuojauta nuo pat pradžių sakė, kad jis privalo sugesti.
Vieni dykumoje
Nuo pagrindinio kelio pasukus David Gareji vienuolyno link, golfukas ėmė protestuoti. Jis nenorėjo ten važiuoti – ėmė gesti variklis. Kelias vingiavo vis tolyn nuo civilizacijos, reljefas priminė dykumą. Vietomis kelias pakildavo į kalnus, kur tekdavo parodyti vairavimo išmanumą, valdant bolidą su senomis, nudilusiomis vasarinėmis padangomis.
Per 50 kilometrų, kurie vienuolyną skyrė nuo pagrindinio kelio, mašina užgeso daugybę kartų. Užgesusi ji nenorėjo užsivesti. Gedimo versijų buvo visokių: drėgmė pateko į seną ir nesandarią elektros sistemą arba yra gedimas degalų sistemoje.
Po daugybės sustojimų pasiekėme unikalų kelionės tikslą – veikiantį vyrų vienuolyną, įsikūrusį uolose prie pat Azerbaidžano sienos. Ten apsilankymas buvo įspūdingas. Unikali vieta, apsupta mėnulio paviršių primenančių kalnų.
Tačiau apžiūrinėjant vienuolių celes urvuose ramybės nedavė nerimas – kaip grįšime atgal. Dėl to nelaukdami sutemų vėl sėdame į mašiną. Prieš tai padiskutuojame su vietiniu turistus atvežusiu taksistu apie galimas gedimo priežastis.
Tolimesnė kelionė buvo baisi mano bendrakeleiviams. Kai automobilis užsiveda, turiu iki galo spausti akceleratorių. Variklis turi dirbti ne lėčiau kaip 5000 apsisukimų per minutę režimu.
Akceleratoriaus negaliu atleisti posūkiuose, tad valdyti mašiną turiu pristabdydamas kaire koja arba posūkius įveikdamas su rankiniu stabdžiu.
Tačiau prastame kelyje pasitaiko labai pavojingų duobių, tad, norėdamas turėti sveikus ratus, norom nenorom akceleratorių turiu atleisti. Tuomet automobilis gęsta, tuomet mes turime laukti 15 minučių, kol jis vėl užsives, ir taip toliau.
Prieš sutemas mus paveja minėtas taksistas ir geranoriškai pagelbsti partempdamas iki artimiausio civilizacijos posto – Sagaredžio miestelio. Apsilankęs pirmame automobilių servise suprantu, kad yra penktadienis, 6 valanda vakaro, tad mechanikai jau poilsiauja.
Sprogimas viešbutyje
Nors iki Tbilisio yra tik 30 kilometrų, rizikuoti negalime – tenka ieškoti viešbučio ir laukti ryto. Tam būtų galima skirti atskirą straipsnį. Kur yra viešbutis, nežino net vietiniai. Ilgainiui taksistai mums jį parodo.
Šis pastatas buvo gražus 1960 metais. Kaip ir jo interjeras. Kaip ir jo darbuotojai, kurie tada buvo jauni ir gražūs. Dabar – viskas kitaip. Pradžioje garbaus amžiaus administratorė sako, kad vietų nėra, tačiau nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų lyg pasveria ir išdrįsta pasiūlyti liuksą už 45 eurus. „Liuksas, tai liuksas, – sakau. – Pasirinkimo mes neturime.“ Šaltais apgriuvusiais koridoriais ji veda mus į liuksą. Jis nėra toks jau blogas. Bandau įsivaizduoti, koks nuostabus buvo 1960-aisiais!
Viena bėda – jame šalta, labai šalta. Pasėdime dešimt minučių su striukėmis ir bėgame į parduotuvę nusipirkti čačos – vietinės degtinės. Po to administratorės vyras duoda mums šildytuvus – vieną, trečią, penktą. Iš jų veikia tik du. Šildytuvai, čača ir daugybė antklodžių padeda mums užmigti.
Vienas šildytuvas naktį garsiai sprogsta – pašokame ant kojų, manome, kad mus puola...
Ponas elektrikas
Rytą keliuosi anksčiau ir išlekiu ieškoti mechaniko. Tiksliau, elektriko. Autoservisų čia yra ne vienas, tik bėda, kad daugelis mechanikų mašinas moka remontuoti tik su kuvalda. Elektrikas mieste vienas. Nepraeina nei dvi valandos ir jis atvažiuoja. Protingesnio veido už visus kitus, švariau apsirengęs. Ir pradeda burtus su mano automobiliu. Bando ieškoti gedimo ir vienur, ir kitur. Golfas pasiduoda tik po poros gerų valandų, kai buvo išvalyta visa jo elektros sistema, pakeistos žvakės ir t.t. Šalia esantys meistrai dar sulopo prakiurusį duslintuvą.
Sumokėjęs apie 30 eurų, įsisodinu ekipažą ir laimingas važiuoju toliau. Turbūt toks nuotykis neišvengiamas, kai išsinuomoji 16 metų sulaukusį automobilį.
Ką mes pamatėme?
Išskridę iš Vilniaus trečiadienio rytą, sekmadienio vidurdienį jau buvome namuose. Rodos, keliavome trumpai, bet įspūdžių daug. Per keturias dienas nuvažiavome apie 1 000 kilometrų. Aplankėme Boržomį, Tbilisį, Telavį, Signachį, Gorį ir Kutaisį. Iš jų tik tas vienintelis, Sagaredžio, kuriame sugedo mūsų mašina, yra nevertas turisto dėmesio. Visi kiti – savitai gražūs ir įdomūs.
Taupant laiką, nepatarčiau užsukti į Boržomį. Nebent jis būtų pakeliui. Ši mineralinio vandens sostinė išsidėsčiusi gražioje vietoje aplink upę, tarp kalnų. Tačiau miestelis laukia investicijų, jis labai nušiuręs. Galbūt vasaros gamta jį papuoštų, tačiau lapkričio pabaigoje jis atrodė prastai. Kaip ir garsioji gamykla, tiekianti labai nepigų mineralinį vandenį.
Stebėjomės Tbilisio grožiu. Pastaraisiais metais čia nemenkai investuota – galima pasimėgauti dailiu senamiesčiu, bažnyčiomis, vienuolynais, tvirtovėmis, naujos architektūros šedevrais. Mieste yra gausybė kavinių, restoranų, naktinių klubų, kuriuose galima smagiai ir ne itin brangiai praleisti laiką.
Beveik kiekviename didesniame apskrities centre sutvarkytas centras, restauruota dalis senamiesčio. Tokie yra Telavis, Signachis ir Goris. Važiuojant iš Telavio į Signachį smagu apžiūrėti didžiausius šalies vienuolynus, šalia stūksančius kalnus. Visur yra rodyklės į šalia esančius architektūros ar istorijos paminklus. Beveik visa Gruzija yra apsupta kalnų, tad kalnų mėgėjams čia yra ką veikti.
Į Gruziją norisi sugrįžti. Dar ir dar. Jeigu lėktuvo bilietai išliks nebrangūs, lietuviai mielai skris keliauti, poilsiauti kalnuose ar prie jūros, slidinėti vietiniuose kurortuose.
