500 kilometrų iki šiauriausio taško
Priminsiu, kad ši kelionė buvo ne tik trumpos atostogos, tačiau ir automobilio bandymas. Kokios buvo vidutinės degalų sąnaudos, važiuojant toli gražu ne ekonomišku režimu, pikapu? Koks buvo vidutinis važiavimo greitis beveik visada ant plikledžio? Atsakymai – straipsnio apačioje.
Trečioje straipsnių ciklo dalyje pasakojau, kad atvykome į stovyklavietę, esančią Leppäjärvi gyvenvietės apylinkėse. Iš čia iki Norvegijos sienos 50 kilometrų, o iki šiauriausio žemyninio taško Nordkapo – apie 500. Atvykę į šią stovyklavietę gerokai sutemus šiek tiek sunerimome – visas dangus pasidengęs nepermatomu debesų šydu, tad supratome, kad su šiaurės pašvaiste šią naktį gali būti prastai.
Telefonuose įrašytos programėlės taip pat siuntė vieną po kito signalą – „Get outside, aurora is visible!“ (liet. – eikite į lauką, pašvaistės matosi).
Prastai buvo ne tik tą naktį, bet visas likusias – tik vieną naktį debesuotumas buvo kiek mažesnis nei 90 procentų, bet ir tada pašvaistę pamatyti gali nebent fotoaparatas, kuris mato žymiai daugiau šviesos negu žmogaus akis.
Orų prognozės taip pat nedžiugino – stovyklavietėje nakvosime dvi naktis ir kaip rodo debesų prognozės, abi naktys bus apsiniaukusios. Tačiau viltis miršta paskutinė – keltas, plaukiantis iš Helsinkio į Taliną išvyks tik po keturių dienų, tad turėsime dar tiek pat naktų šiaurinių pašvaisčių medžioklei.
Išgūglinę ir prisirinkę informacijos apie šiaurės pašvaistes pradėjome jų medžioklę. Gaila, bet tik vėliau supratome vieną dalyką – šiaurės pašvaistės nėra toks reiškinys, kuris matomas nuolat. Jų reikia laukti, tikėtis – neprarasti kantrybės.
Žinoma, labai svarbų vaidmenį čia atlieka gamta. Šiaurės pašvaisčių nebūtų, jeigu ne Saulės aktyvumas. Pašvaistė susidaro virš Žemės ašigalių, kai energijos pilnos Saulės vėjo dalelės susiduria su Žemės atmosfera.
Dar vienas svarbus faktorius yra debesuotumas. Jeigu danguje pilna debesų, pamatyti šiaurės pašvaistę praktiškai neįmanoma. Žinoma, jeigu debesuotumas nėra didelis ji gali būti dar gražesnė, nei giedrame danguje.
Taip pat kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Šiaurės pašvaistei labai svarbi lauko temperatūra. Tačiau teko atrasti įvairių nuomonių – vieni sako, kad pašvaistės išryškėja tik termometro stulpeliui nukritus iki maždaug 10 laipsnių, kiti sako, kad temperatūra jokios įtakos nedaro.
Kad ir kaip ten būtų, o paprastiems mirtingiesiems būtų lengviau susigaudyti, kada pašvaistė bus matoma ir kada ne – atsiranda dar vienas skaičius – kp indeksas.
Kp indeksas parodo, kurioje kp zonoje bus matoma Šiaurės pašvaistė. Apačioje galite matyti iliustraciją, kuri parodo kp zonas Europoje. Šios zonos šiek tiek keičiasi, kadangi Žemės magnetiniai poliai juda. Tad gal po 1000 metų magnetiniai poliai bus pasislinkę taip, kad net ir Lietuvoje poliarinės pašvaistės bus ne toks retas reiškinys?
Šiaurėje – jokių rezultatų
Taigi, kaip jau minėjau ankstesnėse dalyse, abi naktis, kai buvome apsistoję pačioje Suomijos šiaurėje, naktys buvo apsiniaukusios ir ganėtinai šiltos. Čia išvažiavome nepamatę šiaurės pašvaistės.
Atvykę į priešpaskutinę nakvynės vietą – Kalėdų senelio miestą Rovaniemį nutarėme nepasiduoti ir paaukoti kelias valandas nakties miego ir vykti į dar vieną šiaurės pašvaisčių medžioklę.
Nuvažiavę 30 kilometrų nuo Rovaniemio įsikūrėme prie vieno iš daugelio apylinkėse esančių ežerų. Naktis pasitaikė ganėtinai giedra ir šalta, tad pamatyti pašvaistę šansų yra. Telefonuose įrašytos programėlės taip pat siuntė vieną po kito signalą – „Get outside, aurora is visible!“ (liet. – eikite į lauką, pašvaistės matosi).
Ir tikrai, pašvaistes tą naktį pamatėme. Deja, ne tokias, kokias galima atrasti „Google“ paveiksliukuose, tačiau žali ruožai danguje suteikė nemažai džiaugsmo visiems trims ir supratome – į šiaurę grįžti reikės ne tik dėl nepasiekto kelių šalių sienų susikirtimo taško Treriksroset, tačiau ir dėl „Aurora Borealis“.
Beje, laisvėje bėgiojančius šiaurinius elnius taip pat matėme. Vaizdelis – užburiantis.
Kelionė – išbandymas automobiliui
Apie tai, kodėl į kelionę leidomės komerciniu transportu, aprašiau pirmoje straipsnio dalyje. Trumpai tariant – todėl, nes pikapas yra talpus, o „Navara“ – patogi kaip lengvasis automobilis.
Iš viso nuvažiavome 4123 kilometrus šiuo automobiliu. Vienintelis patirtas diskomfortas – turėjome nusipirkti kelių mokesčio vinjetę Latvijoje už šešis eurus.
Visos kelionės vidutinis važiavimo greitis – apie 68 km/val. Nors visur judėjome bent jau 90 km/val greičiu, vidutinį greitį labai sumažino prastovos prie kelto.
Vidutinės degalų sąnaudos – 7,5 litro degalų. Dar kartą pabrėžiu, kad važiavome ne ekonomišku režimu – visą laiką buvo įjungta pastovaus greičio palaikymo sistema, važiavome įsijungę 4 varančiuosius ratus.
Beje, verta paminėti įdomią detalę – prieš kelionės pradžią automobiliu šiek tiek važinėjausi ir Lietuvoje, įsipylęs paprasto „Neste“ dyzelino. Tada degalų vidurkis buvo apie 7,6 l/100 km, važiuojant su dviem varomaisiais ratais. Prieš įvažiuojant į Latviją, Mažeikiuose užsipylėme visų giriamo „ProDiesel“, kurio reklama skelbia, kad degalų sąnaudos turėtų sumažėti.
Prisipažinsiu, nelabai tikiu tokiomis reklamomis. Tačiau mano asmeninė patirtis rodo, kad galbūt „ProDiesel“ tikrai veikia. Kaip jau minėjau anksčiau, važinėjant Lietuvoje degalų vidurkis buvo apie 7,6 l/100 km, važiuojant su dviem įjungtais ratais, o Suomijoje šis vidurkis šiek tiek nukrito, važiuojant su keturiais varomaisiais ratais.
4x4 režimu važiuojantis automobilis turėtų vartoti daugiau degalų, o man nutiko atvirkščiai.
Tiesa, Suomijoje „Neste“ degalinių labai daug, suprantama – iš ten kilusi ši įmonė. Suomiai labai tiki ir didžiuojasi savo sukurta „NEXBTL“ technologija, o šios rūšies degalus turintis „ProDiesel“ yra vienintelis dyzelinas, kurį galima įsipilti Šiaurės Suomijoje. Vietiniai nerizikuoja su paprastu dyzelinu, geriau įsipils „ProDiesel“ ir bus ramūs, kad ryte užves automobilį.
