Matyk ir girdėk mane!
Keliaudamas po pasaulį turėjau galimybę trims dienoms sustoti Indijos mieste Mumbajuje. 22 milijonų gyventojų miestas yra vienas judriausių pasaulyje, pasižymintis savitomis eismo tradicijomis. Apie jas daugelis visko bijančių vakariečių sako, kad ten vairuoti neįmanoma.
Šį jų sukurtą konservatyvų mitą galiu išsyk paneigti. Nes kiekvienoje betvarkėje yra sava tvarka. Taigi, kad ir kaip pradžioje chaotiškai atrodytų judėjimas, ilgainiui supranti pagrindines taisykles ir viskas tampa paprasčiau ir aiškiau. Bene pagrindinis vairuotojo argumentas – garso signalas. Jį reikia naudoti nuolatos. Tai nėra agresijos ženklas, o draudiškas įspėjimas – matyk mane, jausk mane, aš čia, važiuoju šalia.
Kitas principas – važiuojant reikia išnaudoti visus įmanomus plyšelius, nepalikti laisvų tarpų, mat šio miesto gatvės yra visuomet per ankštos esamam transporto srautui. Dėl to, kur yra keturių juostų eismas, natūraliai telpa šešios mašinų eilės.
Taigi pirmyn reikia judėti išnaudojant visus tarpelius ir kartkartėmis panaudoti garso signalą, kad kitas į tave neįvažiuotų. Posūkio signalą reikia pamiršti – tai turbūt nėra sudėtinga padaryti bet kuriam lietuviui, nes mes jų irgi dažnai nerodome.
Po trijų dienų blaškymosi miesto gatvėmis, taip ir liko mįslė šviesoforai. Mat raudonas šviesoforo signalas dažniausiai nėra kliūtis važiuoti – daugelis mašinų važiuoja nesustodamos, lyg degtų žalia šviesa. Kitose sankryžose vairuotojai drausmingai sustoja. Matyt, tik jie vieni žino, kaip elgtis konkrečiose situacijose.
Eismas be avarijų
Kad ir kokia didelė makalacija čia būtų, per tris dienas nemačiau nė vieno net menkiausio eismo įvykio. Plaukiant gatvėmis milijonams mažų automobiliukų, net nuostabu kartais išvysti vieną kitą prabangų S klasės Mercedes-Benz ar BMW 7. Dar keisčiau, kad tie automobiliai atrodo lyg ką tik išvažiavę iš automobilių salonų, jų kėbuluose neišvysi net menkiausio įbrėžimo. Matyt, juos saugo ne tik jų vairuotojai, juos užkliudyti vengia ir kiti eismo dalyviai. Juk tokiais limuzinais dažniausiai važiuoja aukščiausios kastos atstovai.
Tačiau oficiali statistika skelbia, kad Indija yra viena avaringiausių šalių pasaulyje, 2013 metais šios šalies keliuose žuvo 238 562 žmonės.
Kaip elgtis būnant pėsčiuoju? Pirmą dieną tai atrodė labai sudėtingas klausimas. Mat automobiliai nestoja nė vienoje pėsčiųjų perėjoje, net nemėgina stabdyti prieš einančius žmones.
Kodėl tada gatvės nenuklotos negyvais pėsčiaisiais, kodėl automobiliai masiškai nesidaužo sankryžose, nes visi važiuoja tiek degant radonam, tiek žaliam signalui?
Atsakymas labai paprastas: automobiliai čia juda gana lėtai, niekas čia nelaksto Vilniaus tempu. Kitas dalykas – vairuotojai jaučia vieni kitus, mato, bendrauja vieni su kitais. Tai ir yra žmogiškasis kontaktas, kurio taip trūksta Lietuvoje.
Už 1 eurą – skersai Mumbajų
Taigi kaip elgtis turistui, į Mumbajų atvykusiam kelioms dienoms? Atsakymas vienareikšmis: sėskite į taksi ir važiuokite užmiršę bet kokius nepatogumus. Taksi kainos yra tokios mažos, kad nesupranti, koks pelnas tai daryti. Nors degalų kainos čia šiek tiek mažesnės nei lietuviškos. Taksi daugiausiai naudojamos kelių tipų mašinos – Indijoje gaminamas „Hyundai“, mažos klasės automobiliukas, dydžiu beveik prilygstantis i10. Taip pat čia važinėja indiški automobiliai „Hindustan Ambassador“ ir mažieji „Suzuki“ vienatūriai. Tiesa, minėti indiški automobiliai jau dingsta iš gatvių, nes jų gamykla dėl prastos finansinės būklės buvo uždaryta.
Beveik visi automobiliai – su bagažinėmis ant stogo, tam, kad sutalpintų turistų lagaminus. Pradžioje atrodė nejauku, kai vairuotojas oro uoste sukrovė visą mūsų mantą ant stogo ir perrišo plona virvute. Tačiau per tris dienas šiame mieste įsitikinome, kad Indija yra saugi šalis, o indai – geranoriški, nepikti žmonės. Čia ir naktį gali drąsiai vaikščioti bet kokiame rajone nebijodamas užpuolimo.
Daugybė taksi automobilių yra savotiškai tiuninguoti – daugelio jų lubos aptrauktos spalvota klijuote su gėlytėmis, o ant priekinio skydo pūpso koks nors religinis altorius.
Vieni taksi automobiliai yra švaresni, kiti – purvinesni, vienuose yra oro kondicionierius, kituose nėra, tačiau tos mašinos yra kur kas geresnės už afrikietiškus taksi. Ir kainuoja kur kas pigiau.
O kainos čia ypatingos. Važiavęs valandą miesto gatvėmis taksistui sumoki 1–2 eurus. Per visą dieną, keisdamas vieną taksi po kito, sumoki apie 6–7 eurus. Tampa aišku, kad tikrai neverta nuomotis automobilio ir už jį mokėti 30 eurų per dieną ar juo labiau nuomotis mašiną su vairuotoju už 50 eurų.
Žinoma, jeigu reikia keliauti toliau už miesto, taksistai neišgelbės. Mat daugelis jų nenori išvažiuoti iš savo teritorijos. Tačiau tam yra traukiniai. Kelionė jais taip pat labai pigi. Keturi bilietai kelionei traukiniu iš miesto centro į naująjį Mumbajų kainavo 1 eurą.
Vagono sienos priminė galbūt tik filmuose matytas kalėjimų sienas. Tokį įspūdį sustiprino grotuoti langai. Vagonai – pilni žmonių. Vietiniai mus smalsiai apžiūrinėjo, matyt, labai retai tame vagone važiuojančius baltuosius.
Atgal nusprendėme važiuoti pirmos klasės vagonu. Tuomet keturi bilietai jau kainavo dešimt eurų. Iš esmės vagonas beveik niekuo nesiskyrė, išskyrus kiek minkštesnes sėdynes, palubėje pritvirtintus ventiliatorius ir mažesnę žmonių spūstį. Taigi pagal kainos ir kokybės santykį, matyt, geriau važiuoti paprastu vagonu kartu su paprastais žmonėmis.
Nemyli pigių mašinų
Šalies automobilių parkas yra indiškai korėjietiškai japoniškas. Važinėja daugybė vietinės gamybos automobilių. Tarp jų vyrauja vietinės gamybos monstras „Tata“. Turtingesni žmonės vairuoja „Mahindra“ visureigius. Tačiau keista, kad gatvėse matėme labai nedaug pasaulyje pagarsėjusių automobilių, kuriuos „Tata“ savininkas pagamino neturtingiems žmonėms. Tai „Tata Nano“, kuris Indijoje kainuoja kelis tūkstančius eurų. O to priežastis paprasta: indai, nors ir nepasiturintys, bet išdidūs – važiuodami tokiu automobiliu jie nenori savęs automatiškai priskirti varguolių klasei. Taigi pigiausio pasaulyje automobilio projektas nepasiteisino net ir skurdžioje šalyje.
Gatvėse važinėja daugybė „Hyundai“, „Kia“ ir „Toyota“ mašinų. Tai trys pagrindinės markės Indijos rinkoje. Jos vyrauja ir kitose Indijos okeano šalyse.
Ar verta skristi į Mumbajų? Jeigu nesate buvęs Indijoje, tuomet tikrai taip. Jeigu esate buvęs, tuomet negaiškite laiko, nes šalyje yra gažesnių vietų.
Grožis – skirtas valdininkams
Pirmuoju atveju šiame mieste gali daug sužinoti apie indų gyvenimo tradicijas. Vaikščiodamas miesto gatvėmis matai daugybę kolonojinių laikų rūmų. Tačiau apžiūrėti jų negali, nes to neleidžia daryti policininkai. Paprastai gražiausiuose pastatuose įsikūrusios kokios nors biurokratinės jėgos įstaigos – Aukščiausiasis teismas, policija, armija. Kartais už pastato gražuolio sienų slypi universitetas. Aplink tuos gražius pastatus stovi daugybė gražių mašinų ir išdidžiai vaikšto valstybės tarnautojai.
Kitoje pusėje tvoros, gatvėje ant šaligatvio, moteris verda košę savo gausiai šeimai. Tai žemiausios kastos atstovai, kurie gimsta ant šaligatvio ir čia miršta. Turistai mielai fotografuojasi su gražiais indų vaikais, o tie nesidrovi pasakyti: dolar, dolar. Vargšų, elgetų, nelaimėlių čia yra labai daug. Vieni gyvena gatvėje, kiti – lūšnyne. Mumbajuje yra didžiausias pasaulyje lūšnynas, kuriame gyvena apie 3 milijonus žmonių. Visi jie bando išgyventi ką nors veikdami – valydami batus, prekiaudami niekučiais, prašydami išmaldos ir pan.
Žymių vietų, kurias rekomenduoja aplankyti garsūs turizmo portalai, šiame mieste nėra daug.
Mumbajuje galima pamatyti ne tik gražios architektūros, bet ir kelias valandas praleisti Indijos istorijos muziejuje, kuris, beje, nemokamas.
10 ar 1 000?
Ar brangu būti Mumbajuje, rūpi daugeliui ten važiuojančiųjų. Ir į tą klausimą nėra vienareikšmio atsakymo, kad čia galima pragyventi už 10 eurų per dieną – lygiai taip pat sėkmingai galima išleisti 1 000 eurų. Jeigu gyvensite labai geruose viešbučiuose ir vakarieniausite brangiuose restoranuose, pinigų išleisite ne ką mažiau nei Šveicarijoje.
Tačiau jeigu būsite kuklesnis, čia galima pragyventi pigiai. Štai nakvynė pačioje miesto širdyje esančiame dviejų žvaigždučių labai tvarkingame viešbutyje su pusryčiais dviem asmenims kainavo 60 eurų. Pietūs netoliese esančiame indiškame restorane keturiems žmonėms kainavo 30 eurų. O štai pirmieji pietūs, neapdairiai pasirinktame itališkame restorane, atsiėjo tris kartus brangiau.
Žinoma, pigiausia valgyti tose vietose, kur maitinasi patys indai, tuomet patiekalas kainuos vieną eurą. Tačiau prisipažinsiu, stebint visuotinę nešvarą, nesinori susigadinti kelionės dėl paleistų vidurių ar apsinuodijimo. Dėl to, daugelio kolegų paraginti, pasiėmėme stiprios lietuviškos trauktinės, kurią lyg vaistą po 100 gramų vartojome vakarais.
Per tris dienas eismo subtilybes suprasti kur kas lengviau nei tūkstantmečiais skaičiuojamą šios tautos istoriją, unikalią kastų sistemą, religinį gyvenimą.
