Kelionei pasirinkome „Volvo XC70“ su dyzeliniu D5 varikliu, išvystančiu 215 AG ir 480 Nm. Automobilis turi „Polestar“ komplektaciją, kas reiškia, kad jame yra ir aktyvus tempomatas, ir „City Safety“ sistema, ir šildomos bei ventiliuojamos sėdynės, bei elektroniniu būdu reguliuojamo aukščio bei kietumo pakaba. Ir visą laiką – keturi varomi ratai.
Stereotipams laikas išnykti
Lietuvoje kiekvienas mūsų važinėjame kasdien, tad apie ją plėstis neverta, tačiau likusios keturios šalys, kuriomis nuvažiavome beveik 2 tūkst. kilometrų, vertos ne vienos pastraipos. Pirma – Lenkija.
Dalis iki Varšuvos, kaip ir anksčiau, išlieka sudėtinga. Katalikiškoje šalyje didelis sunkvežimių eismas, krūvelė kaimų ir gatvėje besišlaistančių kaimiečių, tačiau viskas gerėja. Jau šiandien 400 km ilgio ruože galima pamatyti vieną kitą greitkelį ir ne vieną kilometrą dar statomų autostradų. Kada jos bus? 2019 metais, kai nuo Suvalkų į Vakarų Europą galėsime patekti važiuodami vien keturias eismo juostas turinčiais keliais.
Žinant, kokia situacija su „Via Baltica“ Lietuvoje, jau po penkerių metų turėsime nemažai gėdos prieš lenkus ir kitus europiečius, atvykstančius į mūsų šalį automobiliais.
Likusi dalis nuo Varšuvos iki pat Vokietijos sienos yra labai puiki. Tie keli sustojimai, kur aukštą šaldytuvą savo forma primenančioje būdoje sėdinti kasininkė paima banko kortelę ir po kelių sekundžių ją atiduoda palydėdama „Proszę!“, neužtrunka. Leistinu 140 km/val. greičiu važiuojant nuo Varšuvos nutiestais puikiais, tačiau mokamais greitkeliais (apie 60 litų į vieną pusę), galima per tris valandas sulaukti SMS žinutės „Sveiki atvykę į Vokietiją“.
Ne viskas čia puiku
„Ispanijos keliai, jie fantastiški. Ar Vokietijos tokie patys geri? Ne, nemanau“, – vos prieš savaitę Ispanijoje „Ford Focus“ bandymuose sutiktas vokietis neslėpė nusivylimo kalbėdamas apie savo šalies pasididžiavimą – autostradas (arba autobanus).
Jis kažką kalbėjo apie didžiulį eismą, dažnus kelio remontus ir apie tai, jog Vokietija nebėra šalis, kur gali su malonumu važiuoti 250 km/val. Nors pats kasmet Vokietijoje nuvažiuoju po du tris tūkstančius kilometrų, didelių pakitimų eismo sraute pastaruoju metu nepastebėjau. Iki tol, kol pastarosiomis dienomis nepavažiavau šiaurine šalies dalimi.
Dvidešimt kilometrų automagistralės ir penki kilometrai – remonto. Ir taip kelis šimtus kilometrų
Dvidešimt kilometrų automagistralės ir penki kilometrai – remonto. Dvidešimt automagistralės ir penki – remonto. Ir taip kelis šimtus kilometrų. Dėl mažesnio vidutinio greičio keliuose daugiau automobilių, tad eismo srautas Vokietijoje – didžiulis bet kuriuo paros metu. Tai reiškia viena – neribojamas greitis čia nesako, kad gali lėkti 200 km/val., kol pradės skaudėti koją nuo minamo akceleratoriaus. Greičiau gali pasidžiaugti tokiu greičiu minutę, kol į trečią juostą neišlįs 120 km/val. besivelkanti „Opel Astra“.
Tiesa, net ir tomis minutėmis pavyko pasiekti „Volvo XC70“ maksimalų greitį. Ar nuo kalno, ar įkalnėje, jis yra toks pat – 221 km/val. (pagal automobilio spidometrą, ne GPS). Nors automobilis galėtų bėgėtis ir toliau, tačiau šį vieną smagiausių pasaulyje procesų stabdo elektroninis ribotuvas.
Belgijos purvas
Du šimtai kilometrų tarp Vokietijos ir Prancūzijos įsiminė labiausiai. Iš blogosios pusės.
Ne, Belgijos policija už greičio viršijimą nesustabdė, o pakelės maistas nebuvo toks blogas. Belgijos automagistralės yra labai... netvarkingos.
Belgijos automagistralių pakelės nevalytos turbūt nuo 1984-ųjų, tad ten pilna šiukšlių ir didesnių ar mažesnių akmenų
Keistai skamba, netvarkinga autostrada? Bet jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje tokių nesąmonių matyti neteko. Pirmoji nustebino sunkvežimio padanga, atremta į skiriamąją juostą. Na, gal koks nevala Rytų Europos „fūristas“ ją pasikeitė ir numetė viduryje kelio, kas žino? Tačiau kai viduryje kelio, tarp antros ir trečios juostų, pamatėme rusiškos S90 garso kolonėlės dydžio baltą plastmasinę dėžę, pirmą kartą suabejojome belgų tvarkingumu.
Antras kartas buvo kai užsukome į miestą netoli magistralės pavalgyti ir pamatėme purvinas, cigarečių nuorūkų primėtytas gatves ir nuo paukščių išmatų baltuojančius šaligatvius.
Trečias kartas kainavo daugiau. Belgijos automagistralių pakelės nevalytos turbūt nuo 1984-ųjų, tad ten pilna šiukšlių ir didesnių ar mažesnių akmenų. Vienas jų, „espresso“ puodelio dydžio kietuolis, kažkokiais būdais atriedėjo į pirmą eismo juostą. O tada jam prasidėjo visas atrakcionų parkas – pakrauto vilkiko ratas išmetė akmenį į orą, kur jis taikėsi tiesiai į „Volvo XC70“ vairuotoją. Pataikė, tik kad stiklas pilką kietą daiktą sulaikė. Su tokio paties „espresso“ puodelio dydžio pasekmėmis.
Automobilisto duona
Egzistuoja du teiginiai apie automobilių mėgėjus: kiekvienas save gerbiantis automobilistas kažkuriuo gyvenimo periodu turi turėti „Alfa Romeo“ ir gauti baudą už greičio viršijimą Prancūzijoje. Pirmajam reikia nemažai drąsos, o pastarajam – minimalaus išsiblaškymo. Šioje šalyje policininkai mėgsta gaudyti greitį viršijančius vairuotojus, o magistralėse netrūksta stacionarių greičio matuoklių, kurie nėra pažymėti įspėjamaisiais ženklais.
Nors žinai, kad Prancūzijos greitkelyje leistinas greitis – 130 km/val., tačiau gali susigundyti pavažiuoti kiek greičiau paskui vietinį skubantį vairuotoją. Tai nėra didelė nuodėmė, juk kelias – mokamas (sumokėjome 14 eurų (48 Lt) už 120 km atkarpą), tad platus ir neapkrautas. Vienas kilometras, antras, dešimtas, o penkioliktame blykst ir tik spėk pristabdyti – priekyje važiavęs „sponsorius“ nufotografuotas ir laukia į jo namus ateisiančio laiško su nelabai meniška, tačiau labai brangia automobilio užpakalio fotografija.
Užlenkus XC70 veidrodėlius ir „parktronikams“ tiesiog žviegiant, šiaip ne taip įsirangėme kelyje link parkingo
Su penkių centimetrų skersmens įskilimu ant priekinio stiklo pasiekę Paryžių ir pasidžiaugę puikiais „Volvo XC70“ duomenimis (9 l/100 km vidutinės degalų sąnaudos, o vidutinis greitis – 105 km/val.), netrukus pradedame keiktis, kai reikia įvažiuoti į parkingo vietą prie namo. Tiksliau – po namu.
Tiesiai iš gatvės įvažiuoji į liftą, kurio durų plotis gal du metrai su trupučiu – užlenkus XC70 veidrodėlius ir „parktronikams“ tiesiog žviegiant, šiaip ne taip įsirangėme („Volvo XC70“ plotis su veidrodėliais – 2,19 m). Tada du aukštai žemyn (sėdint automobilyje, nes atidaryti durų neįmanoma) ir laukia nauja krūva iššūkių – nuvažiuoti iki parkingo vietos. Ji ne tik per trumpa 4,83 m ilgio „Volvo“, bet jos plotis – tie patys du metrai, o apsisukimas „stovėjimo aikštelėje“ užtruko maždaug 3 minutes.
Visas požeminis parkingas pritaikytas greta stovinčių automobilių matmenims, tarp kurių didžiausias – „Renault Twingo“.
Sveiki atvykę į Paryžiaus centrą.
