Prieš akis – kiek daugiau nei 2000 kilometrų. Ramūnas Fetingis suplanuoja, kad Vilnių palikti privalome šeštą valandą ryto, tačiau, kaip jau įprasta, išvažiuojame bene pusvalandžiu vėliau.
Šį kartą į Ženevą keliaujame „Peugeot 508SW” automobiliu. Praėjusiais metais į Frankfurto automobilių parodą vykome kiek mažesniu „308SW”, tad šį kartą nusprendėme susitalpinti į kiek erdvesnį modelį.
Ramūnas Fetingis suplanavo mūsų kelionę taip, kad iki pat Ženevos nevyktume. Nakvynei nusprendėme pasirinkti Vokietiją, Freiburgo miestą. Ten pernakvojus kitą rytą teliktų įveikti niekingus 300 kilometrų ir mes jau Ženevoje. Tačiau apie viską iš pradžių.
Paskutinis prie mūsų prisijungia operatorius Tomas Ruminas ir gerokai po šeštos valandos ryto pajudame. Pagal navigacijos rodmenis, tikslą turėtume pasiekti dar tą pačią dieną, prieš vidurnaktį.
Numatomas kelionės laikas – kiek daugiau nei 18 valandų. Neabejojame, kad atvyksime anksčiau, kadangi Vokietijos greitkeliai vis dar yra ta vieta, kur „pedal to metal“ yra ne tik legalus, bet ir pakankamai normalus dalykas.
Kelionė iki Lietuvos ir Lenkijos pasienio neprailgsta. Sustojame paskutinėje degalinėje Lietuvoje, išgeriame kavos, papusryčiaujame ir po kelių minučių jau važiuojame Lenkijos teritorijoje. Šį kartą pasienio pareigūnų nesudominame ir važiuojame laisvai.
Nuvažiavus kelias dešimtis kilometrų Lenkijos teritorijoje, kelią ima dengti sniegas, tačiau tokios eismo sąlygos tęsiasi neilgai – kiek daugiau nei šimtą kilometrų. Prie vairo sėdintis Ramūnas suka kilometrus, kai tuo metu kiti ekipažo nariai pasiduoda miegui, papildydami „Peugeot“ garso aparatūros sistemą žemo dažnio knarkimo garsais.
Tomas Markelevičius ir Algirdas Venckus šitaip pramiega Varšuvą. Ramūnas Fetingis įsitikina, kad išvažiavome laiku. Prie Varšuvos nebuvo jokių eismo spūsčių, todėl veltui nešvaistėme laiko.
Pirmasis tūkstantis kilometrų prabėga akimirksniu. Atsiduriame netoli Lenkijos ir Vokietijos sienos. Pats metas papietauti ir įsipilti dyzelino. „Peugeot“ degalų rodyklė jau rodo žemumas, o borto kompiuteris skaičiuoja, kad galime nuvažiuoti lygiai nulį kilometrų. Pasukame į Rzepino miestą, esantį vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Vokietijos sienos.
Ten papietaujame. Užsisakome nebrangių, tradicinių lenkiškų patiekalų ir taip pat „pagirdome“ mūsų „Peugeot“ bei šiek tiek jį apiplauname. Pasidžiaugiame, kad su vienu degalų baku įveikėme beveik 1000 kilometrų, nors važiavome ne pačiu ekonomiškiausiu režimu. Netaupėme. Tiesiog važiavome taip, kaip tai darome įprastai.
Sėdame į automobilį ir tęsiame savo kelionę. Vokietijoje važiuoti – vienas malonumas. Išlaikome ir savo tradiciją – kiekvieną kartą pasiekti maksimalų greitį to automobilio, kuriuo keliaujame. Radę tinkamą atkarpą ir įvertinę eismo sąlygas, paspaudžiame iki dugno. Spidometro rodyklė sustoja ties 224 km/val.
Taip. Tai Vokietija. Ir tokie palakstymai čia yra legalūs. Žinoma, ne visose atkarpose. Pasidžiaugiame, kad dviejų litrų darbo tūrio „Peugeot“ variklis, išvystantis 120 kilovatų galingumą, leidžia mums patraukti iš kelio vieną, kitą trečioje eismo juostoje lėčiau važiuojančią naują „bulką“.
Galiausiai pasiekiame tarpinį savo kelionės tikslą. Pasukę iš greitkelio atsiduriame 220 tūkstančių gyventojų turinčiame Freiburgo mieste. Iki Ženevos liko 320 kilometrų, tačiau šiuos skaičius paliekame kitai dienai. O štai ir tarpinio finišo rezultatai – 8,4 vidutinės degalų sąnaudos „gazuojant“ ir verčiant trauktis „bulkas“, 117 km/val. vidutinis greitis ir atvykimas 20.45 val. vietos laiku. Gerokai anksčiau, nei mums žadėjo navigacija.
Pavakarieniaujame vietos restorane, išgeriame po bokalą, persimetame keliais žodžiais apie pabėgėlius su apartamentų savininke ir gulame į lovas.
Ryte be jokio streso papusryčiaujame ir pajudame Šveicarijos link. Tačiau prieš tai dar nuvažiuojame pafotografuoti „Peugeot“. Dar išvakarėse nusižiūrime arką, kuri šių eilučių autoriui Tomui Markelevičiui ir fotografui Algirdui Venskui priminė penktąją „Need For Speed“ kompiuterinio lenktynių žaidimo dalį. Tai arka, pro kurią kompiuterio ekrane lėkdami 200 km/val. greičiu dažnai nepataikydavome ir netrukus spausdavome „reset“ mygtuką.
Po fotosesijos pajudame toliau. Iki pasienio lieka vos 10 kilometrų. Nusprendžiame papildyti degalų baką ir vėl pasikliaujame „Google“ rasta informacija apie degalų kainas. Tiesa, kiek apsigauname. Paskutinė degalinė prieš Šveicarijos sieną negali būti pati pigiausia, tad už litrą dyzelino sumokame 1,07 euro.
Čia pat susimokame ir kelių mokestį už dalyvavimą eisme Šveicarijos keliais. Lipdukas ant priekinio stiklo mums kainuoja 38,5 euro. Šis „papuošalas“ suteikia teisę važinėti Šveicarijos keliais ištisus metus. Nors mums aktualios yra tik trys dienos, tačiau mokėti tenka už visus metus. Pasirinkimo neturime. Šveicarų šalis – šveicarų ir taisyklės.
Įvažiuojant į Šveicariją mus sustabdo pasienio pareigūnai, kurie pareikalauja pasų. Atsakome, kad pusės iš mūsų pasai yra bagažinėje ir pasiteiraujame, ar galime išlipti iš automobilio juos pasiimti. Tačiau to padaryti nespėjame.
Pareigūnas paklausia, kur mes važiuojame ir kokiu tikslu vykstame į šią šalį. Ramūnas paaiškina, kad esame žurnalistai ir vykstame į Ženevos automobilių parodą. Jokių pasų nebereikia. Pareigūnas taria „čiau“ ir pamoja ranka leisdamas suprasti, kad mums klausimų jis daugiau nebeturi.
Bevažiuojant Šveicarijos greitkeliais Ramūnas ima lietuviškai keiktis. Nėra nieko baisiau už šveicarą, kuris važiuoja antrąja eismo juosta ir piktybiškai nesitraukia net ir jausdamas į galą baksnojantį automobilį. Tokie jau tie šveicarai.
Ne veltui sakoma, kad nėra nieko baisiau už šveicarą greitkelyje. Ir jei tas greitkelis dar yra Vokietijoje. 20 kilometrų važiavimas iš paskos, spūstis ir baksnojimas į naują, greitą ir galingą automobilį vairuojančio šveicaro galinį buferį. Gerai, kad Vokietijos greitkelyje šveicarų beveik nebuvo, tačiau Šveicarijos keliuose su tokiais vairuotojais teko susidurti ne kartą.
Galiausiai atvykstame į Ženevą ir apsilankome parodų centre „Palexpo“, kur ir vyks paroda. Apsigyventi nusprendžiame ne Šveicarijoje, bet Prancūzijoje. Beje, Ramūnas Fetingis primena apie tai, kad prieš kelionę įsigijo alkoholio matuoklį.
Ne todėl, kad skaičiuoti bokalų nemokėtume. To reikalauja Prancūzijos įstatymai. Pasirodo, jog nuo praėjusių metų lapkričio kiekvienas vairuotojas privalo turėti nuosavą alkoholio matuoklį. Jį turime, tačiau nėra pagrindo jį naudoti.
Kovo 3-ą dieną mūsų ekipažas pajudės Lietuvos link. „Nesižudysime“ ir turbūt nebandysime visų 2000 kilometrų įveikti vienu ypu. Planuojame stoti Vokietijoje ir ten pernakvoti.
Tačiau ką gali žinoti. Galbūt kelionėje planas pasikeis ir „Peugeot 508SW” vairuosime pasikeisdami, nes šiame automobilyje pailsėti, pamiegoti ir atgauti žvalumą yra tikrai įmanoma.
