Kalnuose irgi lyja
Apie tai nepagalvojau. Žinojau tik, kad čia sninga ir būna vasara. Žinojau, kad jie skendi mėlyname ūke. Žinojau, kad ten, aukštai, oras retesnis ir labai grynas. Ir dar girdėjau, kad kalnai keičia gyvenimus.
Sakoma, jeigu nori pažinti žmogų, išvyk su juo į tolimesnę kelionę (geriausia – į kalnus) arba patirkite kartu ekstremalią, stresinę situaciją (geriausia – ne vieną).
Išvykau į kalnus būdama naujoke komandoje. Vykome 8-iese, priekabose vežėmės ir savo motociklus. Nors neturėjau nė menkiausio supratimo, kas manęs laukia, buvau tikra – kelionė bus ypatinga.
Ištvermės patikra
Nebegaliu: širdis kala, kvėpavimas bėga, o akyse tvinksi kraujas. Maudžia rankas, kaklą ir nugarą – vos ją ištiesiu. Tačiau net tai nėra taip sunku, kaip kova su vidiniu pasipriešinimu – rėkiančiu savisaugos instinktu.
Kovoti su savo proto riba atrodo nesuvokiama, dažnai – ir neįveikiama. Tai gali būti status šlaitas, pilnas skaldytų akmenų, siauras ar slidus takelis palei šlaitą, kirtimai ar paprastas pelkėtas pliurzos ruožas, kurį kertant nebėra koncentracijos nulaikyti slystantį motociklą.
Nors pripratau, bet atsibodo kristi – išvargina tai, kas būna po to: pasikelti motociklą, atgauti kvapą, stabdyti komandos narius, pasiekti žemę nors vienos kojos pirštais, užsikurti ir vėl bandyti įveikti savo „priešą“. Baisu tada, kai nuosavas kūnas nebeklauso iš nuovargio, o dar reikia valdyti ir žirgą.
Kalnuose negali tiesiog palikti motociklo ir išeiti išsimiegoti ar pavalgyti. Net į artimiausią kaimą dar reikia nusileisti. Čia niekada neatsiskiri nuo draugų, ir jie visada ateina į pagalbą – lygiai taip pat nusikalę ir pavargę, šlapi nuo prakaito, įraudę nuo karščio, alkani ir mielai purvini.
Riba, kurią labai sunku įveikti mąstyme. Riba, kuri atima žadą ir sukausto kūną. Riba, kai fiziškai nebeįspaudi sankabos. Ribų „daugėja“, o jėgų – ne.
„Reikia palaukti“, – išjungiu motorą ir stengiuosi giliai kvėpuoti. Išgąsčio išpūstos akys geria akimirką, mąstymas stengiasi iš paskutiniųjų išvyti šalin abejonę. Žvilgteliu į komandos draugus: kas kelia nykštį aukštyn, kas žeria patarimus, o kas pritariamai linkteli ir tiesiog laukia kartu.
„Gerai, Motsiuk, važiuojam“, – net jeigu dar kartą krentame ar nepavyksta.
Riba, kurią labai sunku įveikti mąstyme. Riba, kuri atima žadą ir sukausto kūną. Riba, kai fiziškai nebeįspaudi sankabos. Ribų „daugėja“, o jėgų – ne. Tada telieka pasikliauti ištverme. O kiek jos yra?
Vidur debesų
Pirmoji mano diena kalnuose buvo... sunku ją įsprausti į bet kokius žodžius. Dar kurį laiką jaučiausi nesugrįžusi iš jų, o gal – ir neatvykusi.
Visą naktį lijo, rytas išaušo blausus, nemaloniai drėgnas, nesimatė ir kalnų. Skubiai rengėmės ir motorus kūrėme lietuje.
Pirmoje atkarpoje mokiausi stovėti lengvoje įkalnėje besiraizgančiame kelyje su provėžomis ir akmenimis. Judėjau lėtai, bet užkilome. Skausmingai kritau molingoje pliurzoje, įskilo kelio apsauga, bet viskas sėkmingai.
Kitas etapas – tai kalnas priešakyje. Tą akimirką pamenu kaip dabartį – tokio jausmo dar nebuvau patyrusi: „Ką, mes ten kilsime?“
Be žado, išplėstomis akimis pasileidau paskui komandos draugus. Nors kritome visi ir daug slidinėjome įmirkusiose provėžose, juokėmės ir vienas kitam pagelbėjome. Nulaužiau „Hard‘o“ uodegą ir sankabos rankenėlės apsaugą, bet viršūnę pasiekėme.
O čia negailestingai talžė ledinis vėjas – kiaurai košė mus, apsirengusius tik marškinėliais ir visiškai šlapius. Net dairytis nebuvo kur – skendėjome lietaus debesyse, drėgmės ūke. Lėkėme toliau, tačiau sustojau, kai nuo šalčio nebejaučiau rankų. Pasikeičiau pirštines, bet tik trumpam jos išliko sausos.
Dar aukštesnėje viršūnėje komandos keliai išsiskyrė – keliese nusprendėme leistis link bazės, kiti buvo alkani daugiau įspūdžių. Maniau, bus ramiau – juk jau leisimės, nebekilsim.
Žmonės padangėje
Išnirus iš debesies, žvilgteliu žemyn. Nuokalnė (turbūt tiksliau ją būtų vadinti šlaitu) su sniego plotais. Tolyje, kiek žemiau, matyti keli žmonės su lietaus apsiaustais. Iš kur jie čia atsirado? Ir nekreipia dėmesio į mus? Guldau motociklą kokį 66-ą kartą – slidu kalnų augalijoje ar ant sniego.
Po kiek laiko jau sunku jį ir kilnoti, o akumuliatorius rodo paskutinius gyvybės ženklus – teks naudoti „kick starter‘į“. Į pagalbą ateina komandos draugas.
Nugaras plauna stiprus šaltas lietus, kojos mirksta sniege, batuose žliugsi vanduo. Apsidairius – tik debesys ir jų uždengti kažkur čia esantys kalnai. Kitaip – mes juose. Kai kada – jokio kelio ar takelio, tik spalvingos, standžios kalnų žolės. Kaip stabdyti, kai viskas slysta?
Po šitiek įtampos sunku galvoti. Tačiau džiaugiuosi, kad dar netemsta, kad dar žinome kryptį, nors ir nuklydome nuo maršruto. To užtenka, kad nepasiduotum (o ar yra kitas pasirinkimas?) ir judėtum toliau. Pažliugusi žemė, provėžos, duobės, dideli kupstai pievoje, per kuriuos šokčioju it maišas. Iš kur tie žmonės padangėje?
Kai šypsosi tyla
Po šlaito – molingas, giliomis įgriuvomis išgraužtas nuolydis per slidžią pernykščių lapų paklodę aukštų medžių girioje. Kaip kontroliuoti stovėseną ir akceleratorių, kai visas jėgas palikau kažkur padebesy? Riedu, bet po kelių bandymų išlaikyti pusiausvyrą tarp kliūčių, gerai nusivožiu. Pajuntu, kad toks nevaldomas pojūtis nebėra smagus nuotykis, jis tampa pavojingu. Likusią atkarpą vėl stabdau, gaudau orą įtampos pritvinkusia širdimi, guldau, slystu ir bandau nulaikyti, veduosi motociklą greta. Nebeužsikuriu ir kai reikia kirsti upelį. Kiek ištvermės turi žmogus?
Sugrįžus į bazę lėtai užnešu save į antrą namelio aukštą. Visos akimirkos, kai atrodė, kad nebesugebėsiu, susikaupė ir dabartį užpildė tyla. Neturiu žodžių, ką atsakyti į komandos narių klausimą „kaip?“ Galiu tik tyliai šypsotis ir kvėpuoti. Po šitiek daug ir tokių stiprių išgyvenimų neįmanoma jų apibūdinti.
Lupu permirkusius drabužius nuo kūno ir išmėtau ant grindų, vanduo įbrinkęs ir odoje. Iš nuovargio nebeatsegu ir kaklo apsaugos. „Nesigaili?“ – nuskamba klausimas. „Ne!“ – niekada nesigailėsiu šių potyrių. Bet taip pat visada būsiu dėkinga, kad grįžau sveika. Į kalnus reikia vykti mokant stabdyti.
Tokia buvo mano pirmoji diena kalnuose su motociklu. Tiesą sakant, tai buvo diena kalnuose apskritai pirmą kartą gyvenime.
Šurmulys garaže
Vieni neriasi į marškinėlius, kiti pildo kuprinių gertuves vandeniu, bakus – degalais, treti – keičia tepalus ar sankabos, stabdžių skysčius, dar kiti – neranda pirštinių. Aš lipnia juosta klijuoju lietaus aprangos plyšius, kolega su grąžtu gręžia skylę bate, su „užtrauktuku“ „sutaiso“ sulūžusią motociklo plastmasę.
Garažas užverstas dėžėmis, flakonais, padangomis, įrankių rinkiniais, kanistrais, šalmais, batais ir šlepetėmis. Šarvais apsivilkę vyrai gastroliuoja pirmyn atgal, kas išsistumia motociklus, kas užsikuria. Dar kiti tik dabar ateina iš namelio su šortais, atsiverčia milžinišką lagaminą su apranga ir renkasi, kurie „termo“ rūbai kvepia labiau.
Visada stengdavausi būti jau pasiruošusi – su pilna „ekipuote“, kad galėčiau neskubėdama rinkti emocijas ir lėtai jas verti it žemuoges ant smilgos. Garažas kalnuose yra daugiau negu tik erdvė motociklams laikyti. Jis – tai nuotaika, būsena ir komandinis jausmas.
Pasiruošę kolegos jau laukia užsidėję šalmus. Niekas ant nieko nepyksta ir nesibara. Galiausiai nereikalingi daiktai sustumiami atgal į garažą, nuleidžiami oranžinės spalvos vartai, ir – išdūzgiame. Nesvarbu, ar lyja, ar diena dovanoja skaidrų, saulėtą orą.
Juokas viską sudėlioja į savo vietas: milžinišką nuovargį, prisotintą baimių, kvapą gniaužiančių vaizdų ir nutikimų, savo galimybių ribų.
Kalnų juokas
Jis aidi prie garažo, kai visi purvini, šlapi ir nusikalę susirenkame po dienos. Numetame šalin kuprines, nuo kurių drimba purvas ir dėl to kartais neatsisega užtrauktukai.
Kas įsitaiso vienintelėje kėdėje, kas prisėda ant motociklų pakėlimo kojelių, kas jau segasi batus ir neša ant krosnies į gretimais esančią patalpą. Beveik visi kažką gurkšnodami dėlioja įspūdžius ir laukia eilėje nuplauti motociklą aukšto slėgio srove. Visi esame giedros nuotaikos, tačiau nepamirštame ir tų, kurie skaudžiai krito ar patyrė traumą.
Iki išnaktų garsiai, nuoširdžiai juokiantis supranti, kad viskas turi savo vertę. Po ekstremalių, aštrių pojūčių, žadą atimančių akimirkų, o kartais ir išgyvenimo pamokų, toks yra kalnų juokas. Tai – gyvenimo džiaugsmas, kuris skamba visu pajėgumu iš laimingų širdžių.
Juokas viską sudėlioja į savo vietas: milžinišką nuovargį, prisotintą baimių, kvapą gniaužiančių vaizdų ir nutikimų, savo galimybių ribų. Juokas sušvelnina ir įprasmina dabartį.
Sniego kekės
Paskutinė viešnagės kalnuose diena buvo ryški ir spalvinga. Nors akys ir širdis protestavo keletą dešimtį kartų, dažnai stojau ir griuvinėjau ne laiku, tai buvo diena, kai iš tiesų pajutau kalnus.
Tokius, kuriuos norisi švelniai perbraukti delnu. Juose nupieštos medžių viršūnės – tarsi minkštas kailis ar švelnios plunksnos. Jie pursloja, subėga žemyn sultinga žaluma, kurios negali paleisti iš akių. Mėlynas ūkas apkabina horizontą, o sniegas it kekės krenta viršūnėmis, kasdieną vis labiau tirpdamas.
Giliai atmintin įstrigo medžių tunelis, kitaip – kalnų kelias, vingiuojantis žemyn, pasislėpęs tarp aukštų, lieknų medžių. Dešinėje jų šaknys rangosi ore, o žvilgtelėjus į viršų – vos matyti dangus, tokie aukšti kamienai. Kairėje – irgi pušimis nusėtas skardis, kurio dugno neįžvelgiu. Vakarėjančios saulės ruožai prasiskverbia pro šakas ir apšviečia priešais lekiančius draugus – akis kutena žybsintys spinduliai nuo balto šalmo.
Riedame kartu pavasario žaloje. Tai laikas, kurio nesugausi ir nenulaikysi. Gali jame tik būti, sugerti ir vėliau atsiminti. Nors jis praeina, niekada nepradingsta.
Labiau negu gyvas
Į bazę grįžtu stovėdama ant pakojų – o man tai yra mažytė pergalė po šitokios dienos. Tariu ačiū bendražygiui „Hard‘ui“, kuris atleido visas mano klaidas.
Netrukus, jau sutemus, pasikrauname motociklus ir išvykstame namo. Toji akimirka, kai danguje dega vienintelė ryški žvaigždė, galėtų sustoti. Tolumoje čirpia žiogai ar svirpliai – bet kitaip negu Lietuvoje, o kalnų vėjas atneša vasarą. Kitą rytą mums kelia rodo skaisčiai žydinčios kiaulpienės.
Kalnai keičia gyvenimus. Čia išsikristalizuoja draugai. Čia supranti, kokią milžinišką prasmę ir galią turi tavo svajonės ir vertybės. Čia atrandi savo šiandienos ribas, kurias rytoj arba po metų jau galėsi praplėsti. Čia aidi juokas. Ir čia supranti, kad namuose tavęs laukia artimieji.
O ko daugiau reikia žmogui? Kalnuose esi gyvas. Labiau negu gyvas.
