„Ford“ agregatų linijoje nebuvo išties galingų variklių ir šiuo prekių ženklu pažymėti sunkvežimiai nepavežė daugiau 6 tonų krovinių. Beje, „Ford“ sunkvežimiuose iki pat 1939 metų buvo naudojamos trosinės stabdžių sistemos. Garsusis magnatas buvo toks šykštus, kad niekaip nenorėjo įsigyti hidraulinių stabdžių patento, rašo trucker.lt.
Augant pramonės tempams 6 tonų keliamosios galios pasidarė per mažai. Tad nedidelės įmonės, nusprendusios, kad antras variklis gerokai pagerins automobilio technines ir krovinines charakteristikas, mielai ėmėsi šio darbo.
Kadangi ir sunkvežimių, kuriuose butų tilpę du varikliai, „Ford“ nelabai turėjo, serijinių COE modelių perdarymu užsiėmė įmonė „Thorco“. Dažniausiai buvo naudojami du V8 tipo varikliai, kurių suminė galia 190 AG. Jų tarpusavio sąveiką užtikrindavo sinchronizuojantis reduktorius.
Vėliau buvo mėginta panaudoti „Chevrolet“ agregatus ir mazgus. Tai leido sukurti visiškai naują ir ganėtinai patrauklų modelį, su dviem 93 AG varikliais ir galintį pervežti iki 20 t svorio krovinius.
Įdomu tai, kad šio ilgo automobilio galinis tiltas taip pat buvo valdomas, tad, nors sistema ir buvo sudėtinga, visą sąstatą buvo galima nesunkiai apsukti. Taip pat reklama skelbė, kad tokius vilkikus pirkti apsimoka, nes daugelį atsarginių dalių galima įsigyti pas bet kurį oficialų „Chevrolet“ atstovą.
Paskutinis dvimotoris sunkvežimis gavo du benzininius GMC variklius, po 145 AG. Automatinė pavarų dėžė buvo pasiskolinta iš karinio modelio M135. 1957 m. buvo vykdomi naujojo modelio bandymai. Jis pasiekė 80 km/val. greitį, tačiau 100 km kelio naudojo 80 l benzino, tad šios idėjos buvo atsisakyta. Kartu baigėsi ir dvimotorių sunkvežimių epocha.
