Saugos diržai nėra naujas išradimas. Kažkas panašaus jau tikrai egzistavo 19 amžiaus viduryje – anglų inžinierius George'as Cayleyus juos naudojo savo sklandytuvuose. 1946 metais gydytojas Hunteris Sheldenas jau ėmė kalbėti apie būtinybę saugoti automobilių keleivių galvas, kad net smulkių avarijų metu jos nebūtų sužeistos po smūgių į kietą salono apdailą.
Šeštojo dešimtmečio viduryje jis jau kalbėjo apie saugius vairus, sustiprintus stogus, automatines durelių spynas ir net oro pagalves. Sheldenas buvo vienas iš didžiausių automobilių saugumo vizionierių.
Amerikiečių automobilių gamintojas „„Nash““ saugos diržus ėmė siūlyti dar 1949 metais. 1955 metais juos jau siūlė ir „Ford“. Saugos diržai jau buvo standartinės 1958 metais pristatyto „Saab GT 750“ įrangos dalis. Tiesa, iki šios vietos aprašyti saugos diržai nebuvo labai patogūs at itin saugūs – dauguma jų priminė tuos diržus, kuriuos dabar sutinkame lėktuvuose. Tai pasikeitė šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai „Volvo“ inžinierius Nilsas Bohlinas sukūrė efektyvų trijų taškų saugos diržą automobiliams – iš principo tokį, kokį naudojame šiandien.
1959 metais „Volvo“ šiuos diržus jau siūlė kaip standartinę saugumo įrangą, bet tik automobilio priekyje.
Nors „Volvo“ galėjo patentuoti Bohlino išradimą, buvo nuspręsta, kad jis yra per daug naudingas visai žmonijai. Taip trijų taškų saugos diržai paplito po visų gamintojų automobilius. Tačiau ilgą laiką jie buvo sutinkami tik prie priekinių sėdynių. Ir tai yra šiek tiek keista – jei jau buvo žinoma, kad saugos diržai gelbėja gyvybes, tai kodėl jie nebuvo montuojami ir gale?
Kodėl galinių sėdynių saugos diržai neskubėjo paplisti?
Daugybė automobilių gamintojų saugos diržus ėmė diegti dar septintajame dešimtmetyje, tačiau gale sėdintys keleiviai ilgą laiką vis tiek neturėjo kuo prisisegti. Dėl to kaltos kelios priežastys.
Žmonių pasipriešinimas. Minėjome, kad „Nash“ saugos diržus ėmė siūlyti dar 1949 metais. Žinote, kaip į tai reagavo žmonės? Jie jų masiškai atsisakydavo. „Nash“ iš pradžių diržus sumontavo 40 tūkstančių automobilių, tačiau netrukus juos turėjo gal tūkstantis. 1956 metais tik 2 % Ford pirkėjų rinkosi saugos diržus, nors jie net nebuvo brangūs. Žmonėms jie nepatiko, jie netikėjo jų nauda ir manė, kad jie per daug varžo ir dar glamžo geriausius jų drabužius. Taigi, jie norėjo bent jau galinę sėdynę palikti laisvą – tegul nors vaikai pabūna nesuvaržyti tais gyvybes saugančiais diržais.
Vaikų saugumas. Neskaitant limuzinų, automobilio savininkas dažniausiai sėdi priekyje. O štai gale dažniau įsitaiso jauniausi šeimos nariai. Tai yra, tie, kurie automobilių dar neperka, todėl jei ir galima kur nors sutaupyti, tai gale. Be to, mažas vaikų ūgis skatino pagrįstas ir nepagrįstas baimes, kad saugos diržai gali pakenkti. Geriausiai veikia gerai sureguliuotas saugos diržas, tačiau ne visus juos galima lengvai pritaikyti prie bet kokio ūgio keleivio. Todėl dabar maži vaikai sėdi specialiose saugos kėdutėse.
Keistas saugumo supratimas. Jūs žinote, kokie svarbūs yra saugos diržai. Jie sulaiko žmogaus kūną nuo staigių judesių, o kartais net neleidžia jam iškristi iš automobilio. Tačiau kadaise saugos diržų vaidmuo buvo matomas kitaip – pagrindinė jų užduotis buvo apsauga nuo galvos traumų. Tai yra, jie turėjo neleisti vairuotojo ar keleivio galvai atsitrenkti į kietus paviršius, o tokių priekyje tiesiog yra daugiau. Tiesą sakant, daugelis tyrėjų taip pat didžiausią dėmesį skyrė priekyje sėdinčių žmonių saugumui, nes šios sėdynės naudojamos dažniau ir jas supa daugiau kietų paviršių. Apskritai, galinė sėdynė buvo laikoma saugiausia automobilio vieta, nes už jos yra bagažinė, priešais ją – priekinė salono dalis ir variklio skyrius.
Be to, buvo baiminamasi, kad po stipraus smūgio priekyje sėdintys žmonės tiesiog išskries per priekinį langą. Tuo tarpu sėdintys gale buvo tarsi pasislėpę už priekinių sėdynių, kurios nebuvo tokios kietos kaip prietaisų panelė. Aišku, dabar žinome, kad tai yra nesąmonė – neprisisegęs keleivis avarijos metu gali stipriai sužeisti ir priekyje sėdinčius prisisegusius žmones. Tai yra labai svarbu – nenaudodamas saugos diržo automobilyje jūs kenkiate ne tik savo, bet ir bendrakeleivių saugumui.
Sėdynių ir automobilio konstrukcija. Pirmieji saugos diržai iš tikrųjų nebuvo gražiausia automobilio salono detalė. Jie automatiškai nesusivyniodavo, todėl kabėdavo laisvai ir negražiai. Bet kuriuo atveju, saugos diržas turėjo būti tvirtinamas prie stipriausių automobilio konstrukcijos detalių. Priekinių diržų galai buvo tvirtinami prie grindų ar centrinio statramsčio, o štai gale tokių taškų nebuvo arba jie buvo sunkiai prieinami.
Galinis statramstis įprastai buvo plonas, o tvirtinti diržus prie grindų nelabai buvo kur. Be to, tie laisvi diržai trukdė ir nulenkti sėdynę, o kas nors prisėdęs ant laisvai gulinčios sagties galėjo pažeisti apmušalus (ypač odą ar vinilą). Aišku, tai nebuvo neįveikiamas iššūkis – gamintojai jį galiausiai išsprendė. Tačiau konstrukciniai ir estetiniai klausimai iš pradžių stabdė saugos diržų montavimą gale. Dabar tai atrodo keista, bet prisiminkite, kad ir galvos atramų gale gamintojai nemontavo dėl panašių priežasčių.
O kam, jei nereikia? Valstybės neskubėjo įvesti privalomo saugos diržų reikalavimo, tai gamintojai neskubėjo jų diegti. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių – labiausiai dėl žmonių pasipriešinimo, ir klausimų keliančio diržų suderinamumo su mažais vaikais – ilgą laiką saugos diržai gale buvo neprivalomi.
Australija tapo pirmąją šalimi įvedusia saugos diržų reikalavimą dar 1970 metais, bet kitos šalys neskubėjo. Štai Vokietijoje nuo 1970 metų kiekvienas naujas automobilis privalėjo turėti saugos diržus priekyje, bet jų dėvėjimas tapo privalomas tik nuo 1976-ųjų. Tuo tarpu galiniai saugos diržai automobiliuose Vokietijoje tapo privalomi nuo 1979 metų, jų dėvėjimas – nuo 1984-ųjų. Tai reiškia, kad prireikė net 8 metų, kad būtų suvokta, kad saugos diržus turėtų segėti ir gale sėdintys keleiviai.
Reikalavimas ir gale prisisegti saugos diržą ir kitose šalyse buvo leidžiamas lėtai. Štai Nyderlanduose prisisegti saugos diržą sėdint priekyje privaloma nuo 1976-ųjų, o iš ant galinės sėdynės sėdinčių keleivių to prašoma tik nuo 1992 metų. Reikalavimas automobilių gamintojams montuoti diržus gale visada pasirodydavo anksčiau (Nyderlandų atveju 1990 metais), bet iš pradžių sėdintieji gale sprendimą prisisegti turėjo priimti savarankiškai.
Žmonės dažnai priešinasi naujovėms, kurios, atrodo, neturi įtakos kitiems žmonėms. Kodėl aš turiu prisisegti, nei tai yra asmeninis mano paties saugumo klausimas? Dabar daugiau žmonių supranta, kad jų dėvimas diržas saugo ne tik juos, bet ir kitus automobilyje esančius žmones. Visgi ir šiandien daugybė keleivių vengia segtis saugos diržus, motyvuodami patogumu ar net baimėmis, kad diržas gali pakenkti. Mokslininkų, automobilių gamintojų ir nepriklausomų organizacijų atlikti tyrimai rodo, kad saugos diržai yra labai svarbūs.