Žinoma, nėra prasmės koncentruotis tik ties automobilių surinkimo gamyklomis. Lietuva savo ekonominės diplomatijos pastangas turi paskirstyti į tas sritis, kurios turi daugiausia potencialo. Tačiau apie naujas automobilių gamyklas savo teritorijose svajoja ne viena valstybė, nes jose neišvengiamai darbą surastų daugybė vietinių gyventojų, būtų vystoma infrastruktūra, daugiau užsakymų gautų vietiniai tiekėjai ir logistikos įmonės. Trumpai tariant, nors automobilių gamyklų pritraukimas į Lietuvą nėra prioritetas, toks pasiekimas būtų naudingas ekonomikai, vietos gyventojams ir įmonėms.
Baltijos šalyse nėra didesnių automobilių ar variklių gamyklų. Galbūt šis faktas jūsų ir nestebina, tačiau turėtų. Jei pažvelgtumėte į tokių gamyklų žemėlapį, absoliučiai visos Baltijos šalių kaimynės ir artimiausios Skandinavijos šalys turi automobilių gamyklas.
Nemažai jų yra Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje, dar kelios – Suomijoje. Baltarusijoje veikia pora vietinių gamyklų („BelAZ“ ir „MAZ“), o štai Kaliningrado srityje įsikūrusi „Avtotor“ surinkinėja įvairių markių automobilius.
Europos automobilių gamintojų asociacija (ACEA) teigia, kad bent po vieną variklių, automobilių, sunkvežimių, autobusų ar furgonų gamyklą turi 21 Europos valstybė.
Tikriausiai jums atrodo, kad jau žinote atsakymą, kodėl Lietuvoje nėra automobilių gamyklų, todėl pirmiausia norėtume kelis klaidingus įsitikinimus paneigti.
Mitai apie automobilių gamyklos potencialą Lietuvoje
Mitas Nr. 1 – Lietuva yra per maža automobilių gamyklai. Lietuva jokiais būdais nėra per maža automobilių gamyklos įsikūrimui. Kitaip tariant, jei sąlygos automobilių gamyklai būtų tinkamos, šalies dydis nesuvaidintų žymesnio vaidmens.
Slovakija yra geras pavyzdys, jei kalbėtume apie šalies dydį. Pagal teritoriją Slovakija yra ženkliai mažesnė už Lietuvą, o pagal gyventojų skaičių – dvigubai didesnė (apie 5,5 milijonai gyventojų).
Turbūt sutiksite, kad Slovakija nėra labai didelė valstybė, tačiau pagal automobilių gamybos apimtis ji Europoje užima 7-ąją vietą, o pasaulyje – 20-ąją. Slovakijoje gaminami „Volkswagen“, KIA, „Porsche“, SEAT, „Škoda“, „Citroën“, „Peugeot“ ir „Audi“ automobiliai – veikia 7 didelės gamyklos.
Mitas Nr. 2 – Lietuva yra per toli nuo Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių, kuriose yra įsikūrę didžiausi koncernai. Nors geografinė Lietuvos padėtis iš tiesų yra labai svarbus faktorius, kalbėti apie atstumą nuo koncernų centrų iki Lietuvos tiesiog nėra prasmės. Štai Japonijos ar Pietų Korėjos korporacijų gamyklos sėkmingai veikia Europoje – didesnį atstumą net būtų sunku įsivaizduoti. Tačiau apie geografinę Lietuvos padėtį dar pakalbėsime.
Mitas Nr. 3 – Lietuva atrodo nepatikima ar net pavojinga šalis investicijoms. Lietuva iš tiesų yra ramus kraštas su geromis ekonomikos tendencijomis. Lietuva taip pat yra Europos Sąjungos valstybė, Pasaulinės Prekybos Organizacijos narė. Dar daugiau – tikėtina, kad didelės gamyklos Lietuvoje būtų sutiktos palankiai, nes pasiūlytų daug darbo vietų ir naujas galimybes verslui.
Taigi, Lietuva nėra kažkuo išskirtinai bloga šalis automobilių gamykloms statyti. Kita vertus, jų pas mus nėra dėl pakankamai objektyvių priežasčių.
Tikrieji veiksniai
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvoje jų iš esmės niekada ir nebuvo. Lietuva neturi gilių automobilių gamybos tradicijų, kurias turi, pavyzdžiui, minėta Slovakija. Tai reiškia, kad investuotojai Lietuvoje kurtų visiškai naują pramonės sektorių, o tam reikėtų nemažai drąsos.
Gediminas Koryzna, VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius, teigė, kad artimoje ateityje Lietuvoje automobilių gamyklos nebus. Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo – su didžiausiais automobilių gamintojais kalbama nuolat ir dabar galimybės pritraukti investicijų tik auga.
Kaip vieną iš faktorių, kodėl Lietuvoje nėra automobilių gamyklų, o Slovakijoje jų net kelios, G.Koryzna įvardino geografinę padėtį. Tačiau problema yra visai kitokia nei spėlioja daugelis.
Slovakijos privalumas geografinės padėties prasme yra tai, kad ji yra Europos centre, apsupta didelių valstybių, kuriose taip pat yra išvystyta automobilių pramonė. Taip Slovakija yra įsipynusi į logistikos grandines, kurias vysto visi didieji koncernai. Tačiau geografinė padėtis svarbi ir iš kitos, ekonominės pusės.
„Pagrindinė prielaida įsikurti automobilių gamyklai – netoliese esanti vartotojų rinka, kurią reikia aptarnauti. Automobilių pramonėje didžiąją dalį komponentų logistikos kaštų prisiima būtent automobilio gamintojas. Natūralu, kad tolstant nuo vartotojų rinkos, didėja ir atstumas, kurį reikia gabenti ir surinktą automobilį.
Lietuva šiuo atveju yra toli nuo skaitlingos tikslinės rinkos ir norint čia surinkti automobilius, gamintojams neproporcingai brangtų ir komponentų gabenimo į Lietuvą, ir automobilių gabenimo pas vartotojus kaštai“, – aiškino G.Koryzna.
Taigi, Lietuvos geografinė padėtis yra nedėkinga ne dėl atstumų nuo korporacinių centrų, o dėl ekonominio žemėlapio realybės – šalia tiesiog nėra didelės rinkos, kuriai būtų reikalingas didelis kiekis naujų automobilių. Kitaip sakant, Lietuvoje surinktus automobilius tektų vežti pakankamai toli, kad jie pasiektų savo pirkėjus, o tai tikrai nėra idealu gamintojams. Trūkumų yra ir daugiau, bet tarp jų G.Koryzna įžvelgia ir galimybių.
„Tai absoliutūs demografiniai skaičiai, kuriuos besirenkant lokaciją didieji industrijų žaidėjai yra įpratę matyti „su daugiau nulių“. Pereinant prie didžiųjų iššūkių, tai – nišinių specializacijų paklausos ir Lietuvos kaip talentų ekosistemos pasiūlos nesutapimai. Pastaruoju metu susiduriame su užklausomis, kurios prašo pateikti tam tikrų įterptinių sistemų integracijos inžinierių, produkto vystymo specialistų, specializuotose IT sistemose ar gamybinėse aplinkose patirtį turinčių žmonių. Vienintelis raktas nedidelei ir dinamiškai valstybei kaip Lietuva – tobulinti perkvalifikavimo ir specialių kursų adaptavimo galimybes. Ši tema tuo pačiu primena vištos ir kiaušinio dilemą – kas turėtų pirma atsirasti: investicijos, kurios skatina šalį būti lankstesne, ar lanksti edukacinė terpė, kurią akceleruoti galėtų užsienio investicijos“, – dėstė specialistas.
Kalbėdami apie nulius Lietuvos populiacijos dydyje vėlgi negalime pasilikti prie paprastos nuostatos, kad mūsų šalyje yra per mažai gyventojų. Investuotojai susidurtų su kvalifikuotos darbo jėgos problema, kuri yra susijusi su švietimo sistema ir automobilių gamybos tradicijų trūkumu.
Lietuva turi ką pasiūlyti
Lietuvoje artimu metu automobilių gamyklos nebus – tai yra faktas, kurį ekonominės diplomatijos formuotojai turi turėti omenyje, kurdami investicijų pritraukimo strategiją. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad nuolatinis bendravimas su automobilių pramonės įmonėmis yra laiko ir resursų gaišimas. Kalbėdami apie automobilių pramonę dažnai įsivaizduojame tik didžiules gamyklas, tačiau didžiosios korporacijos yra kur kas sudėtingesnės struktūros. Jose yra ir padalinių, kurie nėra tiesiogiai susiję su automobilių surinkimu.
„Nors Lietuvos potencialas turėti automobilių gamyklą yra menkas dėl prieš tai išvardintų priežasčių, Lietuva turi ką pasiūlyti didiesiems automobilių prekių ženklams. Didieji koncernai turi savo inžinerinius, finansų, žmogiškųjų išteklių ar IT padalinius, kurie nėra pririšti geografiškai.
Matome sėkmingus Centrinės Rytų Europos šalių pavyzdžius, kuomet automobilių gamintojai steigia minėtus paslaugų ar tyrimų centrus. Pokalbiai su didžiaisiais automobilių gamintojais vyksta nuolat, o dabar – ypač geras metas su jais šnekėtis. CRE regione žmogiškieji ištekliai artėja prie pilno įdarbinimo ( Full employment) situacijos, kuomet dėl žmonių stygiaus kompanijų plėtra taps neįmanoma.
Kita vertus, automobilių pramonės gigantai visuomet yra galios pozicijoje atlyginimų atžvilgiu ir dažnai laimi kovą dėl talentų CRE regione. Lietuvai dabar yra geras šansas kalbėti apie žmonių išsilavinimą ir augimo galimybes šalyje šiomis kryptimis“, – kalbėjo G.Koryzna.
Taigi, Lietuvoje gali įsikurti negamybiniai automobilių pramonės padaliniai, susiję su finansų valdymu, informacinėmis technologijomis ar net inžinerija. Lietuva šiose srityse turi ką pasiūlyti – čia geografinė padėtis, tradicijos ir aplinkinės rinkos nebėra tokie dideli faktoriai. Dar daugiau – dabartinės investicijos į paslaugų, finansų, technologijų ir kitus sektorius gali tapti pavyzdžiu įvairioms korporacijoms, kurios nori įsitikinti, ar Lietuva yra pasiruošusi tokio lygio bendradarbiavimui, koks investavimo klimatas vyrauja mūsų šalyje.
Taigi, automobilių gamyklų Lietuvoje nėra ir artimiausiu metu nebus. Kad tai taptų pasiekiama svajone, turėtų pasikeisti ekonominis mūsų regiono žemėlapis – kas pirks šimtus naujų automobilių? Tačiau Lietuva vis tiek turi potencialo. Automobilių koncernai yra geri darbdaviai, o jų administraciniai, IT ir finansų padaliniai Lietuvoje tikrai yra laukiami, todėl vykdomoji ekonominės diplomatijos grandis nuolat kalba su šiomis korporacijomis.
