Lietuvoje limuzinai naudojami tik per įvairias šventes, dažniausiai – vestuves. Nelabai aišku kodėl, nes elegancijos ir klasės baltas limuzinas tokiems renginiams tikrai nesuteikia. Dauguma šių baltųjų limuzinų yra dviejų markių – „Hummer“ ir „Lincoln Town Car“. Pastarasis automobilis labai ilgą laiką buvo populiariausiu ilgintu limuzinu pasaulyje ir taip buvo dėl dviejų priežasčių – „Ford“ automobilių modifikavimo politikos ir „Town Car“ konstrukcijos.
Pailginti automobilį nėra taip paprasta
Daugeliui atrodo, kad užtenka perpjauti turimą mašiną ir viduryje privirinti naują segmentą. Tačiau automobiliai iš tikrųjų yra pakankamai sudėtingi inžineriniai kūriniai su daugybe laidų, saugumo konstrukcijų, mechaninių jungčių ir kitų komponentų, jungiančių automobilio priekį ir galą.
Automobilio tvirtumas priklauso nuo konstrukcijos stabilumo – perpjautas automobilis net suvirintas nebebus toks tvirtas, koks buvo, kai paliko gamyklą, nes kėbulo konstrukcija bus pažeista. Tačiau čia ir yra visas „Lincoln Town Car“ grožis – šis automobilis kaip koks senas geras visureigis turi nuo kėbulo atskirą rėminę bazę.
Atskiras rėmas reiškia, kad automobilį perpjauti ir suvirinti yra kur kas lengviau. Pakako numontuoti kėbulą, kuris dėl tokios konstrukcijos nebuvo struktūriškai svarbus komponentas, ir perpjauti pakankamai paprastą plieninį rėmą. Kadangi ši platforma nepasižymėjo ypatingai moderniais sprendimais ar nematytomis medžiagomis ją perpjauti buvo labai lengva, o tada į jos vidurį tereikėjo įterpti porą tvirtų plieninių sijų. Šis darbas buvo kritiškai svarbus – juk kėbulas rėmui papildomo tvirtumo nesuteikė, o limuzinas buvo gerokai sunkesnis už įprastą sedaną.
Tuomet reikėjo perpjauti kėbulą, kuris išmontavus saloną buvo tik didelė plieninė dėžė. Aišku, iš pradžių reikėjo atjungti laidus, degalų linijas ir visą kitą, kas galėjo trukdyti pjūklo kelyje.
Naujas centrinis segmentas būdavo gaminamas iš dar tvirtesnio plieno nei gamyklinės kėbulo dalys. Viskas turėjo būti suvirinta ir, kartais, papildomai sutvirtinta varžtais. Po to sekė mechaninės ir elektrinės dalies įrengimas bei apdailos darbai. Tai iš tiesų buvo pakankamai ilgas ir brangus procesas (o kas sakė, kad limuzinai būna pigūs), bet „Lincoln Town Car“ tam tiko idealiai.
Modifikuojami buvo visų „Town Car“ kartų automobiliai, tačiau populiariausia šioje srityje buvo paskutinioji, gaminta nuo 1998 iki 2011 metų. Rinktis būtent šiuos automobilius limuzinų gamintojus skatino ir Ford Qualified Vehicle Modifier programa.
„Ford“, kuriai priklauso „Lincoln“ markė, pati nesiryžo gaminti ilgųjų limuzinų, nes jiems būtų reikėję papildomų bandymų, o ir įprasti gamybos linijų įrengimai tokio ilgio automobiliams būtų netikę.
Tačiau tuo pat metu „Ford“ stengėsi, kad kitos kompanijos nesusidurtų su sunkumais modifikuodamos „Town Car“ automobilius. Tai limuzinams plačiai atvėrė duris, nes nereikėjo jaudintis dėl gamintojo garantijos praradimo. Jei modifikuoti automobiliai atitikdavo „Ford“ standartus, jie „Ford“ centruose būdavo aptarnaujami kaip ir visos kitos šios kompanijos mašinos.
Specialūs reikalavimai limuzinams
Pagal „Ford“ reikalavimus, intarpo ilgis turėjo atitikti vieną iš numatytų dydžių – 177,8, 216, 254, 304,8 cm. Limuzinų kūrėjai galėjo įsigyti specialius rinkinius, kuriuose buvo daug limuzinų gamybai reikalingų detalių – tvirtesnė važiuoklė, papildomi variklio ir transmisijos aušintuvai, galingesnis generatorius, geresnis akumuliatorius, ilgesnis laidų ryšulys. „Ford“ taip užtikrino, kad „Lincoln“ vardą nešiojantys limuzinai atitiktų kompanijos standartus ir negadintų markės reputacijos.
„Lincoln Town Car“ limuzinai Šiaurės Amerikoje buvo labai populiarūs tiek tarp turtingų miestiečių, tiek tarp VIP taksi paslaugas teikiančių bendrovių. Ilgą laiką būtent „Lincoln Town Car“ JAV ir Kanadoje buvo populiariausiu automobiliu, kurio savininkas sėdi ant galinės sėdynės.
Pasinaudodamos „Ford“ automobilių modifikavimo programa įvairios kompanijos taip pat gamino katafalkus ir kitas specializuotas transporto priemones.
