Klausimas, kodėl daug senų automobilių gale neturėjo galvos atramų, buvo iškeltas komentaruose „Sumautos Pavaros“ puslapyje. Skaitytojas domėjosi ir kodėl senuose prabangiuose automobiliuose dažnai trūksta centrinio porankio vairuotojo alkūnei – į šį klausimą jau atsakėme čia. Dabar pažvelkime į galvos atramas.
Iš tikrųjų, galvos atramos galnėse sėdynėse išpopuliarėjo ne taip seniai. Ir tai nėra susiję su galvos atramų išradimu, nes pirmasis šio įrenginio patentas buvo išduotas dar 1921 metais. Neaišku, ar jis tikrai buvo pats pirmasis šios idėjos autorius, tačiau seniausias automobilinių galvos atramų patentas priklausė Kalifornijoje gyvenusiam Benjaminui Katzui. Europoje automobilinė atrama galvai buvo patentuojama dar 20 amžiaus viduryje. Kitaip tariant, tai yra senas daiktas, kuris plito labai lėtai.
Iš pradžių įvairios automobilių aksesuarų kompanijos siūlė prisegamas ar kitaip tvirtinamas galvos atramas. Buvo žadama, kad jos padės atsipalaiduoti ilgų kelionių metu. Britų kompanija „Karobes“ buvo viena iš didžiausių automobilinių galvos atramų gamintojų. O automobilių gamintojai diegti galvos atramų neskubėjo net priekyje.
Galvos atramos automobiliuose pradėjo plisti tik pačioje septintojo dešimtmečio pabaigoje. Štai 1961–1968 metais gamintuose „Mercedes-Benz W110“ atramų galvai įprastai nepamatysite. W110 pakeitusių W114 ir W115 modelių gamybos metu (1968–1976 m.) galvos atramos priekyje tapo standartinėmis. Šioje laiko juostoje turėtume nueiti iki W124 kartos (1984–1997 m.) automobilių, kad galvos atramas visada (na, beveik visada) rastume ir gale.
Galvos atramos yra labai paprasti prietaisai, kurie gali būti ir visai pigūs. Tai kodėl gamintojai dažnai jų nesuteikdavo gale sėdintiems keleiviams?
