Prie „Superbird“ tuoj pat sugrįšime, bet prieš tai reikia paaiškinti, kas yra „spoileris“. Šiuo atveju tai – automobilio gale montuojama aerodinaminė detalė, generuojanti prispaudžiamąją jėgą.
„Spoileris“, pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, yra nevartotina svetimybė – jį VLKK rekomenduoja keisti žodžiais aptakas arba vėjo nukreipiklis. Kadangi aptakas yra kitas dalykas (aptakumą gerinanti detalė), o vėjo nukreipiklis yra šlykščiai neelegantiškas terminas, „spoilerį“ šiame straipsnyje vadinsime „spoileriu“.
Tiesa, dideli, aukščiau sumontuoti „spoileriai“ dažnai vadinami tiesiog sparnais. Ir „Plymouth Superbird“ „spoileris“ įprastai vadinamas būtent taip. Bet aiškumo dėlei liksime prie visiems suprantamo termino „spoileris“. Kaip jūs žinote, „spoileriai“ kartais naudojami tik dėl grožio – „Lamborghini Countach“ yra geras to pavyzdys. Bet „Plymouth Superbird“ istorija yra kitokia – jo „spoileris“ yra funkcionalus.
Greitas paukštis „Plymouth Superbird“
Amerikietiški sportiniai automobiliai (muscle cars) įprastai pasižymi nelabai aerodinamišku dizainu. Jie dažnai turi plokščias nosis ir tarsi kirviu nukirstus galus – abi šios savybės yra aerodinamikos nuodėmės. „Plymouth Road Runner“ nebuvo išimtis – šis automobilis, gamintas 1968-1980 metais yra aptakus kaip plyta, bet naudoja viską atperkantį didelį V8 variklį.
„Plymouth“, žinoma, yra „Chrysler“ korporacijos markė, todėl „Road Runner“ turėjo garsių giminaičių. Vienas iš jų – „Dodge Charger“, keliuose pasirodęs 1966 metais. JAV tai buvo jaudinantys galingų V8 laikai, kai tokie sportiniai automobiliai buvo nauji, stilingi ir įperkami. NASCAR lenktynės ir ypač pergalės jose padėdavo gamintojams reklamuoti savo automobilius ir taip išsiskirti iš vis gausesnės muscle car minios. „Dodge Charger 500“ automobiliui 1968-ųjų sezonas buvo nesėkmingas, todėl 1969-ieisiems reikėjo ieškoti naujų sprendimų.
Vienas iš sprendimų siūlėsi savaime – „Charger“ privalo būti aptakesnis. Tai buvo nauja filosofija NASCAR lenktynėse, mat ir „Ford“ 1969 metais pasirodė su žymiai aptakesniu „Ford Torino Talladega“. Sunku pasakyti, kokią įtaką „Torino Talladega“ padarė „Chrysler“ darbams, bet 1969-ųjų „Dodge Charger Daytona“ yra radikaliai aerodinamiškesnis už savo pirmtakus.
Virsdamas „Daytona“ „Charger“ gavo ilgesnę nosį su paslėptais žibintais ir 584 mm aukščio spoilerį. Gatvėse tas spoileris atrodė juokingai aukštas – tarsi skalbinių džiovyklė ar futbolo vartai. Bet trasoje jis puikiai savo darbą atliko. „Dodge Charger Dyatona“ tapo pirmuoju NASCAR automobiliu viršijusiu 200 mylių per valandą (322 km/val.) greitį. 1969 metais „Charger Daytona“ laimėjo dvejas lenktynes, 1970-aisiais – dar ketverias. Tiesa, tuomet jis jau turėjo ir draugišką konkurentą „Plymouth Superbird“.
1970 metais „Chrysler“ NASCAR lenktynėse nusprendė populiarinti ir „Plymouth“ markę. Taigi, „Dodge Charger Daytona“ projekte išmoktos pamokos buvo panaudotos tobulinant „Road Runner“.
„Plymouth Road Runner“, kuris, beje, vardą ir garsinio signalo balsą pasiskolino iš „Warner Brothers“ filmukuose su kojotu Viliu besivaržančio Lakstūno, gavo naują patobulintą nosį ir tą didžiulį „spoilerį“. Taip „Road Runner“ tapo „Superbird“ – automobilį papuošė Lakstūnas su lenktynininko šalmu.
Ir taip, tiek „Plymouth Superbird“, tiek „Dodge Charger Daytona“ buvo parduodami ir naudojimui keliuose – tai numatė NASCAR homologacijos taisyklės. „Superbird“ pirkėjai galėjo rinktis vieną iš trijų V8 variklių, išvystančių 280-317 kW galią. Automobilis sveria apie 1,7 tonos, todėl „Superbird“ nėra toks greitas, kaip atrodo. Tiesą sakant, traukos lenktynėse standartinis „Road Runner“ be nosies aptako ir „spoilerio“ pasirodo geriau nei „Superbird“, nes aerodinaminiai patobulinimai pradeda veikti tik priartėjus prie 100 km/val. ribos.
Beje, įdomus faktas – „Superbird“ buvo sukurtas tikintis susigrąžinti 1968 metais į „Ford“ komandą perbėgusį lenktynininką Richardą Petty. Ir jis sugrįžo – 1970 metais su „Superbird“ jis laimėjo 8 lenktynes.
Nors NASCAR automobiliai dabar apsieina be „spoilerių“, kitose lenktynių klasėse tokie aerodinaminiai komponentai yra labai populiarūs. Bet jie niekada nebūna tokie aukšti ir ryškūs.
„Plymouth Superbird“ savo „spoilerį“ paveldėjo iš „Dodge Charger Daytona“. Pastarasis automobilis, kaip ir jo pirmtakas „Charger 500“, buvo tobulinamas pasitelkus vėjo tunelį ir net kompiuterinę analizę – tai septintojo dešimtmečio pabaigoje dar nebuvo įprasta. „Superbird“ buvo gaminamas vos metus, tačiau net tris dešimtmečius po to buvo palaikomas mitas, kad „Chrysler“ naudojo ypatingą formulę, kuri padėjo apskaičiuoti optimalų „spoilerio“ aukštį. Tačiau tiesa buvo kur kas paprastesnė.
Bandymai vėjo tunelyje parodė, kad „Charger“ ir „Superbird“ kabinos stipriai riboja oro srautus. Tai reiškia, kad oro srautas nepasiektų žemai gale sumontuoto „spoilerio“. Taigi, inžinieriai priėmė vienintelį teisingą sprendimą – iškėlė „spoilerį“ virš automobilio stogo. Ten jį pasiekė švarus, nesudrumstas oro srautas.
Vienas „Chrysler“ inžinierius vėliau teigė, kad žemesnis „spoileris“ būtų trukdęs atidaryti automobilio bagažinę. Tai greičiausiai yra tiesa, bet tikrai nebuvo esminis faktorius formuojant šią detalę – juk kalbame apie pirmiausia lenktyninius automobilius. Dar vienas atsitiktinis aukšto „spoilerio“ privalumas – geresnis matomumas per galinį stiklą.
„Plymouth Superbird“ istorija buvo labai trumpa. 1971 metais NASCAR iš esmės uždraudė tokius radikalius aerodinaminius komponentus – juos galėjo naudoti tik mažesnius variklius turintys automobiliai. Be to, „Superbird“ programą stipriai ribojo ir griežtesni emisijų standartai ir homologacijos reikalavimai. Automobilis buvo gaminamas tik 1970 metais. Manoma, kad į gatves išriedėjo apie 1935 „Plymouth Superbird“ automobiliai. Savo laiku jie nebuvo labai populiarūs – daug kam tas „spoileris“ atrodė kaip nesąmoninga dėmesio reikalaujanti detalė. Bet dabar tai – reti ir daug kolekcionierių dėmesio sulaukiantys automobiliai.
Beje, „Plymouth Superbird“ suvaidino ir animaciniame 2006-ųjų filme „Ratai“ (Cars). Ten šį automobilį įgarsino pats Richardas Petty.
