Iš tikrųjų matomumas nebuvo labai didelė problema jau vien dėl to, kad bėgius retai kirsdavo automobiliai. Labiausiai tuomet buvo bijoma medžių ir gyvūnų, su kuriais susidorodavo didelis priekyje montuojamas pleištas. Matomumas buvo svarbiausias atvykus į traukinių stotį ar depą, kur bėgiais tekdavo dalintis su kitais traukiniais ir pavieniais vagonais.
Mašinistų kabinos gale buvo montuojamos todėl, kad ten buvo kūrenamas garo variklis. Tiesiai už garvežio įprastai buvo kabinamas kuro vagonas, kuriame buvo anglys arba, kiek rečiau, mediena. Taigi čia įrengti ir mašinisto darbo vietą buvo tiesiog paprasčiau. Tačiau taip buvo ne visada.
Naujas dizainas XX a.
XX amžiaus pradžioje pasirodė garvežiai su priekyje sumontuotomis mašinisto kabinomis. Toks dizainas turėjo labai daug privalumų. Visų pirma, žinoma, pagerėjo matomumas ir darbo sąlygos - mašinistų nebekankino garvežio dūmai. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad sunkus boileris gulė ant varančiųjų ratų, pagerindamas svorio pasiskirstymą ir sukibimą.
Tiesa, jei toks garvežys vis tiek buvo kūrenamas anglimi, kūriko vieta vis teik buvo gale, arčiau vagono su anglimis. Tai apsunkindavo mašinisto ir likusios įgulos dalies komunikaciją ir, bent jau teoriškai, suprastino mašinisto šansus išgyventi, jei susidūrimas visgi įvyktų.
Garo variklį kūrenantys žmonės taip pat negalėjo pasidžiaugti tais pačiais privalumais kaip ir priekyje esantis mašinistas. Važiuojant tuneliu, jų kabiną vis tiek užtvindydavo tiršti juodi ir labai nuodingi dūmai. Tačiau tuo metu vis daugiau garvežių naudojo skystą kurą, kuris gerokai palengvino garo variklio priežiūrą.
Kiek vėliau atsirado ir abipusių lokomotyvų. Jie turėjo mašinisto kabinas abejose pusėse, todėl lokomotyvo kaskart nereikėjo apsukti. Šiais laikais lokomotyvų būna įvairių, tačiau dažniausiai kabina yra priekyje. Taip lengviau apžvelgti kelią ir išvengti nelaimių, jei ant bėgių yra kokia nors kliūtis.
