Viena ir be vyro? Prietranka!
Kartą viename nedideliame Bolivijos kaimelyje, pastačiusi motociklą kažkieno kieme, paklausiau ant grindinio sėdinčios vyresnio amžiaus moteriškės, kur galėčiau aptikti kokią tiendita (parduotuvėlę), mat ieškojausi vakarienės. Šioji nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir pasiteiravo, kodėl aš viena ir kur mano vyras. „Senjora, aš keliauju viena“. Indėnės akys įtariai susiaurėjo. „Viena? Be vyro?“ –nepatikliai suraukė antakius ji. Man patvirtinus, moteriškė įsirėmė rankomis į šonus ir, visai netekusi kantrybės, išpyškino – „tai kur tada žiūri tavo mama?!“.
Keliaujant po pasaulį motociklu vienai, pasitaiko visko. Nieko nuostabaus, kai Bolivijos ar Peru indėnai smalsauja, kaip gi čia taip, be vyro, dar baisiau, to vyro nėra ir namie, nėra vaikų, viešpatėliau, kokia vargšė, keistuolė, prietranka… Visose labiau tradicinėse bendruomenėse vienų keliaujančių moterų nuolat įkyriai klausinėjama, baisimasi ir stebimasi, kaipgi čia dabar motociklu, ir dar viena!Pasaulis margas.
Feminizmo baubai
Kai pagaliau susiruošiau namo, Europon, pagalvojau, na, dabar tai pailsėsiu. Jau kas kas, bet europiečiai motobroliai visai nesistebės nei tuo, kad į motokeliones leidžiuosi viena, nei kad tų motokelionių tikslas – tolimi kraštai; nei kas už dredų tampys, nei imsis į „sponsorius“ siūlytis, nei lieps „džiaugtis, kad nieks nuo motociklo nestumia ir prie puodų nevaro“ (kokia tai vistik nuostabi malonė XXI amžiaus kontekste!), nei laidys pastabas apie plaukų spalvos įtaką mano motosprendimams.
Feministės – tai tokios baisios furijos, kurios tyko naivių vyrų prie visokiausių durų. Tik koks žioplesnis džentelmenas joms tas duris atidaro, femi-furijos iškart jį teisman pasiunčia
Europa! Vilnius, kultūros sostinė! Juk pas mus moterų ir vyrų teisės jau senų seniausiai lygesnės, nei lygios. Feminizmas ne tik, kad prasmės netekęs, bet ir apskritai išsigimęs: anot populiariosios nuomonės, feministės – tai tokios baisios furijos, kurios tyko naivių vyrų prie visokiausių durų. Tik koks žioplesnis džentelmenas joms tas duris atidaro, femi-furijos iškart jį, bėdulį, praktiškai čia pat iškastruoja ir dar teisman pasiunčia. Ir apskritai: turim moterį prezidentę, visą krūvą ministrių, profesorių, medikių, menininkių...
Gana jau: lyčių lygybė senai įtvirtinta, atsikabinkit vienąkart. O ypač – tarp motociklininkų, progresyviai galvojančių, itin atviro ir plataus mąstymo motošaunuolių, kurie į savo gretas moteris motociklininkes priima išskėstomis rankomis, gerbia jas ir dideliai vertina kaip lygiavertes motomėgėjas.
Nuoširdūs egalitaristai...
Ir iš tiesų, tokių motovyrų yra. Ir aš, ir mano motobičiulės turime draugų motociklininkų, kuriems niekuomet nešautų į galvą laidyti seksistinių pastabų, motociklininkų forumuose „dabinti“ savo pasisakymų pusnuogių mergelių, pozuojančių prie motociklų, nuotraukomis, arba svaičioti apie tai, kurgi iš tiesų esanti moteriškių „vieta“. Jie – nuoširdūs egalitaristai, kurie geba diskutuoti apie motociklizmą, motociklininkų bendruomenę ir motokeliones be lėkštų juokelių, pastabų apie iškirptes ar kitas moteriškas linijas, pamąstymų apie „moterišką jautrumą“ ir kitokių primityvių pamintijimų, atsiduodančių užsistovėjusiu sovietmečio aromatu.
Ir jie toli gražu nėra „subobėję“ ar kaip nors kitaip pasimetę vyriško identiteto paieškose. Atvirkščiai: tai itin vyriški, stiprūs, valingi ir įspūdingi vyrai, kurie tiesiog nemato reikalo savo vyriškumo įrodinėti žemindami moteris – nei lėkštais juokeliais, nei paviršutiniškomis pastabomis. Ir jiems juo labiau nereikia aiškinti, kodėl motociklininkės nenori būti vaizduojamos tik kaip motociklų dekoracijos.
...versus „progresyvieji“ motoherojai
Tik jų, pasirodo, nėra daug. Ne taip ir senai viename progresyviu save laikančiame motociklininkų forume išsakius keletą pastebėjimų egalitarizmo (tikslumo dėlei pridursiu, jog feminizmo ir egalitarizmo sąvokas ir jų prasmes laikau identiškomis) tema, kilo tokia agresijos banga, jog net kava klaviatūrą apčiaudėjau. Ko tik man nebuvo pasiūlyta: ir veidrodin geriau įsižiūrėti, ir „nešokti į akis“, ir savo vietą žinoti (pasirodo, apie motokeliones pasakoti aš galinti, tačiau visos kitos temos, o ypačiai – egalitarizmo, esančios ne mano nosiai).
Tuoj pat pasipylė ir įvairiausios diagnozės: nuo nepilnavertiškumo komplekso ir pigaus dėmesio reikalavimo iki piktybinio davatkizmo, mat pasiūlius, kad motociklininkės nėra labai sužavėtos pusnuogių merginų nuotraukomis ten, kur diskutuojama apie motociklus ir motociklizmą, motobrolija sugebėjo įžvelgti kėsinimąsi į absoliučiai visus taupiai apsirengusius modelius absoliučiai visose viešosose erdvėse. O prognozės mano ateičiai apskritai liūdnos: aš tapsianti pajuokos objektu, ir šiaip nieks su manimi nebedraugaus. Be be be.
Jojikų bendruomenėje seksizmas yra išnykęs: jojimas – mišrus sportas, kur nėra atskirų moterų ir vyrų komandų
Beje, kliuvo ir diskusiją inicijavusiam forumo administratoriui. „Tau ką, papai nebepatinka?“, suskato teirautis „progresyvieji“ motoherojai.
Raiteliai – teigiamas pavyzdys
Ką gi, atsidusau patyliukais ir nusprendžiau pamėginti dar kartą po kokių dešimties ar penkiolikos metų: gal tuomet bent jau diskusijai motobroliai bus nusiteikę. Labiausiai situaciją apnuoginantis komentaras buvo toks: „feminizmo, kaip ir seksizmo, buvo ir bus visada, ir reikia abu juos toleruoti, nes to reikalauja kultūra“. Šis pasisakymas tiesiog nuostabiai parodo, kiek dar mūsuose sumaišties ir paprasčiausio nesusigaudymo sąvokose ir jų reikšmėse.
Palyginimui: nemažą dalį gyvenimo praleidau tarp žirgų ir raitelių. Jojikų bendruomenėje seksizmas yra išnykęs: jojimas – mišrus sportas, kur nėra atskirų moterų ir vyrų komandų. Olimpinius medalius konkūro, trikovės, dailiojo jojimo ir kitose srityse skina tiek vyrai, tiek moterys, o labai dažnai jie tai daro kartu kaip vienos komandos nariai. Rezultatas? Raiteliai yra raiteliai, ir tiek. Vyrams jojikams nė į galvą nešautų maniežo ištapetuoti plakatais su nuogomis raitelėmis ar laidyti pastabų apie komandos narių pasturgalius ar iškirptes! Paniekinančių frazių – „ko čia šuoliuoji kaip kokia boba“ ar „tau gal tos dienos, kad kliūties nesugebi įveikti“ – tiesiog nėra. O ir forumuose jojikai puikiausiai apsieina be bikinių nuotraukų ir pasiūlymų nebūti tokiems jautriems: raitelių forumuose yra diskutuojama apie žirgus, inventorių, žygius, varžybas ir treniravimosi metodus, ir nuogų merginų nuotraukų ant žirgų ten tiesiog nerastumėte.
Laikykis, sesule!
Tad kodėl motociklininkams taip be galo skaudu, paprašius jų sukoncentruoti dėmesį į motociklizmą, o ne į biustus? Intriguojantį atsakymą pateikė Rūta Vanagaitė savo knygoje „Jis“: anot Rūtos, vyro prigimtis – medžioklė ir bendravimas su kitais vyrais. Tad šiuolaikinis vyras, įvarytas į biurą ir patupdytas ant sofos prie televizoriaus, mėgina medžioklės ir kitų vyrų kompanijos poreikį patenkinti stodamas į įvairiausius „vyriškus“ klubus ir bendrijas.
Voila: motociklizmas vis dar laikomas vyriška prerogatyva, tad kai moterys ima brautis į tokį uždarą klubą, vyrijai pasidaro visai ankšta. Tai suprantama. Tačiau vadinamieji „1%“ baikerių klubai čia bent jau nuoširdūs: berniukai susirinko pažaisti karo, mergaičių nepriimam, ir viskas. Panašu, kad „progresyvieji“ ir „atvirieji“ forumų motobroliai jaučiasi visiškai taip pat: jie nori pabūti virtualiame „garaže“, kuri jiems nieks „neknisa proto“, kur galima atsipalaiduoti ir pažvengti iš lėkštų bajeriukų, paspoksoti į nuogas gražuoles ir kartais garsiai pagadinti orą nebijant, jog kokia subtilesnė būtybė paprašys elgtis civilizuotai. Tačiau kadangi kartu labai norisi būti ne tamsuoliais „outlaw“ keverzomis, o tais kitais, intelektualiaisiais ir progresyviaisiais, šaunieji ofisiniai motobroliai apsimeta, jog moteriškės jiems ne tik netrukdančios, bet net laukiamos...kol kas nors nepajudina to plonyčio apsimestinės tolerancijos šydo, o tada – laikykis, sesule.
Motociklas – vyriškumo simbolis?
Visai nesenai buvo susivokta, kad moterys nenori tų mistinių „moteriškų“ motociklų, nenori rausvos spalvos ar specialių vietų rankinukui. Jos nori motociklų
Dar įdomesnį pastebėjimą išsakė motociklų dizaineris Michaelas Uhlarikas savo straipsnyje apie motociklų marketingą moterims. „Tiek motociklų gamintojai, tiek marketingistai ilgai suko galvas, kaipgi pasiūlyti moterims tinkantį motociklą. Ir tik visai nesenai buvo susivokta, kad moterys visai nenori tų mistinių „moteriškų“ motociklų, nenori rausvos spalvos ar specialių vietų rankinukui. Jos nori motociklų.
Moterys motociklais žavisi dėl absoliučiai tokių pačių priežasčių, kaip ir vyrai: jos vertina laisvę, greitį, patį važiavimo motociklu pojūtį. Jų poreikiai niekuo nesiskiria nuo vyrų motociklininkų poreikių. Vienintelis skirtumas yra tas, kad jos dažnai būna žemesnio ūgio, ir joms neretai reikia pažemintų – ne mažesnės galios ar mažesnių variklių, o tiesiog pažemintų motociklų.
Įdomu tai, kad Vakaruose moterys sudaro vos 10-12 proc. motociklininkų, tuo tarpu konservatyvesnėse ir mačizmu garsėjančiose Italijos, Graikijos, Kinijos visuomenėse motociklais ir mopedais važiuoja virš 20 procentų moterų. Kodėl? Nes ten motociklas nėra „vienišo herojaus“ ar kieto vyruko simbolis, o tiesiog pigi, patogi transporto priemonė.
Galbūt čia ir slypi atsakymas: kai motociklai taps įprasta eismo dalimi, o ne archaiškais vyriškumo simboliais, galbūt ir motociklininkai pasuks jojikų pavyzdžiu bei ims gerbti vienas kitą kaip kolegas ir žmones vietoj lėkštų pasisakymų motosesių adresu ir piktinimosi, kad urvinis elgesys tampa nebepriimtinas?
Motoraganas – ant laužo
Deja, iki to mums visiems dar toli, ir tai puikiai parodo netrukus į mano feisbuko paštadėžę įkritusi štai tokia žinutė: „Egle, visiškai su tavim sutinku. Gerai, kad pagaliau kažkas išdrįso garsiai apie tai prasižioti! Pakomentuočiau ir aš, bet nenoriu „užsirauti“... man čia gyventi reikia“, – rašė viena motociklą vairuojanti bičiulė. Per ateinančias keletą dienų gavau dar trejetą tokių panašaus pobūdžio žinučių – kaip šaunu, kad tu drįsti prabilti garsiai, mes tave palaikome, bet viešai pasisakyti tiesiog baisu. Ir štai čia darosi stipriai nebejauku, nes kai prasideda raganų medžioklė, gero nelauk.
Po saule nieko naujo: vos atsiranda kitoks, kitaip mąstantis, kviečiantis pasigilinti į „neskanias“ problemas ir paieškoti savyje atsakymų į nepatogius klausimus, jis ar ji iškart tampa patyčių ir pažeminimo objektu. Taip jau funkcionuoja banda; prisigaudžiusi skandalingų antraščių, mąstanti tik paviršėliais ir atsisakanti įsiklausyti nors viena ausimi, minia reikalauja laužo išsišokėliui.
Tad kovo aštuntosios proga kartu su bendraminte motožurnaliste nusprendėme tą laužą dar pakurstyti: o gal, žiū, bent vienas kitas motobrolis ims ir pamatys, kiek jame spirga paradoksų, nepatogių problemų ir sudėtingų klausimų?
Motociklininkės Aldonos Juozaitytės komentaras apie straipsnį:
Iš Eglės minčių ir apskritai visos šios opios moto merginoms temos, pasirinkau pozityvą – skyrelį "Nuoširdūs egalitaristai...".
Norėjosi (ir sau pačiai) akcentuoti tuos draugus ir kolegas, kurie neskirsto, bet ir neniveliuoja lyčių ant motociklo ir merginas palaiko kaip bendramintes, degančias ta pačia aistra. Džiaugiuosi, kad šie vyrai yra ryškios asmenybės ir šiek tiek gailiuosi, kad dėl laiko stokos to nepavyko atskleisti fotosesijos metu.
Taip pat turiu pripažinti, kad net turint stiprią idėją, viziją, kaip ją pateikti ir būtinus profesionalus, nebuvo lengva. Fotosesija buvo tiek pat linksma, kiek ir sudėtinga, – įvardinčiau ją labiau kaip procesą negu rezultatą. Tačiau džiaugiuosi, kad tai buvo gražus ir drąsus bandymas, kartais tapdavęs tikru iššūkiu. Visiems.
Daugiau apie užkulisus – www.motociklininke.lt
