Todėl CargoNews.lt nusprendė išsiaiškinti atskirų nepripažintų valstybinių vienetų, kurie verslo prasme gali būti įdomūs Lietuvos vežėjams, legalaus pasiekiamumo niuansus.
Universalaus recepto šiuo atveju nėra ir būti negali
Iš karto reikia pastebėti, kad kažkokio universalaus recepto šiuo atveju nėra ir būti negali, nes kiekvienos teritorijos geografinė padėtis ir statuso specifika yra skirtinga. Tuo pat metu pažymėtina, kad, kalbant apie konfliktus postsovietinėje erdvėje, vienaip ar kitaip tenka atsižvelgti į Rusijos vaidmenį. Pavyzdžiui, Krymą Maskva traktuoja kaip savo teritorijos dalį, o Pietų Osetiją ir Abchaziją, skirtingai nuo Padniestrės, pripažįsta kaip nepriklausomas valstybes, nors Ukraina ir Gruzija su tuo vienareikšmiškai nesutinka.
Turbūt lengviausias būdas išvengti problemų būtų nugabenti separatistų užsakytą krovinį iki tam tikro taško, o po to perduoti jį vežėjui, kuris lengviau pateks į nepripažintą teritoriją (pavyzdžiui, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos kompanijai). Tačiau toli gražu ne faktas, kad tokia schema patenkins užsakovą. Be to, bet kokiam verslininkui norisi gauti maksimalią naudą ir pačiam nugabenti krovinį iki galutinio punkto.
Tuomet reikia gilintis į kiekvieną situaciją atskirai. CargoNews.lt parinko analizei Krymo, Padniestrės ir Pietų Osetijos bei Abchazijos atvejus, kurie potencialiai galėtų sudominti Lietuvos vežėjus.
Į Krymą per Rusiją?
Jeigu pažiūrėti į žemėlapį, tai greičiausias krovinio nugabenimo iš Europos į Krymą maršrutas driekiasi per Ukrainą (kitos valstybės priklausomai nuo kelionės pradžios taško). Tokiu būdu, reikėtų atsižvelgti į šios šalies ir Rusijos, kuri vertina Krymą kaip savo teritoriją, prekių vežimo reikalavimus.
Kalbant apie Ukrainą, be standartinių krovinių gabenimo į tą valstybę taisyklių verta atkreipti dėmesį į du teisės aktus: įstatymą „Dėl teisinio piliečių teisių ir laisvių užtikrinimo laikinai okupuotoje Ukrainos teritorijoje“ (tekstas rusų kalba čia), kuriame, pavyzdžiui teigiama, kad užsieniečių patekimas į Krymą ir išvažiavimas iš jo yra įmanomas tik su specialiais leidimais per patikros punktus, bei įstatymą „Dėl laisvos ekonominės zonos „Krymas“ įkūrimo ir dėl ekonominės veiklos okupuotoje Ukrainos teritorijoje vykdymo ypatumų“ (tekstas rusų kalba čia).
Ukrainos vyriausybė uždraudė prekių ir paslaugų eksportą į Krymą, „išskyrus asmeninius daiktus, socialiai reikšmingas maisto prekes ir humanitarinę pagalbą“
Tačiau visa tai iš esmės perbraukė Ukrainos vyriausybės sprendimas, priimtas 2015 m. gruodžio 16 d. ir uždraudęs darbų, prekių ir paslaugų eksportą į Krymą, „išskyrus asmeninius daiktus, socialiai reikšmingas maisto prekes ir humanitarinę pagalbą“ (pats nutarimas ukrainiečių kalba čia, o žiniasklaidos komentaras rusiškai čia). Vėliau ministrų kabinetas patikslino nuostatą dėl „socialiai reikšmingų prekių“ (pateikė jų išplėstinį sąrašą). Tačiau svarbiausia yra tai, kad bendra vežamų tokio pobūdžio prekių kaina neturi viršyti 10 tūkstančių grivinų (340-350 eurų), o svoris – 50 kilogramų vienam žmogui, kas reiškia, jog apie sunkiųjų krovinių pervežimą negali būti nė kalbos.
Todėl, pagal CargoNews.lt iš Ukrainos gautą informaciją, iki tam tikro momento dideli kroviniai iš jos teritorijos į Krymą praktiškai nebuvo gabenami – tik kroviniai iki trijų tonų su būtinybe įrodyti, kad čia „asmeniniai daiktai“ (turbūt, tam tikru būdu galima „įrodyti“ ir tai, kad veži humanitarinę pagalbą, bet čia jau prasideda vadinamoji „pilkoji zona“, kuri nesiderina su legalumo principais).
Tačiau verslas nepasidavė ir ėmė daryti taip: normaliai prikrautas vilkikas paprasčiausiai važiuoja į Rusiją (pavyzdžiui, įforminamas standartinis dokumentų paketas prekių gabenimui į Rostovą ar Krasnodarą), kur krovinys išmuitinamas ir po to tuo pačiu automobiliu vežamas į Krymą. Žinoma, jeigu vėliau parodyti kelionės tęsinio dokumentus Ukrainos tarnyboms, grės atsakomybė (net – kalėjimas). Tačiau be abejo, niekas nerodė.
Tokiu būdu, dar visai neseniai, pagal Ukrainos teisės aktus, į Krymą galima buvo vežti tik „asmeninius daiktus, socialiai reikšmingas maisto prekes ir humanitarinę pagalbą“. Neformaliai per Rusijos teritoriją pagal jos taisykles ten galima vežti bet ką (išskyrus, žinoma, prekes, kurių atžvilgiu Maskva taiko sankcijas). Teoriškai Ukrainos pusė neturi didelių galimybių sužinoti, kaip viskas įvyko. Tačiau reikia turėti omenyje, kad grynai teisiškai schema buvo nelegali, ir kiekvienas vežėjas privalėjo turėti tai omenyje.
Šiame kontekste galima naudotis rusišku maršrutu, bet teisine ir politine prasme daryti tai nepatartina
Tuo galima būtų ir baigti, bet šių metų birželio viduryje Kijevo Administracinis apeliacinis teismas panaikino aukščiau minėtą vyriausybės sprendimą. Tiesa, to siekę aktyvistai nežino, kiek ilgai tęsis jų pergalė, nes ministrų kabinetas greitai gali priimti kitą nutarimą, kurio esmė bus ta pati.
Taip pat neaišku, kaip eilinis tvarkos pasikeitimas veikia praktikoje – yra rizika, kad nepaisant teismo sprendimo, panaikintas vyriausybės sprendimas Krymo pasienyje iš Ukrainos pusės vis tiek bus taikomas tiesiog dėl betvarkės ar politinių sumetimų (tai gali daryti ir pilietiniai aktyvistai, ir valstybinės institucijos). Šiame kontekste galima naudotis rusišku maršrutu, bet teisine ir politine prasme daryti tai nepatartina.
Į Pietų Osetiją ir Abchaziją irgi per Rusiją?
Separatistinių Gruzijos regionų padėtis skiriasi nuo Krymo situacijos. Gruzija Pietų Osetiją ir Abchaziją vertina kaip savo teritorijas, o Rusija pripažįsta jas kaip nepriklausomas valstybes. Žiūrint geografiškai, ten galima patekti tiek iš vienos, tiek iš kitos šalies. Kaip CargoNews.lt nurodė Gruzijos ambasada Lietuvoje, pagrindinis teisinis dokumentas šiame kontekste yra „Gruzijos okupuotų teritorijų įstatymas“ (tekstas anglų kalba čia, o rusų kalba čia).
Tbilisis gali išduoti specialų leidimą ekonominei veiklai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, jeigu ji atitinka valstybinius Gruzijos interesus
Jis yra labai griežtas ekonominio bendradarbiavimo su nepripažintomis respublikomis srityje. Kaip teigiama šeštame įstatymo straipsnyje, „okupuotose teritorijose draudžiama bet kuri ekonominė (verslo ir ne verslo) veikla“ ir „tarptautiniai pervežimai kelių transporto priemonėmis“. Išimtiniu atveju Tbilisis gali išduoti specialų leidimą ekonominei veiklai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, jeigu ji atitinka valstybinius Gruzijos interesus, prisideda prie taikaus konflikto sureguliavimo, deokupacijos ir pasitikėjimo tarp nukentėjusių nuo karo pasekmių gyventojų atstatymo arba yra humanitarinio pobūdžio, siekiant padėti okupuotų teritorijų žmonėms išgyventi (pavyzdžiui, maisto, medikamentų ir pirmo būtinumo prekių tiekimas).
Kas nori gauti tokį leidimą, turi informuoti apie tai Gruzijos vyriausybę prieš, o jeigu neįmanoma – po atliktų veiksmų, nurodydamas visas jų detales (kas, ką, kur, kada vežė ir panašiai). Nustatytos tvarkos pažeidimo atveju gresia baudžiamoji atsakomybė.
Tokiu būdu, krovinių gabenimo variantai į Pietų Osetiją ir Abchaziją yra keli. Pirmas – įforminti Gruzijoje specialų leidimą (galbūt, požiūris į Lietuvos verslą bus palankus). Antras, važiuoti į nepripažintas teritorijas per Rusiją, neinformuojant apie tai Tbilisio.
Krovinių gabenimo variantai į Pietų Osetiją ir Abchaziją yra du: įforminti Gruzijoje specialų leidimą arba važiuoti į nepripažintas teritorijas per Rusiją, neinformuojant apie tai Tbilisio
Kaip CargoNews.lt nurodė Abchazijos Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, prekės į respubliką gali būti įvežamos bet kokios, išskyrus uždraustas (narkotikai ir panašiai), ir produkcijos importui reikalingus dokumentus ruošia importuotojas. Kitaip tariant, po kontrakto sudarymo visus klausimus spręs Abchazijos pusė. Pažymėtina, kad įforminant dokumentus, naudojamas Gruzijos kodas, kadangi Abchazija savo kodo neturi. Pagrindinė patekimo į Abchaziją vieta iš Rusijos pusės – patikros punktas Psou.
Pietų Osetiją su rusiška Šiaurės Osetija jungia Roko tunelis, o jeigu kalbėti apie dokumentus, tai kaip parašyta oficialiame Rusijos konsulinės informacijos tinklapyje: „Asmenys, transporto priemonės, kroviniai ir kita nuosavybė, vykstanti per valstybinę Pietų Osetijos Respublikos sieną, turi būti patikrinta muitinės pareigūnų ir pasieniečių. Kontrolę organizuoja ir vykdo kompetentingos Pietų Osetijos Respublikos institucijos, o jos tvarką nustato Pietų Osetijos Respublikos įstatymai (panašūs į rusiškus). Muitų kontrolę reglamentuoja Pietų Osetijos Respublikos Muitų kodeksas, sudarytas Rusijos Federacijos Muitų kodekso pagrindu“.
Kitaip tariant, Pietų Osetija teisiškai yra beveik Rusija, kurios transporto kompanijos gali pateikti daugiau detalių apie krovinių gabenimą į šią nepripažintą respubliką (ir kreiptis į jas, pasinaudojus interneto ir telefono paslaugomis, kaip parodė CargoNews.lt patirtis, bus paprasčiau, negu bandyti gauti reikiamą informaciją iš Pietų Osetijos valdžios institucijų).
Tačiau, būtina dar kartą pabrėžti, kad važiavimas į separatistines Gruzijos teritorijas be jos žinios per Rusiją yra legaliai netinkamas kelias „Gruzijos okupuotų teritorijų įstatymo“ kontekste (pažymėtina, kad iki 2016 m. Gruzija iškėlė tik kelias bylas dėl „neteisėtos ekonominės veiklos okupuotose teritorijose“, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji žiūri į situaciją pro pirštus).
Be to, reikia turėti omenyje, kad išaiškėjęs minėto teisės akto pažeidimas gali politiškai pakenkti draugiškiems Lietuvos ir Gruzijos santykiams. Todėl, turbūt, geriausia išeitis Lietuvos vežėjams, kurie turės progą užmegzti kažkokius verslo santykius su Pietų Osetija ar Abchazija, yra gabenti prekes į artimiausią Rusijos regioną, o ten perduoti jas šios šalies transporto sektoriaus atstovams, nes specialaus Gruzijos leidimo ekonominiam bendradarbiavimui su „okupuotomis teritorijomis“ gavimas, greičiausiai, pareikalaus žymiai daugiau laiko ir pastangų.
Į Padniestrę per Moldovą
Nepripažintos Padniestrės Respublikos principas – tik vežkite prekes. Kaip CargoNews.lt informavo jos Pramonės ir regioninės plėtros ministerija, specialūs leidimai krovinių gabenimui neišduodami, o jeigu ir būtų įvesti, tai tik formaliai – greičiausiai, taptų nemokamais. Dabartinės krovinių gabenimo taisyklės – maksimaliai palankios (reikalavimų kiekis – minimalus). Detalesnę informaciją apie dokumentus, reikalingus muitinės kontrolei, galima rasti Padniestrės Muitų kodekse (tekstas rusų kalba čia). Papildomus klausimus šioje srityje galima užduoti vietiniam Valstybiniam muitinės komitetui netgi jo tinklapyje „online“ režimu (veikia – patikrinta CargoNews.lt).
Patekti į separatistinę teritoriją galima dviem būdais – per Moldovą (įvažiuojant į ją iš Rumunijos ar Ukrainos pusės) ar per Ukrainą. Pastarojo varianto privalumas yra tas, kad jis leidžia išvengti moldaviškų muitų kontrolės ir kitokių formalumų, bet būtina suprasti, jog tai nelegalu. Be to, kurį laiką Ukraina pro pirštus žiūrėjo į krovinių gabenimą į Padniestrę per savo teritoriją, o neseniai pasirodė žinia, kad nuo šiol Kijevas leidžia vežti maisto prekes į nepripažintą Moldovos regioną tik suderinus tai su Kišiniovu.
Trumpai sakant, nereikia ieškoti nuotykių (bandymai prasmukti į Padniestrę per Ukrainą be Moldovos žinios gali baigtis liūdnai – pavyzdžiui, transporto priemonės konfiskacija, kai ji atsidurs Moldovoje) ir, esant reikalui, važiuoti į aptariamą separatistinį regioną per valstybės, kuriai jis oficialiai priklauso, teritoriją, sutvarkius visus jos reikalaujamus (pirmiausiai, išmuitinimo) dokumentus. Tuo pat metu, kaip CargoNews.lt perspėjo Tarptautinė Moldovos autotransporto asociacija AITA, prekių gabenimas į Padniestrę turi daug niuansų (pavyzdžiui, leidimo gavimas Moldovos Nacionalinėje autotransporto agentūroje). Todėl Asociacija šiuo atveju rekomendavo naudotis vietinių vežėjų, kurie žino visas ekonominio bendradarbiavimo su problemine respublika subtilybes, paslaugomis.
Gal taip ir verta daryti, bet neatmestina galimybė, jog AITA tiesiog nori, kad Moldovos vežėjai gautų daugiau pelno. Oficialiai krovinių gabenimą į Padniestrę reglamentuoja 2001 m. rugsėjo 19 d. priimtas Moldovos vyriausybės nutarimas Nr. 1001 „Dėl prekių deklaravimo, kuri turi atlikti ekonominiai agentai iš rytinių Moldovos Respublikos rajonų“ (nutarimo tekstas rusų kalba čia). Pagal jį, Padniestrei skirtos prekės turi būti deklaruojamos vidiniuose Moldovos muitinės punktuose, po ko, kaip nustato 2012 m. lapkričio 27 d. priimtas šalies Muitinės tarnybos įsakas Nr. 500, transporto priemonė važiuoja užplombuota, o jos vairuotojas turi turėti importo muitų deklaraciją bei važtaraštį. Be to, svarbu žinoti, kad, jeigu nuspręsta bendradarbiauti su Padniestrės vežėjais, reikia žiūrėti, ar jie įregistruoti Moldovoje, nes kitaip sandėris bus nelegalus (tas pats liečia ir krovinio užsakovą).
Apibendrinant, galima teigti, kad krovinių gabenimas į teritorijas su ginčytinu statusu gali būti fiziškai nesaugus ir visada yra teisiškai keblus reikalas. Šiais atvejais egzistuoja įvairios nelegalios schemos, kurios leidžia išvengti papildomų finansinių išlaidų. Tačiau vežėjas privalo žinoti, kad tokiu būdu jis ne tik politiškai pakiša savo valstybę, bet ir pats gali sulaukti nemalonių teisinių pasekmių. Todėl prioritetu transporto kompanijai, turinčiai verslo santykių su tarptautinės bendruomenės nepripažintais separatistiniais regionais (tokiais kaip Krymas, Padniestrė ir Pietų Osetija bei Abchazija), turi tapti labai kruopštus formalumų sutvarkymas su šalimis, kurioms šie regionai oficialiai priklauso.
Atsakymą į klausimą, kiek tokiais atvejais turi dominuoti politika, o kiek ekonomika ir elementari verslo logika, paliekame pačių vežėjų nuožiūrai.
Kitas – ne pats blogiausiais variantas – yra krovinio nugabenimas į tas šalis ir jo perdavimas vietiniams vežėjams, kurie dažnai geriau žino, kaip pristatyti jį užsakovui probleminėje teritorijoje.
