Ambicingo netaršios visuomenės tikslo planuojama siekti pamažu – Europos Komisijos (EK) priimtas „žaliojo kurso“ pasiūlymų rinkinys apima įvairių gyvenimo sričių pokyčius, kaip antai energetikos, pramonės, žemės ūkio ar transporto.
Pastarojo sektoriaus gairės numato ES išmetamą CO2 kiekį, kuris tiesiogiai priklauso nuo dyzelinių ir benzininių automobilių eksploatacijos, sumažinti 90 procentų.
„Žaliasis kursas yra svarbus žingsnis siekiant klimato neutralumo Europoje iki 2050 m. Tačiau šis dokumentas nėra teisės aktas, o greičiau planas, kuriame nurodoma ko turėtų imtis ES valstybės, siekdamos tapti klimatui neutraliomis. Šiam planui įgyvendinti svarbu ne tik valstybių politinė valia ir pramonės bendradarbiavimas, bet ir individų elgesio pokyčiai“, – sako KTU SHMMF doktorantė J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
Anot tyrėjos, galima išskirti du aplinkai draugiškos elgsenos tipus – viešą ir privatų. Tinkamos viešos elgsenos pavyzdžiu galėtų tapti įsitraukimas į aplinkosauginius judėjimus ar aplinkosauginių įstatymų palaikymas.
„Tokie veiksmai turi netiesioginį, bet potencialiai didelį poveikį aplinkai. Tuo tarpu privati elgsena, pavyzdžiui, atsisakymas keliauti automobiliu, aplinką veikia tiesiogiai, bet šis poveikis yra reikšmingas tik tuo atveju, jei tai daro daug žmonių“, – teigia tvaraus judrumo iniciatyvos „Judėk Žaliai“ įkūrėja.
Tvarus transportas Lietuvoje nėra populiarus
Nors pastangos rinktis aplinkai draugišką keliavimo būdą, pavyzdžiui, viešąjį transportą ar važiavimą dviračiu, gali pasirodyti bereikšmės, kai dauguma aplinkinių keliauja automobiliu, atsakinga elgsena rodo pavyzdį kitiems. Pasak J. Vitkauskaitės-Ramanauskienės, visuomenė ne visada tai supranta ar nori pripažinti, tačiau jų pasirinkimams didelę įtaką daro aplinkiniai.
„Mūsų sprendimai keliauti tam tikru būdu yra glaudžiai susiję su tuo kaip keliauja dauguma aplink mus esančių žmonių. Tai reiškia, kad jei dauguma mūsų rato žmonių keliauja automobiliu, tai padidina tikimybę, kad ir mes rinksimės šią transporto priemonę. Taip pat, mūsų keliavimo būdo pasirinkimui įtaką gali padaryti ir pavieniai asmenys, kuriuos mes laikome autoritetais – šeimos nariai, vadovai, nuomonės formuotojai. Labai svarbu, kad tėvai rodytų pavyzdį savo vaikams, darbdaviai – savo darbuotojams, o nuomonės formuotojai – visuomenei, nes jų vienų elgsenos pokyčiai gali atnešti platesnius pokyčius visuomenėje“, – pabrėžia J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
Kokios galimybės keliauti tvariai?
KTU SHMMF doktorantės teigimu, vis daugėja galimybių keliauti tvariai. Pavyzdžiui, viešasis transportas veikia ne tik didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje – bet ir mažesnėse savivaldybėse. Tam tikruose regionuose jis – nemokamas. Tačiau, net jei viešasis transportas didmiesčiuose yra gana gerai išvystytas, šalies gyventojai yra linkę rinktis į darbą ar laisvalaikio užsiėmimus keliauti taršą didinančiomis transporto priemonėmis.
„Lietuvos gyventojai pasižymi labai nepalankiomis nuostatomis tvaraus transporto atžvilgiu. Laikui bėgant tvaraus transporto infrastruktūra vis gerėjo, o gyventojų nuostatos jos atžvilgiu – ne. Nepaisant to, kad viešasis transportas, pavyzdžiui, Kaune yra tikrai patogus, o jo tinklas gana gerai išvystytas, nemažai žmonių, net ir turinčių puikias galimybes juo naudotis, viešąjį transportą vis dar vertina kaip nepatogų“, – sako J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
Specialistė teigia, jog tokias tendencijas lemia stiprūs keliavimo automobiliu įpročiai – dažnai automobiliu keliaujama bet kokiais tikslais ir bet kokius atstumus, neapsvarstoma alternatyvių, aplinkai draugiškesnių galimybių.
„Mes net nesusimąstome, kad kai kuriais atvejais jos gali būti optimalesnis variantas. Taip prarandame galimybę pastebėti ir įvertinti gerėjančią tvaraus keliavimo infrastruktūrą – atnaujintas viešojo transporto priemones, naujai tiesiamus dviračių ir pėsčiųjų takus“, – teigia J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
Automobilių ribojimas miestų centruose nėra lygu laisvės apribojimui
Šiuo metu dauguma taikomų bei strateginiuose dokumentuose numatytų priemonių yra orientuotos į tvaraus keliavimo būdų patrauklumo didinimą, pavyzdžiui, viešojo transporto sistemos patobulinimus ar dviračių takų plėtrą. Pastarajai iki 2035 m. Susisiekimo ministerija planuoja skirti net 300 mln. eurų.
Pasak J. Vitkauskaitės-Ramanauskienės, nors šios priemonės yra labai svarbios tam, kad būtų sukurtos palankios sąlygos tvariam keliavimui, vien jų nepakanka, nes užkietėję automobilių vairuotojai dažnai jų net nepastebi.
„Vis dažniau kalbama apie priemones skirtas automobilio patrauklumo mažinimui – parkavimo vietų apribojimus, įvažiavimo į tam tikras miesto teritorijas apmokestinimą. Šiems sprendimas reikalinga politinė valia, nes jiems dažnai priešinasi visuomenė. Tačiau ne vieno tyrimo rezultatai rodo, kad visuomenės nepasitenkinimas aplinkosauginėmis priemonėmis labai greitai nuslopsta“, – sako KTU SHMMF doktorantė.
Kaip vieną iš pavyzdžių J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė įvardija įvažiavimo į Stokholmo centrą automobilių apmokestinimą. Miestiečių pasipriešinimą šiam sprendimui pakeitė palankumas vos tik jie pajuto teigiamus šios priemonės padarinius – sumažėjusią oro ir triukšmo taršą.
„Taikant tokio tipo priemones labai svarbu aiškiai iškomunikuoti jų tikslus, ko jomis siekiama, nes kitu atveju gyventojai jas supras ne kaip priemones skirtas jų gyvenimo kokybės gerinimui, bet kaip apribojančias jų laisvę. Be to, Lietuvoje labai trūksta švelniųjų tvarų keliavimą skatinančių priemonių – socialinių kampanijų, iniciatyvų. Šios priemonės nėra orientuotos į transporto infrastruktūrą, bet į gyventojų elgseną, įpročius ir nuostatas“, – teigia J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
Žmonės mąsto, bet nesiima priemonių
Gyventojai vis dažniau susimąsto apie aplinkosaugines problemas ir savo indėlį į jas, tačiau vis dar retas kuris imasi veiksmų, galinčių reikšmingai sumažinti asmeninį aplinkosauginį pėdsaką.
„Tokius gyvenimo pokyčius kaip automobilio atsisakymas žmonės suvokia kaip reikalaujančius daug pastangų ir nepatogius. Reikėtų suprasti, kad automobilių atsisakymas yra būtina prielaida visuotinei prieigai prie viešojo transporto, dviračių ir pėsčiųjų sistemų bei švariai aplinkai – svarbioms kokybiško gyvenimo dedamosioms dalims“, – pabrėžia J. Vitkauskaitė-Ramanauskienė.
