Principas yra labai paprastas. Lipdami iš automobilio jūs į išorę pasisuktumėte su visa sėdyne. Priklausomai nuo automobilio pločio ir dizaino, tikriausiai ją galėtumėte ir palikti pasuktą, uždaryti dureles ir nueiti tvarkyti reikalų.
Vėliau sugrįžę jūs patogiai atsisėstumėte ant sėdynės vidurio ir pasisukę kartu su ja į automobilį įkeltumėte kojas. Taip nereikėtų trinti šoninių atramų, kaip dabar, kai į automobilį lipame pirmiau įkeldami vieną koją ir labiau sėsdamiesi ant sėdynė krašto.
Šis sprendimas, beje, net nereikalauja didelių inžinierių ir dizainerių pastangų. Besisukiojančios sėdynės jau labai ilgą laiką buvo montuojamos nameliuose ant ratų. Pats mechanizmas yra labai paprastas, o norint padėti žmonėms įlipti ir išlipti net nereikia, kad sėdynė pasisuktų 90 laipsnių kampu. Tokios sėdynės buvo kartas nuo karto naudojamos praktiškai nuo pat Antrojo pasaulinio karo, tačiau labiausiai jas išpopuliarino JAV gamintojai šeštajame-septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose.
Besisukiojančios sėdynės ėmė populiarėti šeštajame dešimtmetyje. Jas turėjo 1959-ųjų „Dodge Custom Royal“, to meto „Plymouth“ automobiliai, o vėliau ir septintojo dešimtmečio Chrysler 300F bei kiti modeliai. Jos ne tik padėdavo į automobilį įlipti vairuotojui ir keleiviui, bet ir sukurdavo didesnę angą norint patekti ant galinės kupė sėdynės. Chevrolet Chevelle Laguna taip pat turėjo tokias sėdynes. Toks sprendimas buvo pasirinktas tik dėl patogumo – net odinės dangos šios sėdynės neturėjo.
Besisukiojančios sėdynės ypač padėdavo siaurėjančius sijonus nešiojusioms moterims. Aišku, bandoma buvo ir Europoje. Štai „Fiat 1200 TV Spider“, pasirodęs 1957 metais, taip pat turėjo besisukiojančias sėdynes, kurias buvo galima ir visiškai apsukti.
„General Motors“ išlaikė besisukiojančias sėdynes kai kuriuose savo automobiliuose iki pat 1978-ųjų metų. Tačiau po to šis bruožas tiesiog išnyko, nors patogus įlipimas į automobilį tebėra labai svarbus. Tai kas nutiko?
Iš tiesų, gerai paieškoję ir šiandien rastume besisukiojančių sėdynių. Aišku, daugiausia, nameliuose ant ratų, bet tai parodo, kad jos nėra kaip nors uždraustos ar neįmanomos dėl saugumo taisyklių. Įrodymų tam toli ieškoti nereikia – 2010 metais „Renault“ tokias sėdynes pasiūlė „Clio“ pirkėjams. Jos pasisuko 75 laipsnių kampu ir palengvino įlipimą ir išlipimą. Tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė.
Šiandieniniai saugumo standartai nėra uždraudę besisukiojančių sėdynių, tačiau dėl jų automobiliuose joms trūktų vietos. Slenksčiai dabar yra gerokai platesni, automobiliai turi didelius ir stiprius statramsčius, o viduryje – daiktadėžę, pavarų perjungimo svirtį, kompiuterio valdymo įrenginius, porankį ir taip toliau. Taigi vietos sėdynei apsisukti dabar yra gerokai mažiau.
Besisukiojančios sėdynės geriau tiko tiems laikams, kai jos buvo nelanksčios. Dabar skirtingi žmonės mėgsta skirtingą nugaros atlošo pokrypį. Ar norėtumėte kaskart ištiesinti atlošą lipdami iš automobilio, kad galėtumėte pasukti sėdynę? Tikriausiai niekas to nedarytų ir liptų taip, kaip lipa dabar.
Galiausiai, pačios sėdynės yra sunkesnės nei anksčiau. Jose dabar kartais būna šildymo elementai, sensoriai, rečiau – masažuokliai ir ekranai gale sėdintiems keleiviams. Norint išlaikyti saugumą, ir pats besisukiojančios sėdynės mechanizmas turėtų būti labai tvirtas. Taigi, sunkus. Niekas to papildomo svorio nenori, o jo reikėtų. Renault tada siūlė besisukiojančias sėdynes, tačiau pabrėžė, kad jos tinka tik žmonėms, kurie sveria mažiau nei 130 kg – sunkesni avarijos metu gali patirti rimtų sužalojimų dėl šio mechanizmo lūžio.
