Marcello Gandini yra vienas iš garsiausių, įtakingiausių ir svarbiausių automobilių dizainerių istorijoje. Vienas iš įsimintiniausių jo kūrinių – „Lancia Stratos“ superautomobilis, gamintas 1973-1978 metais. „Stratos“ savo išvaizda, charakteriu ir paskirtimi nepriminė jokio kito superautomobilio – juk tai buvo Pasaulio ralio čempionatui kurtas automobilis. Ir neblogas pagrindas įvairiems dizaino bandymams.
Vienas iš tokių bandymų – „Lancia Sibilo“ koncepcija, pristatyta 1978 metų Turino automobilių parodoje. „Stratos“ yra pakankamai trumpas automobilis – itin trumpa ratų bazė (2,18 m) šiam automobiliui suteikė neprilygtsamą manevringumą ir pakankamai nervingą vairavimo pojūtį. Taigi, kai „Stratos“ gamyba jau artėjo prie pabaigos, Gandini nusprendė „Stratos“ pagrindu sukurti kiek ilgesnį, ramesnį ir stabilesnį automobilį.
„Sibilo“, kaip ir daugelis aštuntojo dešimtmečio superautomobilių, pasižymi aštria pleišto forma, lygiais kėbulo paviršiais, sujungtais aštriomis linijomis. Kaip ir kitos Bertone koncepcijos, „Sibilo“ turi rankų darbo plieninį kėbulą. Turine pasirodęs automobilis buvo nudažytas itin tamsia ruda spalva, vėliau buvo perdažytas kiek šviesesne ruda. Ir ratlankių spalva originaliai nebuvo auksinė – anksčiau jie buvo ryškiai geltoni. Tačiau tikriausiai keisčiausiai atrodo „Sibilo“ langai.
„Sibilo“ langų paviršius yra lygus juos supančiam kėbului – jokio rėmelio čia nepamatysite. Be to, siūles tarp langų ir plieninių kėbulo elementų maskuoja ir dažai – ruda kėbulo spalva išsilieja ant polikarbonatinių langų. Ta riba ir dabar yra maskuojama – ir dabar automobilių stiklai turi juodų taškelių rėmą -, tačiau kėbulo spalva langai tikrai nėra dažomi. Ir tai nebūtų labai praktiška – šie neįprasti sprendimai lėmė, kad „Sibilo“ langai nėra atidaromi. Koncepciniam automobiliui tai nėra labai svarbu, tačiau Gandini šią problemą vis tiek išsprendė – Sibilo languose yra elektra atidaromos apvalios išpjovos.
Keistieji langai nėra vienintelė neįprasta „Sibilo“ savybė. Štai jo priekinį stiklą valo tik vienas vertikalus valytuvas, judantis per visą lango ilgį nusidriekusiame bėgelyje. Tai buvo įdomus sprendimas, tačiau tas valytuvas judėjo per lėtas. Vėlgi, tai nebuvo svarbu, nes vienetinis Sibilo per lietų tikrai nevažinėjo. Ergonomiškas vairas buvo pritaikytas idealiai vairuotojo padėčiai, tačiau tai reiškė, kad jį buvo galima laikyti tik labai taisyklingai. Visi skaitmeniniai instrumentai buvo prie pat stiklo, kad vairuotojui nereikėtų toli nuo kelio nukreipti akių.
„Lancia Sibilo“ buvo tik koncepcija, tačiau šio automobilio viduryje vis tiek buvo „Stratos“ variklis ir pavarų dėžė. Tai buvo 2,4 litrų V6 variklis, išvystantis 190 AG (140 kW) su 5 laipsnių mechanine transmisija. Vėlgi, tai nebuvo labai svarbu, nes niekas niekada neketino gaminti Sibilo.
Tiesą sakant, 1978-ieji žymėjo ir „Stratos“ gamybos pabaigą. Besikeičiančios lenktynių taisyklės lėmė, kad „Lancia“ kompanijai atėjo laikas kurti naują ralio bolidą.
