Jis buvo toks naudingas ir toks patikimas, kad tapo Antrojo Pasaulinio karo herojumi ir greitai išpopuliarėjo tarp civilių gyventojų. Tai – „Willys MB“/ „Ford GPW“ visureigis, pasaulyje geriausiai atpažįstamas „Jeep“ vardu.
Kaip atsirado „Jeep“ visureigis
„Jeep“ nepakeitė kito, tiesiog pasenusio visureigio – tokių tuo metu tiesiog nebuvo. Jis buvo naujos tradicijos pradžia, paskatinta besikeičiančios, itin greitos karybos. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą greitos, lengvos transporto priemonės vaidmenį dažniausiai atliko motociklai, bet karui prasidėjus jau buvo aišku, kad ateitis priklauso nedideliems kariniams visureigiams.
1940 m. JAV kariuomenės atstovai lankėsi „American Bantam“ gamykloje, kad įvertintų ar ten gaminami automobiliai tenkintų JAV kariuomenės poreikius. Kompanija tuo metu pagal britų „Austin Motor Company“ licenciją gamino lengvuosius automobilius, kurie pirminiuose bandymuose pasirodė gana sėkmingai, tačiau jų varikliai buvo per silpni kariuomenės poreikiams. Nuspręsta skelbti konkursą naujo lengvo visureigio sukūrimui. 135 JAV automobilių gamintojams buvo išsiųsti reikalavimai naujajam visureigiui: atstumas tarp ašių negalėjo būti didesnis nei 1,9 m, vėžė negalėjo būti platesnė nei 1,2 m, o pats automobilis negalėjo būti aukštesnis nei vos 0,91 m. Visureigis privalėjo turėti nulenkiamą priekinį stiklą ir sverti ne daugiau nei 590 kg., nors šis reikalavimas niekuomet nebuvo įgyvendintas.
Dvi kompanijos nusprendė sudalyvauti konkurse – jau minėta „American Bantam“ ir „Willys-Overland“. „Bantam“ konkursui pateikė brėžinius, sąmatą ir kitus reikalingus dokumentus, tuo tarpu „Willys-Overland“ pateiktuose dokumentuose tebuvo numatomi terminai bei kaina. „American Bantam“ taip pat siūlė žemesnę kainą bei pažadėjo prototipą pristatyti laiku, todėl gavo užsakymą. Šiais laikais naujo automobilio kūrimas užima ne vienerius metus, todėl 49 dienų terminas prototipo pristatymui atrodo išties neįprastai. „Bantam“ iškart ėmėsi darbo ir bandymų vietą „Fort Holabird“ bazėje, Merilende, „Blitz Buggy“ prototipas pasiekė laiku.
1,8 l. 45 AG „Continental“ variklio iš šakinio krautuvo varomas prototipas turėjo trijų pavarų „Warner Gear“ dėžę, „Spicer“ paskirstymo dėžę ir ašis. Po pirminių bandymų buvo užsakyti dar 70 patobulintų „Bantam“ visureigių, iš kurių aštuoni turėjo būti vairuojami visais ratais, nors tai vėliau ir nepasitvirtino. Visgi prasta „Bantam“ finansinė padėtis bei nedideli gamybiniai pajėgumai (įmonėje dirbo vos 500 darbuotojų) paskatino konkurso pratęsimą. „Bantam“ brėžiniai buvo perduoti „Willys-Overland“ ir „Ford“. Gana greitai, vos po keleto mėnesių, prie patobulinto „Bantam“ automobilio, tuomet jau vadinto BRC60, pagaliau prisidėjo „Willys Quad“ ir „Ford Pygmy“ prototipai.
Nors „Willys Quad“ prototipas buvo netobulas ir labai sunkus, galima sakyti, kad „Willys-Overland“ kompanija sukūrė legendinio „Jeep“ širdį. Dar prieš karą, 1938 m. įmonė pasamdė inžinierių Delmarą G. Roosą, kuris patobulino „Willys“ naudotą keturių cilindrų variklį, suteikdamas jam daugiau galios ir patvarumo. Būtent šis inžinierius iki šiol yra laikoma pagrindiniu legendinio „Jeep“ autoriumi. Šis variklis, vadintas „Go-Devil“, tapo legendinio „Jeep“ širdimi.
„Ford Pygmy“ prototipas tikrai neatrodė kaip technikos pasiekimų viršūnė. Jis turėjo atnaujintą 40 AG „Fordson Model N“ traktoriaus variklį bei tuo metu jau nebegaminto „Ford Model A“ pavarų dėžę. Visgi, „Ford“ turėjo vieną kozirį – teigiama, kad „Pygmy“ kėbulo konstrukcija ir bendras visureigio planas buvo geriausias visame konkurse.
Po pirminių bandymų buvo nuspręsta užsakyti po 1500 patobulintų kiekvieno gamintojo visureigių, kad būtų galima įsitikinti, kaip firmos susitvarko su serijinės gamybos sunkumais bei kaip visureigiai veikia tikromis karo lauko sąlygomis. „Bantam“ pradėjo gaminti BRC40, „Ford“ gamino GP, „Willys-Overland“ sumažino savo visureigio svorį ir ji pavadino MA. „Ford“ ir „Bantam“ automobiliai buvo varomi apie 45 AG variklių, tuo tarpu „Willys“ turėjo net 54 AG.
Tik „Ford“ sugebėjo laiku pagaminti 1500 visureigių, kitos dvi kompanijos vėlavo. Didžiausias „Willys MA“ privalumas buvo galingesnis variklis, „Ford“ – kėbulas ir geresnės spyruoklės, „Bantam“ pasižymėjo kiek geresniu vairo mechanizmu. Nuspręsta užsisakyti 16 tūkst. naujųjų mašinų, tačiau reikėjo išrinkti vieną konkurso nugalėtoją, nes, siekdama supaprastinti detalių tiekimą bei technikos remontą, JAV kariuomenė norėjo turėti standartizuotas transporto priemones bei ginklus. „Ford“ kariuomenėje turėjo didelį palaikymą ir didelius gamybinius pajėgumus, bet „Willys“ variklis ir žemesnė kaina nugalėjo ir kompanija gavo užsakymą. Visgi, MA visureigį dar reikėjo patobulinti.
„Willys MA“ tapo MB, kuris iki šių dienų yra gerai žinomas ir atpažįstamas kaip legendinis „Jeep“. Visureigis buvo patobulintas – iš „Ford“ prototipo pasiėmė plokščią, platų variklio dangtį, buvo panaikintas virš grotelių buvęs kompanijos pavadinimas, t.t. Daug „Ford GP“, „Bantam BRC40“ ir „Willys MA“ (kurių buvo pagaminta gerokai daugiau nei po 1500 vienetų) modelių iškeliavo į kitas šalis. 1941 m. pabaigoje „Willys-Overland“ pradėjo masinę MB gamybą, o 1942 m. pradžioje „Ford“ pradėjo gaminti beveik identišką visureigį GPW. Taip nutiko todėl, kad „Willys“ tiesiog nepajėgė susitvarkyti su augančių visureigių poreikiu. MB ir GPW buvo tik kompanijų naudoti vardai, kariuomenė šią mašiną vadino „1/4ton truck 4x4“. „Jeep“ vardas, seniau naudotas apibūdinti bet kokią naują karinę techniką, ilgainiui prilipo šiam visureigiui, o po karo tapo prekės ženklu.
Antrojo Pasaulinio karo metais, „Willys-Overland“ pagamino daugiau nei 363 tūkst. „Jeep“ visureigių, „Ford“ pridėjo dar 280 tūkst. Bantam išlikti padėjo tik „Jeep“ skirtų MBT priekabų gamyba – karo metu jų pagaminta daugiau nei 73 tūkst. „Willys MB“/ „Ford GPW“ yra išties įdomi mašina ne tik savo atsiradimo istorija, bet ir techniniais sprendimais.
Paprasti, bet genialūs „Jeep“ techniniai sprendimai
Daug „Jeep“ visureigių išliko iki šių dienų ir yra laikomi muziejuose ar privačiose kolekcijose. Šiandien „Jeep“ laikomas istorine vertybe, o tada, prieš daugiau nei 70 metų tai buvo tiesiog patvarus visureigis, pasižymintis įdomiais techniniais sprendimais.
„Go-Devil“ 2,2 litro 4 cilindrų variklis buvo aušinamas skysčiu ir turėjo apie 54 AG. Palyginimui, beveik 400 kg lengvesnis „Volkswagen Kübelwagen“, tarnavęs tuometinės Vokietijos pajėgose, buvo varomas 1-1,1 l oru aušinamų variklių. Kita vertus, „Jeep“ buvo varomas visais ratais ir svėrė 1,1 t.
„Jeep“ variklis buvo sujungtas su trijų pavarų dėže. Įjungus palėtinimą visureigis galėjo įkopti net į 60 proc. įkalnę ir perbristi apie 53 cm gylio brastą. „Jeep“ turėjo 22,23 cm. prošvaisą, kuri šiuolaikiniams visureigiams keltų šypseną. Palyginimui, „Kübelwagen“ prošvaisa siekė net 28 cm, daugiausia dėl naudotų portalinių ašių, kurios buvo įrengtos aukščiau nei ratų centras.
„Jeep“ ratai buvo arti automobilio kampų, todėl jis pasižymėjo geru įvažos kampu. „Jeep“ važiuoklė buvo labai paprasta – lingės ir priklausoma pakaba. Maksimalus visureigio greitis – 105 km/val. kelyje ir 53 km/val. bekelėje. Automobilis vidutiniškai sunaudojo apie 14 l degalų 100 km. nuvažiuoti.
„Jeep“ salonas buvo labai paprastas. Už didelio vairo, su garso signalo mygtuku viduryje, buvo montuojamas spidometras, degalų lygio indikatorius, tepalo slėgio matuoklis, droselio sklendė ir degimo jungiklis, o šviesų valdymo svirtelės buvo išdėstytos visai šalia, kairėje vairuotojo pusėje. Čia buvo ir vienintelis šoninis automobilio veidrodėlis. Dešinėje pusėje, visai šalia vairo, įrengti temperatūros matuoklis bei ampermetras.
Šalia vairuotojo kojų, ant grindų kairėje pusėje, buvo ir gesintuvas, o užvedimo mygtukas buvo automobilio centre, taip pat valdomas koja. Čia pat buvo ir rankenėlės „Jeep“ visų ratų pavarai valdyti: viena svirtis leido įjungti palėtinimą, o kita – pasirinkti tarp dviejų ar keturių varomų ratų.
Po sėdynėmis buvo įrengtas degalų bakas. „Jeep“ buvo neįtikėtinai paprastas – net valytuvus tekdavo judinti ranka. Gale, priklausomai nuo versijos, buvo įrengta vientisa sėdynė, ginklai ar kiti prietaisai. „Jeep“ ant kėbulo vežiodavosi įvairių daiktų: kastuvą, kirvį, atsarginį ratą su padanga ir t.t.
„Jeep“, nuėmus ratus ir nulenkus priekinį stiklą, tilpdavo į neįtikėtinai mažą dėžę, o tai labai palengvindavo transportavimą.
Bene labiausiai išsiskiriantis „Jeep“ bruožas – grotelės. Iš pradžių „Willys-Overland“ gamino kiek sudėtingesnes, suvirintų strypelių groteles, tačiau jau 1942 m. pavasarį buvo pradėtos naudoti štampuotos grotelės, kurias sugalvojo „Ford“. Jose buvo devynios angos, tačiau po karo pasirodžiusiuose civiliams gyventojams skirtuose „Jeep“ jų liko tik septynios. Taip nutiko dėl didesnių lempų ir „Willys“ noro išvengti konfrontacijos su „Ford“, kuri pirma pradėjo naudoti devynių angų groteles.
„Ford“ GPA – plaukiantis „Jeep“
Logistinėse operacijose ir palengvinant susisiekimą „Jeep“ buvo itin naudingas. Visgi, būta įvairių modifikacijų, kurios buvo skirtos kitokioms užduotims atlikti. Būta kulkosvaidžiais, raketų paleidimo įrenginiais, nedideliais pabūklais ginkluotų versijų, radijo komunikacijos palaikymui, sužeistųjų evakavimui skirtų „Jeep“ ir t. t. Keletas versijų turėjo šarvus ar net vikšrus.
Greičiausiai pati sėkmingiausia neįprasta „Jeep“ versija yra plaukiantis „Ford GPA“. Mintis sukurti lengvą amfibiją gimė dar 1941 m., kuomet šis projektas buvo patikėtas „Ford“ kompanijai. Daug mechaninių sprendimų buvo paimta iš „Ford GPW“, bet rėmas ir korpusas buvo visiškai nauji.
1942 m. vasario 18 d. pilnai veikianti „Jeep“ amfibija jau buvo demonstruojama kariuomenės vadams. Plaukiantis „Jeep“ buvo pravardžiuojamas „Seep“. Tai buvo žodžių žaismas, „Sea“ (ang. „jūra“) ir „Jeep“ junginys, anglų kalboje taip pat reiškiantis „sunktis“.
„Seep“ galėjo plaukti 10 mazgų greičiu – kiek greičiau nei „Schwimmwagen“. Gale buvo sumontuotas sraigtas bei vairo mechanizmas – vandenyje GPA buvo valdomas įprastu visureigio vairu. Salonas ir priekinis stiklas išduodavo giminystės ryšius su „Jeep“, tačiau buvo ir svarbių pakeitimų – sėdynės galėjo būti panaudotos kaip gelbėjimosi liemenės.
Nors „Ford GPA“ turėjo privalumų, neblogai pasirodė keliose operacijose (pavyzdžiui, per išsilaipinimą Sicilijoje 1943 m.), nebuvo laikomas labai naudingu, nes negalėjo gabenti sunkių krovinių, jame tilpo vos penki žmonės, ilgesnis ir didesnis kėbulas ribojo pravažumą. Netgi pasakojama, kad „Ford GPA“ dažnai įstrigdavo sekliuose vandenyse, kur įprasti „Jeep“ visureigiai pravažiuodavo be didesnių problemų.
„Ford GPA“ gamyba buvo nutraukta 1943 kovą, iš viso buvo pagaminta mažiau nei 13 tūkst. „Jeep“ amfibijų, daug jų tarnavo kitų šalių pajėgose pagal lendlizo susitarimą. Po karo entuziastai surengė kelias neįtikėtinas keliones. Pavyzdžiui, Benas Carlinas aštuonerius metus keliavo aplink pasaulį – 17 780 km buvo įveikta vandeniu ir 62 744 km sausuma.
„Jeep“ markės raida po karo
Dėl didžiulio gyventojų palankumo Antrojo Pasaulinio karo didvyriui, beveik iš karto po karo automobilių rinkoje pasirodė pirmasis masinės gamybos civiliams gyventojams skirtas keturiais ratais varomas automobilis – „Willys CJ“. Jame buvo sumontuotos didesnės lempos, patogesnės sėdynės, chromo apdaila, bagažinės durelės bei dar keletas smulkių patobulinimų. Tuomet „Jeep“ vardas tapo prekės ženklu, po ginčų atitekusiu „Willys“ kompanijai.
CJ modeliai buvo skirti ūkiams, atokiuose, sunkiai pasiekiamose vietovėse gyvenantiems žmonėms, tačiau greitai jais susidomėjo automobilių entuziastai, norėję išsiskirti ir miestuose. Iš viso buvo net dešimt CJ kartų, nors kelios jos neperžengė eksperimentinės stadijos. 1986 m. CJ seriją pakeitė „Wrangler“ – daug patogesnis ir modernesnis „Jeep“ modelis, jau turėjęs daug šiuolaikiniams automobiliams būdingų bruožų – šis automobilis netgi turėjo dureles.
Jau 1946 metais „Jeep“ savo gamoje turėjo ir antrąjį modelį – „Willys Jeep Station Wagon“. Šis modelis buvo itin populiarus, iš viso jų buvo pagaminta daugiau nei 300 tūkst. vienetų. 1963 m. jį pakeitė „Jeep Wagoneer“ – pirmasis prabangus visureigis pasaulyje. 1974 m. pasirodė kiek patobulinta „Wagoneer“ versija, vadinama „Cherokee“, nors ir „Wagoneer“ buvo gaminamas toliau, kol 1992 m. jį galutinai pakeitė „Jeep Grand Cherokee“. „Jeep“ vardas išpopuliarino visureigius ir didžiąja dalimi prisidėjo prie tokios plačios visureigių pasiūlos, kokią turime dabar.
1950 metais pradėtas gaminti pirmasis karinis pokario „Jeep“ – M38. Jis buvo nuolat tobulinamas, keitėsi kartos – po M38 sekė M38A1, po to – M151. „Jeep“ dalyvavo Korėjos ir Vietnamo karuose, buvo plačiai naudojami ir kitų šalių karinėse pajėgose. Galiausiai, JAV Armija pakeitė požiūrį į savo karinių visureigių paskirtį, todėl „Jeep“ 9-ąjame dešimtmetyje galutinai išstūmė daug didesnis ir sunkesnis HMMWV.
„Jeep“ niekada nebuvo nepriklausomas automobilių gamintojas. Ilgą laiką priklausęs „Willys“, 1953 m. „Jeep“ vardas kartu su visa „Willys“ kompanija pateko į „Kaiser Motors“ rankas. Po to, 1970 m., „American Motors Corporation“ nupirko „Jeep“ vardą ir teises į gamybą. Ilgą laiką sekėsi neblogai. 1987 m. „American Motors Corporation“ buvo nupirkta „Chrysler Corporation“, kuri 1998 m. susijungė su „Daimler-Benz“. Korporacija pavadinta „DaimlerChrysler“. Dar po kiek laiko, 2007 metais, „Chrysler“ ir „Jeep“ atiteko „Chrysler Group“, 2014 m. pervadintai FCA US. Dabar „Jeep“ yra „Fiat Chrysler Automobiles“ korporacijos dalis.
Šiuo metu „Jeep“ gamoje yra aštuoni modeliai, tarp jų ir tiesioginis Antrojo Pasaulinio karo laikų „Jeep“ palikuonis „Wrangler“.
Čia ir baigsime straipsnių seriją apie garsiausius Antrojo Pasaulinio karo visureigius. Visi aprašyti visureigiai yra gana skirtingi ir paliko skirtingą pėdsaką automobilių kultūros istorijoje. Sunku įsivaizduoti, kad kada nors taip kalbėsime apie didžiulius, technologijų pripumpuotus karinius visureigius, kurie yra naudojami dabar. Greičiausiai jie nesulauks tokio populiarumo tarp civilių kaip senieji, daug paprastesni kariniai visureigiai. GAZ-67, „Volkswagen Kübelwagen“ ir „Jeep“. Visureigiai savo patvarumu, tvirtu charakteriu ir įdomiais mechaniniais sprendimais visiems laikams įsirašė į Antrojo Pasaulinio karo ir automobilių kultūros istoriją.
