Dar prieš gerą tuziną metų žmonės pasakojo neišgalvotas istorijas apie Lenkijos kelių reketininkus, kurie rinko „mokesčius“ iš pravažiuojančių užsieniečių. Užtveria kelią ir sako: „Pone, keliai pas mus mokami.“
Šie dalykai buvo išgyvendinti, tačiau vėl atgimė. Šįkart žodį „reketas“ tenka rašyti kabutėse, nes viskas absoliučiai legalu. Tik neaišku, kokio velnio taip brangu. Vėliau supranti ir tai. Daug sumokėti yra logiška – juk svajojai greičiau pravažiuoti Lenkiją. Istorijoje mistiškai įsipainioja ir Jėzus su Marija.
Aplenkti Lenkiją
Viskas užkoduota jau nuo senų senovės. Panašu, kad lietuviai sugalvojo žodį Lenkija, nes šią šalį reikia aplenkti. Juk Vokietija būtų daug arčiau, jei nebūtų Lenkijos?
Vis dėlto tai šalis, kuri yra brangi mūsų kaimynė, artima įvairiausiais požiūriais. Taip pat – pigi, jei ten važiuoji apsipirkti. Bet šįkart ne apie tai.
Kaip ir dažniausiai, Lenkiją reikėjo tik pravažiuoti. Nuo šiaurinės Lietuvos iki Vokietijos Kaselio miesto – daugiau kaip 1500 kilometrų. Didžioji kelionės dalis – per Lenkiją. Norėtųsi kelionės tikslą pasiekti kuo greičiau.
Kelionė iki artimiausio ir tikro Lenkijos greitkelio sudaro nemenką dalį. Autostrada prasideda tik likus 90 kilometrų iki Varšuvos. Iki tol nemenkas gabalas dar skendi remontuose.
Kuo giliau į Lenkiją, tuo mažiau automobilių su lietuviškais numeriais. Iki pat Varšuvos kelionė truko bet didesnių nuotykių. Tik dalis remontuojamos autostrados pasirodė per daug pavojinga. Maloniai nustebino dujų kaina Grajevo degalinėje – tik pora zlotų – tiek pat kaip Lietuvoje.
Už Varšuvos, jau išvažiuojant iš plataus ir europietiško apvažiavimo, kažkas pokštelėjo variklio srityje. Užsidegė perspėjimo lemputė. Viskas sukosi be priekaištų, tačiau degalinėje pastebėjau, kad nukrito laisvos apsukos. Gal tai labai rimtas gedimas, tačiau teko važiuoti toliau.
100 kilometrų už Varšuvos, jau ties Lodze, prasidėjo mokamas greitkelis, o tuo pačiu ir visa istorija. Jau iš tolo pasimatė mokėjimo vietos, šviečiančios žaliais ir raudonais ženklais. Važiuoji ten, kur žalias.
Čia nieko mokėti nereikia, tik paspausti mygtuką ir pasiimti bilietą. Toliau sekė dar keli panašūs greitkelio postai. Būdelėse sėdėję vyrai ir moterys rodė pirštu į šviečiančius skaičius.
Apima gana kvailas jausmas, kai sumoki beveik 10 eurų ir autostrada iškart baigiasi – netoli pasienis su Vokietija.
Pirmiausia teko sumokėti 9 zlotus. Gana pigu už tokį gerą greitkelį. Tačiau postai kartojosi kone kas pusšimtį kilometrų. Kituose postuose – po 19 zlotų. Paskutiniame, jau prieš išvažiuojant į Vokietiją – 37 zlotai.
Apima gana kvailas jausmas, kai sumoki beveik 10 eurų ir autostrada iškart baigiasi – netoli pasienis su Vokietija.
Bendra vieno pravažiavimo greitkeliu kaina gerokai viršijo 20 eurų. Tikslus mokėjimo postų skaičius ant vienos rankos netelpa. Be to, dujų kaina greitkelyje – apie 2,6 zloto.
Vokietijoje ne prastesni keliai buvo visiškai nemokami – iki pat Kaselio. Tuomet kilo klausimas, kokia filosofija vadovaujasi Lenkija šitaip apmokestindama kelius? Suprantama – norite greičiau pravažiuoti mūsų gražią šalį? Susimokėkite.
Nei angliškai, nei rusiškai
Panaši istorija turėjo kartotis važiuojant atgal, tačiau likimas pakrypo kitokia linkme. Vos įvažiavus į Lenkiją borto kompiuteris parodė gedimą. Trūksta aušinimo skysčio. Reikia papildyti.
Sunkvežimių stovėjimo aikštelėje – skambutis pažįstamam meistrui į Lietuvą. Jis pasakė, kad nebus nieko blogo, jei vietoj aušinimo skysčio laikinai įpilsiu paprasto vandens. Žinoma, jei skystis nedingsta labai sparčiai.
Jis paklausia telefono numerio, tačiau nesupranta skaičių nei angliškai, nei rusiškai.
Su paprastu vandeniu greitkelyje kelionė baigėsi už kilometro. Panašu, kad skylė sistemoje didelė. Teko sustoti prie specialaus pagalbos telefono. Tokių čia pristatyta kone kas pora kilometrų. Čia kelkraštis kiek išplatėjęs, todėl galima saugiai laukti pagalbos.
Spaudi telefono mygtuką ir atsiliepia kelio darbuotojas. Jis paklausia telefono numerio, tačiau nesupranta skaičių nei angliškai, nei rusiškai. Tenka jam atlikti savo pareigą ir atvažiuoti į vietą. Pradeda veikti visa pagalbos sistema.
Akivaizdu, jog jis čia nebūtų važiavęs, jei būtų supratęs telefono numerį. Jis čia atvyko tik perduoti numerį tralo vairuotojui ir pastatyti kelis plastikinius bokštelius, kuriuos buvau paprašytas patraukti į šoną prieš nuvažiuojant.
Pagrindinį vaidmenį čia atlieka tikrai ne greitkelio darbuotojas, o mažo vilkiko-tralo vairuotojas. Tas pats žmogus, kuris atvyksta nuvežti sugedusią mašiną nuo kelio. Po dvidešimties minučių jis atvažiuoja specialiu keliu, kuriuo niekas nevažinėja.
Vėliau paaiškėjo, kad šiais keliais turi teisę važinėti tik greitkelio tarnautojai ir tokių tralų vairuotojai. Jie turi raktus, kuriais atsirakina vartus. Taip jie lengvai patenka į greitkelį, o kitiems čia pravažiavimo nėra.
Jėzus ir Marija
Linksmų plaučių tralo vairuotojas puikiai supranta, į kokią bėdą pakliuvau. Jau gabendamas automobilį, jis paskambina meistrui ir motelio šeimininkei. Tenka važiuoti pro Svebodzino miestą į gerokai mažesnę Bojcę.
Pagarsina radiją ir linksmai niūniuoja. Tiksliau, šnypščia melodiją – „pš pš pš“.
Važiuodamas jis parodo ranka į naktyje šviečiantį Svebodzino miestą ir virš miesto styrančią didžiulę statulą: „Mes turime savo Jėzų Kristų. Labai didelis. Būtinai aplankykit rytoj, kol remontuos.“
Iš tiesų tai įspūdinga skulptūra, prie kurios taip ir neteko nuvykti. Skelbiama, kad tai yra didžiausia Jėzaus Kristaus skulptūra pasaulyje. Skulptūros aukštis siekia 51 metrą. Ji gerokai aukštesnė už Rio de Žaneiro pasididžiavimą.
Vairuotojas džiaugiasi parodęs savo gimtinės pasididžiavimą. Pagarsina radiją, grojantį lenkišką pop muziką, ir linksmai niūniuoja. Tiksliau, šnypščia melodiją – „pš pš pš“.
Sutapimas ar ne, bet Bojcės miestelio motelio pavadinimas irgi iš krikščioniško pasaulio – Marija Hotel. Jėzus ir Marija – sutapimas?Paslaugusis vežėjas palieka sugedusį automobilį prie autoserviso ir palydi iki nakvynės vietos.
Automobilio nuvežimas nuo autostrados iki serviso kainavo 120 eurų. Pasirodė kiek daugoka, tačiau ar buvo pasirinkimas?
Kai ateina metas išsiskirti, jis pasako visų paslaugų kainą. Automobilio nuvežimas nuo autostrados iki serviso kainavo 120 eurų. Pasirodė kiek daugoka, tačiau ar buvo pasirinkimas?
O viešbučio kaina labai priimtina – tik 15 euru nakčiai. Virtuvė dirba kone visą parą. Tą patį vakarą gavau pomidorinės sriubos ir šiltu pilvu galėjau eiti miegoti. Iš ryto meistras pažadėjo pats nusivežti iki serviso. Iš ryto meistras apžiūrėjo gedimą. Rado prakiurusią aušinimo skysčio žarną. Teks keisti. Darbo nusimato nemažai. Nuvežė į viešbutį – paskambins.
Motelio šeimininkė nieko prieš, kad svečias neišsinešdina iki dvyliktos valandos. Sako – galite būti iki šeštadienio ryto. Dar pora dienų. Vėliau kambariai užsakyti.
Apie trečią valandą neiškenčiu ir pats nuėjau į autoservisą, esantį už kilometro. Pakeliui nuo kelio akį patraukia gana keistai atrodanti kompozicija: du bažnyčių bokštai ir automobilių plovykla bei aplūžusios fermos.
Plovykla, sandėliai, šiukšlynai tikrai labai kontrastingai atrodė kartu su šventyklomis. Reikia nufotografuoti. Tuo metu iš plovyklos pasigirdo piktas balsas. Dramblotas vyras skusta galva šaukė: „Ką tu čia darai!“
Nepadėjo jokie atsakymai, jog esu žurnalistas, nei įrodymai, kad čia viskas savotiškai gražu ir romantiška. Jau tempė pas save kažkur į kasą – pasikalbėti. Kai pajuto pasipriešinimą, kitas bendras prabilo mandagiau: „Visas šias nuotraukas reikia ištrinti prie mūsų akių ir draugiškai skirstomės. Matai, čia viskas privatu.“
Tikėjausi, kad meistras užlenks kainą iki debesų, tačiau jis už keturių valandų darbą paprašė 350 zlotų. Vienas euras vertas keturių zlotų – skaičiuokite. Paklaustas, ar atvežimas nebuvo per brangus, nusuko kalbą: „Visi suprantame, kad per brangus, bet apie tai visiškai neverta diskutuoti.“
Taip vienu sakiniu meistras nupiešė pakelės gyventojų kasdienybę. Visi stengiasi atsiriekti savo dalį, tačiau būtent tralo vairuotojas yra tas „jėzus“, kuris atveža nelaimėlį į vieną ar kitą servisą bei viešbutį. Todėl ir liūto dalis tenka jam.
Airijos greitkeliai kelis kartus pigesni
Teko nemažai važinėti Čikagos ir Airijos greitkeliais. Amerikoje specialūs skaitikliai nuo automobilio savininko sąskaitos nuskaičiuodavo po 80 centų arba dolerį. Jei greitkelis ilgas, procedūrą teks pakartoti porą kartų.
Viskas nuskaičiuojama automatiškai – nereikia nė sustoti. Jei neturi specialaus įrenginio nuskaitymui, mėnesio pabaigoje gausi sąskaitą, nes aparatūra puikiai „mato“ ir automobilio numerius.
Lenkija stato dar daugiau mokėjimo aikštelių. Kai kurios jau netrukus pradės veikti.
Airijoje kainos panašios, tik eurais. Čia brangiausias mokamas kelias – Dublino aplinkkelis. Jis dienai kainuoja tris eurus. Kiti greitkeliai, kurie nuo Dublino vingiuoja į visus didesnius šalies miestus, pasiima iš automobilio savininko sąskaitos pusantro arba 2 eurus.
Dubline per visą miestą yra vienas ypatingas tunelis, kuris piko metu lengvajam automobiliui kainuoja 10 eurų. kitu laiku – apie porą eurų. Jis pastatytas sunkvežimiams, kurie važiuoja į uostą. Jiems tunelis nemokamas.
Keliautojų patirtis rodo, kad Europoje galima rasti ir brangesniu greitkelių nei Lenkijoje, tačiau tai dar ne pabaiga. Lenkija stato dar daugiau mokėjimo aikštelių. Kai kurios jau netrukus pradės veikti. Panašu, kad mokėti teks jau nuo pat Varšuvos, o gal ir nuo pat Balstogės.