Automobilio pavadinimas patvirtina tai, ką mato akys: RC yra „žemiška“ pernai pasirodžiusio galiūno RC F versija. Tik čia vietoje 5 litrų tūrio, V8 tipo variklio montuojami 4 cilindrų agregatai. Vyriausiasis RC inžinierius Naoki Kobayashi, paklaustas, kuo, be pavaros sistemos ir apdailos, RC skiriasi nuo RC F, pamini tik skirtingas pakabos charakteristikas, stabdžių sistemas ir įrangos derinius.
„Lexus“ įžengė į palyginti nedidelį rinkos segmentą, kuriame dominuoja vokiški „Audi A5“, 4 serijos BMW ir neabejotinai įsitvirtins naujasis „Mercedes-Benz“ C klasės „Coupe“. O kaip seksis naujam japoniškam kupė?
„Lexus“ atstovai tvirtina, kad šiuo žingsniu siekiama markei pritraukti jaunesnius klientus. Gamintojo atstovų pareiškimai pristatymo žurnalistams metu leido suprasti, kad RC misija yra ne uždirbti daugiau pinigų, bet formuoti naują įvaizdį. Todėl Europoje su šiuo dailiu kupė nesiejami dideli lūkesčiai: šiais metais mūsų žemyne ketinama parduoti 2 tūkstančius RC. Nekelia abejonių, kad Lietuvoje jo paklausa vargiai prilygs naujiesiems krosoveriams NX ir RX.
Dar vienas „pirmasis hibridas“
Ateidami į naują segmentą, japonai sugebėjo pateikti markei būdingą naujovę: „Lexus RC 300h“ yra pirmasis „premium“ segmento kupė automobilis, turintis hibridinę pavarą. Nesunku pastebėti, kad iki šiol kiekvienas „Lexus“ žingsnis į naują segmentą iki šiol pažymimas tokiu pat lozungu: „pirmasis hibridas segmente“!
Antroji siūloma RC versija yra „200t“ su 2 litrų turbokompresoriniu varikliu. Gamintojai tikisi, kad 75 procentus parduotų RC sudarys hibridinės, o likusius 25 proc. – turbokompresorinės versijos. Įvertinant abiejų automobilių savybes ir kainodarą, visi objektyvaus vertinimo svertai krypsta į hibridinės versijos pusę.
Lyginant abu automobilius, „RC 200t“ privalumai yra nežymūs: jis yra maždaug tūkstančiu eurų pigesnis, maždaug 60 kilogramų lengvesnis, 40 km/val. (190 prieš 230 km/val.) greitesnis ir nuo 0 iki 100 km/val. įsibėgėja 1,1 sekundės greičiau (8,6 prieš 7,5 sek.). Dar vienas privalumas – hibridinės versijos bagažinės talpa siekia 340 litrų, o turbokompresorinės – 374 litrus. Turbūt, tai – viskas, ką galima pasakyti apie šių automobilių skirtumus.
Hibrido trūkumai – kompensuojami
Renkantis „300h“, nežymus kainos skirtumas tikrai bus kompensuotas, vėliau realizuojant naudotus automobilius: hibridinės „Lexus“ versijos antrinėje rinkoje yra žymiai vertingesnės ir paklausesnės už įprastas. Svorio skirtumas nėra didelis, o teisybės dėlei galima pastebėti, kad nei viena RC versija nėra išskirtinai lengva: tuščio „200h“ svoris siekia 1 675 kilogramus. Palyginimui – bavariškas konkurentas„BMW 420i“ yra net 170 kg lengvesnis.
Tą patį galima pasakyti ir apie greitėjimą: jeigu „popieriuje“ skirtumas atrodo esąs nemenkas, nei vienos versijos nepavyktų apkaltinti nei labai sportiška, nei nepakankama dinamika. Todėl, pasirinkus „300h“, didelės netekties nepajusite. Stebina tik palyginti nedidelis hibridinės versijos greitis, siekiantis 190 km/val. Tačiau realiai šis trūkumas turėtų būti aktualus tik važinėjantiems Vokietijos „autobanais“. Iš trūkumų lieka 34 litrais mažesnė bagažinė. Tai – apčiuopiamas skaičius, tačiau jis nėra aktualus kupė automobiliui, atrodančiam lyg bilietas smagiam nuotykiui.
Hibridinė versija nudžiugins gerokai mažesnėmis degalų sąnaudomis, o jos elektros motoras leidžia su pasimėgavimu įveikti transporto spūstis, benzino sąnaudoms siekiant kad ir 5 l/100 km. Ištrūkus iš miesto, sąnaudos gali siekti maždaug 6–7 l/100 km.
Turbokompresorinė versija tokiais skaičiais nedžiugins. Nors jos variklis su dvigubu turbokompresoriumi turi rinkoje unikalią galimybę, sumažėjus variklio apkrovai, persijungti į degalus taupantį Atkinsono ciklą, degalų sąnaudos užmiestyje nenukrito mažiau 8,6 l/100 km. Čia nepadėjo nei pasirinktas „Eco“ važiavimo režimas, nei nuosaikus važiavimo ritmas. Kaip jau galima numanyti, mieste borto kompiuteris rodys dviženklius skaičius.
2 litrų turbokompresorinis variklis, kaip ir su juo derinama 8 laipsnių automatinė, į išcentrines perkrovas reaguojanti, transmisija, veikia puikiai. Nors teorinės RC 200t charakteristikos atrodo neprastai (245 AG ir 350 Nm), sportišku jo nepavadinsi. Tai – tiesiog gerai parinktas galios derinys „premium“ segmento automobiliui.
Hibridinės versijos pavarą, mums jau žinomą iš „NX 300h“ ir techniškai giminingo sedano „IS 300h“, sudaro 2,5 litro benzininis, Atkinsono ciklo variklis ir elektros motoras. „FullHybrid“ tipo sistema leidžia važiuoti, naudojant vien elektros energiją, kuri sukaupiama, regeneruojant kinetinę automobilio energiją. Ji geriausiai atsiskleidžia, važiuojant mieste, tačiau puikiai tinka ir visiems kitiems gyvenimo atvejams.
Malonios detalės – įskaičiuotos
Ak taip, negalima pamiršti vieno, neįtikėtinai akį patraukiančio „200t“ elemento – virtualaus prietaisų skydelio su slankiojančiu rodmenų žiedu. Mygtuku keičiant skydelio rodymo režimus, žiedas su roboto elegancija pasislenka, magiškai pakeisdamas skydelio išdėstymą. Nuostabi smulkmena!
Kaip ir visi naujos kartos „Lexus“ modeliai, RC pateikia ir daugiau žavių detalių. Salone vyrauja moderni, elegantiška ir solidi atmosfera, kurią sustiprina aukštos klasės medžiagos ir nepriekaištingas surinkimas. Montuojama 17 garsiakalbių, 835 vatų galios,„Mark Levinson“ garso aparatūra, nors ir nėra tokia išskirtinė, kaip didesniuose modeliuose, salone sukuria aukštos kokybės akustinį foną. RC įrangoje nėra jokių rinkos naujovių, tačiau čia rasime viską, kas įprasta šiuolaikiniuose vidutinio dydžio „premium“ segmento automobiliuose. Kaip visada, „Lexus“ vokiškus konkurentus pranoksta savo bazinės įrangos sąrašais. Todėl norintieji papildomos įrangos, ją gauna už argumentuotą kainą pasirinkdami brangesnį įrangos lygį.
Tačiau prieš vokiškus konkurentus RC turi nusileisti dėl ankštos galinės salono dalies. Ypač mažai vietos lieka kojoms, todėl jį keturviečiu vadinti galima tik su sąlyga, kad prie vairo sėdi neaukšto ūgio vairuotojas. Tačiau vairuotojas neturėtų kažkuo skųstis, nes jo vieta yra labai patogi ir gerai įrengta.
Kvietimas į kelionę
RC nėra tas modelis, kurį galėtų pirkti geriausios dinamikos ar valdymo savybių ieškantis žmogus. Šie kriterijai – vokiečių pramonės sritis. O RC koziris – alternatyvų rinkoje neturinti hibridinė pavara. Akį traukiantis japoniškas kupė važiuoja klusniai ir nuspėjamai, nesvyruodamas posūkiuose ir pakabai smagiai absorbuojant kelio nelygumus.
Norint važiuoti, lydimam padangų cypimo, tenka susigrumti su juntamu automobilio svoriu ir slystančia priekine ašimi. Ir slidokos „BridgestonePotenza RE 050A“ padangos šiame procese neatrodo kaip vairuotojo sąjungininkės. Aktyvų važiavimą vertinantiems vairuotojams galima pasidomėti įrangos lygiu „F-Sport“, kuris apima sportiškai sukalibruotą pakabą su automatiškai prisitaikančiais amortizatoriais ir „200t“ versijoje – „Torsen“ padidintos trinties diferencialą.
Bet sportuoti neverčiantis „Lexus RC“ pasirodė nuostabiai tinkamas maloniam pasivažinėjimui. Europos žurnalistams šis dailus kupė buvo pristatytas Maljorkoje, kurios peizažai primygtinai bruko mintį apie atostogas, su pasimėgavimu sukant vieną šimtą kilometrų po kito. RC puikiai susidorotų su tokia užduotimi, nevargindamas nereikalingais dalykais ir nuolatos džiugindamas savo akį traukiančiu dizainu.
Apibendrinimui galima numanyti, kad RC bus rečiausiai gatvėse sutinkamas modelis iš dabartinio „Lexus“ asortimento. Gal tai gali atrodyti kaip trūkumas, bet norintiems vokišką „premium“ skonį pakeisti kitokiu, tai gali būti svarus privalumas.
