Simona ir Tomas Kupečiai šešerius metus praleido Tailande, o dabar iš naujo kuriasi Alytuje. Jie neslepia: Azijai yra ko pasimokyti iš Lietuvos.
Pokyčius mato ir Evelina Garnelytė, šiuo metu gyvenanti Danijos sostinėje Kopenhagoje. Danija laikoma vienu stipriausių darnaus judumo centrų, ypač, kalbant apie dviračius. Ar tokiu miestu gali tapti ir Lietuvos didmiesčiai?
Simona: tajams darnus judumas – dar negirdėtas dalykas
Po šešerių metų Tailande į Lietuvą sugrįžę Simona ir Tomas Kupečiai kartu su 10-mečiais vaikais įsikūrė Alytuje. „Negaliu atsidžiaugti, jog esame Alytuje. Čia gyventi mums labai patinka“, – sakė Simona ir vardina privalumus. Pirmiausia, anot jos, čia daug daugiau galimybių gyventi sveikiau ir judėti ne automobiliu. Tiesa, ji pastebi, kad daug lietuvių dar neįvertina to, ką turi.
„Pirmas pirkinys, grįžus iš Tailando ir iš Vilniaus persikrausčius į Alytų, buvo dviračiai. Nemeluoju! Mūsų dabartinis namas yra šalia dviračių tako, tad nevažinėti jais tiesiog negalėjome“, – tikino pašnekovė, pridūrusi, jog anksčiau norėdami pasivažinėti dviračiais jie dažniausiai keliaudavo į Druskininkus. Dabar to daryti nebereikia.
Pirmas pirkinys, grįžus iš Tailando ir iš Vilniaus persikrausčius į Alytų, buvo dviračiai. Nemeluoju!
Lietuva ir Tailandas – labai skirtingos šalys, kurių tam tikrais pjūviais net neįmanoma lyginti. Pirmiausia dėl to, jog viena yra Azijoje, kita – Europoje. Skiriasi klimatas, gyventojų skaičius ir daugelis kitų dalykų. Vienas jų – požiūris į ekologiją, darnų judumą. Tailandas, anot Simonos, nuo Lietuvos šiuo požiūriu labai stipriai atsilieka.
„Parkai yra, bet net sportuojančių nėra daug. Prieš mums išvažiuojant tiesė naujus kelius, bet dviračių takų niekur nepadarė: kažkur pradėjo, nebaigė, kitur – apskritai nesuplanavo. Prasti ir šaligatviai… Apskritai žmonių judumas Tailande nėra skatinamas“, – sakė Simona.
Dar viena priežastis, kodėl tajai ir ten gyvenantys kitų šalių atstovai kasdienėms kelionėms retai kada renkasi dviračius ar kitas bemotores transporto priemones, pvz., elektrinius paspirtukus, – chaotiškas eismas. Pasak Simonos, nuolat zujantys motoroleriai ir kitas motorinis transportas sukelia nesaugumo jausmą. Ir ne tik jausmą – gatvėse netrūksta realių eismo įvykių.
Tiesa, šiokie tokie pokyčiai įvyko prasidėjus pandemijai: didelė dalis tajų neteko darbo, tad laisvą laiką ėmė skirti aktyviam laisvalaikiui.
„Aš pati bėgiojau krosą nuolat. Iki kovo lakstydavau viena, o jau nuo kovo, kai prasidėjo pandemija, su kompanija“, – juokėsi Simona. Jos teigimu, prie to, matyt, prisidėjo ir Tailando valdžios komunikacija, skatinusi žmones ne tik dėvėti kaukes, bet ir rūpintis sveika mityba, stiprinti imunitetą, daugiau judėti.
Automobilis – tik kelionėms už miesto
„Kaip jums tame Alytuje?“ – šį klausimą Simona ir Tomas girdi nuolat. Prieš Tailandą jie gyveno Vilniuje, tačiau sugalvoję grįžti į Lietuvą nusprendė keisti lokaciją ir dabar kuriasi Alytuje, kuris yra judviejų gimtasis miestas.
„Labai džiaugiamės šiuo sprendimu. Automobilio beveik nenaudojame, visur keliaujame dviračiais. Orai dabar puikūs. Aš įstojau mokytis: dviračiu nuvažiuoju į paskaitas kitame Alytaus gale per 17 min., grįžtu per 12 min. Todėl, kad nuvažiuojant reikia kilti į kalną, aš renkuosi aplinkkelį. O grįžtu jau nuo kalno“, – pasakojo pašnekovė. Dviračiais džiaugiasi ir kiti šeimos nariai: vaikai, vyras Tomas.
Simona neslėpė, kad jai juokinga Lietuvoje populiari tendencija, jog kiekvienas suaugęs šeimos narys turi po automobilį. Tai esą ypač būdinga mažesniems miestams ir jų gyventojams.
„Iš vaikystės, kurią leidau Alytuje, man likę prisiminimai, kad atstumai dideli. Bet dabar matau, kad čia nėra jų. Visur gali nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. Vaikai į mokyklą, būrelius taip ir eina – nereikia net viešojo transporto. Automobilis iš esmės mums reikalingas užmiesčio kelionėms“, – sakė veiklos ne tik Alytuje turinti moteris.
Visur gali nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. Automobilis mums reikalingas tik užmiesčio kelionėms.
Kas bus, kai pablogės orai? „Tada ir žiūrėsime“, – juokėsi Simona, pridūrusi, jog viskas priklauso nuo žiemos. Pastarųjų keleto metų žiemos primindavo rudenį, tad turint tinkamą aprangą važiuoti dviračiu ar vaikščioti pėsčiomis nėra sudėtinga.
Evelina: danai padarė labai daug, kad visuomenė persėstų ant dviračių
Jau ne vienerius metus Kopenhagoje gyvenanti Evelina Garnelytė pasakojo, jog danų meilės dviračiams istorija nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak jos, dviračiai Danijoje buvo itin populiarūs tarpukario laikotarpiu (1920–1930) ir simbolizavo laisvę bei lygybę – žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių sėsdavo ant dviračio ir keliaudavo į darbą ar į užmiestį savaitgaliais.
Dviračiai Danijoje buvo itin populiarūs tarpukariu ir simbolizavo laisvę bei lygybę.
„Vėliau auganti automobilių industrija viską pakeitė, bet XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvusi Artimųjų Rytų naftos krizė vėl grąžino dviračius į Danijos gatves. Žmonės dažnai protestuodavo, atsirado „car-free Sunday“ tradicija. Pradėta reikalauti, kad Kopenhagoje neliktų automobilių. 1962 m. Strøget – lietuviškasis Gedimino prospektas Kopenhagoje – tapo pėsčiųjų gatve. Jei neklystu, tai yra ilgiausia pėsčiųjų apsipirkimo gatvė Europoje (virš 1,2 km)“, – pasakojo Evelina.
Greta šių dalykų vyko ir tikslingas miesto planavimas. Anot pašnekovės, nuo jau minėtos naftos krizės Danijos valstybė įdėjo daug pastangų kuriant infrastruktūrą, ypač didmiesčiuose. Tai lėmė, kad atsirado geros kokybės dviračių takai.
„Be gerų dviračių takų, kurie gatvėse dažniausiai yra vizualiai atskirti nuo automobilių važiuojamosios dalies, dar yra įrengta daug dviračių stovėjimo vietų. Gyventojai, grįžę namo, gali juos palikti arba rūsiuose, arba vidiniuose kiemuose, kuriuose yra tam skirtos vietos. Be gyvenamųjų pastatų, „parkingai“ įrengti ir prie biurų, institucijų, universitetų, parduotuvių ir t.t. – tai lemia, kad yra labai lengva nukeliauti iš taško A į tašką B ir saugiai (dažniausiai) palikti dviratį“, – apie dviračiams skirtą infrastruktūrą pasakojo Kopenhagoje gyvenanti lietuvė.
Važiuodama dviračiu gatve jaučiasi saugi
Gerėjant infrastruktūrai, pamažu keitėsi ir žmonių mentalitetas. Skaičiuojama, jog šiuo metu Danijoje yra pora kartų daugiau dviračių nei gyventojų.
„Visi, net ir tie, kurie važinėja automobiliais, kažkada yra važiavę dviračiu ir supranta ne tik to naudą, bet ir riziką, ypač važiuojant gatvėse, esant intensyviam eismui. Tad automobilių vairuotojai yra atidūs ir pagarbūs, jie supranta, kad dviratininkai yra tokie patys eismo dalyviai, kaip sėdintys mašinose, tik dar labiau pažeidžiami. Per 7 metus Danijoje nesu patekusi į avariją, kurioje dalyvautų automobilis. Tik esu susidūrusi keletą kartų su kitais dviratininkais. Taip, yra keletą kartų buvę, kad vairuotojas neatidus ir tavęs nepastebi, bet iš esmės egzistuoja pasitikėjimas tarp automobilių, autobusų vairuotojų ir dviratininkų“, – apie sąžiningo eismo, kuriame vietos yra visiems, svarbą kalbėjo Evelina.
Anot jos, nemažiau svarbus ir valdžios požiūris į dviratininkus. Pavyzdžiui, žiemą, kai sninga, yra bandoma užtikrinti, kad miesto centre esantys dviračių takai būtų nuvalyti pirmieji, netgi prieš likusią gatvės dalį, kuria važiuoja automobiliai.
Žiemą, kai sninga, bandoma užtikrinti, kad miesto centre esantys dviračių takai būtų nuvalyti pirmieji, netgi prieš likusią gatvės dalį, kuria važiuoja automobiliai.
„Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, – tai galimybė atkeliauti dviračiu į ofisą, jame nusiprausti po dušu ir persirengti. Dėl to net aukštas pareigas užimantys žmonės, pvz., politikai ar verslininkai, dažnai sėda ant dviračių ir važiuoja į darbą“, – kalbėjo Evelina.
Jos nuomone, vis dėlto svarbiausia šioje vietoje yra bendra tarpusavio pasitikėjimo sistema, esanti Danijoje.
„Dviratininkai tikrai rizikuoja važiuodami gatvėmis, esant intensyviam eismui, apsupti sunkvežimių, autobusų, automobilių, kitų dviratininkų, dabar dar ir paspirtukų ir dar pėsčiųjų. Bet tarp dviratininkų egzistuoja ženklų sistema, kuomet jie rodo, kada planuoja sustoti ar sukti į kairę/dešinę. Tai darydami jie parodo, jog supranta, jog egzistuoja kiti dviratininkai, važiuojantys už jų, ir jiems yra svarbu, kaip elgsis dviratis prieš juos. Ta ženklų sistema tikrai padeda jaustis saugiai. Aš pati pastebiu, kaip pamažu šiuo atžvilgiu „daniškėju“ ir tikrai supykstu, kai kiti nerodo ženklų ir taip sukelia stresines situacijas“, – pasakojo Danijoje kasdien važinėti dviračiu pamėgusi lietuvė.
Priežasčių, dėl ko danai renkasi keliones dviračiu, o ne automobiliu – daug ir jos dažnai būna asmeniškos. Vis dėlto reikia nepamiršti ir daniškų kainų bei mokesčių. Negana to, kad kuras čia brangus, egzistuoja įvairūs automobilių mokesčiai. Tad daliai žmonių gali būti tiesiog per brangu turėti automobilį ir jie renkasi dviračius, jei gyvena patogioje vietoje pasiekti darbą, studijas, mokyklą, darželį ir pan.
Dviratis – pirmasis pasirinkimas kelionėms mieste
Prieš šešerius metus į Kopenhagą atsikrausčiusi Evelina dviračiu važinėti kasdien pradėjo taip pat iš dalies dėl to, jog norėjo sutaupyti.
„Kadangi viešasis transportas Kopenhagoje labai brangus (ypač mainų programos studentui, kokia tuomet buvau), teko važinėti labai daug dviračiu. Bet ilgainiui man „prilipo“ toks gyvenimo būdas – dviratis suteikia laisvės, nesi priklausomas nuo viešojo transporto tvarkaraščių, savaitgaliais, išėjus pasibūti su draugais, nereikia žiūrėti, kada išvyksta paskutinis traukinys (jei negyveni miesto centre). Be to, dar ir sveika. Per visus metus, praleistus Kopenhagoje, dviratis visada buvo su manim, gal tik keitėsi jo naudojimo dažnis. Šiuo metu nevažinėju labai daug, nes gyvenu labai arti miesto centro, o paskaitos kitame mieste, tad tenka važinėti traukiniu. Šiaip ar taip, dviratis vis tiek man yra pirmasis pasirinkimas, jei einu aplankyt draugų“, – pasakojo Evelina, pridūrusi, jog Lietuvoje dviratis jai buvo ne transporto, bet laisvalaikio praleidimo priemonė.
Danija vs Lietuva: esminiai skirtumai, kalbant apie dviračius
- Dviračių takų kokybė. „Kopenhagoje dviračių takai yra daug aukštesnės kokybės nei automobilių gatvės kai kuriuose Lietuvos miestuose. Pernai gyvendama Vilniuje nevažinėjau daug dviračiais, bet tikrai pastebėjau, kad dviračių takai miesto centre nėra pačios geriausios kokybės – vėlgi tai turbūt dėl to, kad jie nėra įrengti naujai, o tiesiog nubrėžta balta linija ant grindinio, ir tai jau dviračių takas. Kita vertus, vaikščiodama Žirmūnuose, palei Nerį, mačiau dviračių takus, kurie yra nuostabūs – puiki kokybė, lygūs, ir t.t. Labai dėl to džiaugiuosi“.
- Mentalitetas. „Man vis dar atrodo, kad Lietuvoje dviratininkai nėra priimami kaip lygūs transporto dalyviai, dėl to automobiliai gali jų nepastebėti, nesuteikti pirmenybės važiuojant, kas mažina saugumo jausmą. Būna ir dviratininkų, kurie pamiršta kelių eismo taisykles“.
- Pėstieji dar neįprato prie fakto, kad jeigu yra dviračių takas, tai jis skirtas dviračiams, o ne vaikščiojimui juo. „Kauno Laisvės alėjoje ar Vilniuje, kad ir šalia S.Nėries gimnazijos, dviračių takai yra labai aiškiai sužymėti, bet pėstieji eina jais nors tu ką, nepaisant to, kad už dviejų žingsnių į dešinę yra pilna erdvės, skirtos jiems. Tai sudaro nepatogumų dviračiams. Kopenhagoje tai būtų neįsivaizduojama, o pravažiuojantys danai dar spėtų gerokai aprėkti tokius pėsčiuosius. Bet vėl gi, tai tiesiog įpročio nebuvimas, o ne piktybiškas elgesys“.
Ne visi danai „gimsta“ su dviračiu
Nors mums įprastas vaizdas – danas, minantis dviratį visur ir visada, Evelina sako, kad tikrai ne visi danai kasdien važinėja dviračiu. Tai labai priklauso ne tik nuo tavo gyvenimo būdo, bet ir vietovės, kur gyveni.
„Jei gyvenčiau žemyninėje Danijos dalyje Jutlandijoje, tada man tikrai reikėtų automobilio. Šios vasaros kelionė parodė, kad viešasis transportas tarp tam tikrų vietų nėra baisiai gerai išvystytas ir 100 km kelionė gali užtrukti ir dvi ar tris valandas. Mano pažįstamų ratas yra įvairus. Vieni važinėja dviračiais į miestą, susitikti su draugais, bet ima automobilį į darbą, nes darbas yra už kokių 20 km.
Kiti naudojasi dviračiais arba viešuoju transportu, jei gyvena užmiesčiuose. Dar kiti automobilio neturi, bet nuomojasi, jei prireikia. Trumpai tariant, mano įspūdis toks, kad gyvenant Kopenhagoje automobilis nėra pirmoji būtinybė (žinoma, tai priklauso ir nuo darbo pobūdžio), tačiau išvykus už jos, automobilio poreikis didėja“, – sakė pašnekovė.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvos transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1,1 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 86 mln. eurų skiriama darnaus judumo projektams finansuoti. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
