Motociklu per užšalusį kaulų kelią
Motociklininkai įpratę sezoną baigti vos tik paspaudžia šaltukas ir iš dangaus iškrenta pirmosios snaigės. Vilnietis Karolis Mieliauskas šiuo metu tik ir laukia pirmųjų tikrų šalnų, kad galėtų ruoštis didžiajai kelionei. Vasario pradžioje savo kasdieniu „Yamaha XT660Z Tenerre“ motociklu jis keliaus iš Jaktusko miesto Rusijoje į Oimiakono kaimą Sibiro gūdumoje. Tai 1000 km kelionė vadinamuoju kaulų keliu pačiu atšiauriausiu metų laiku.
TAIP PAT SKAITYKITE: Užšalusį Baikalą motociklu įveikęs lietuvis: buvau pasiruošęs viskam
Kelionės detales dėliojantis motociklininkas sako, kad starto metu termometras turėtų rodyti apie -40 laipsnių temperatūrą, o finiše stulpelis gali nukristi ir žemiau nei -60 laipsnių ribos. 1920 metais čia buvo užfiksuota žemiausia temperatūra apgyvendintoje vietoje: -71,2 laipsnio Celsijaus.
„Į Oimiakoną veda vienintelis 1000 km ilgio kaulų kelias iš Jakutsko. Jis taip vadinamas dėl to, kad stiprinti kelio pagrindui naudoti jį stačiusių tremtinių palaikai. Sunkiai pravažiuojamas kelias kerta kalnus, neužšąlančias upes, aplink labai nedaug civilizacijos, gyventojai vienas nuo kito nutolę šimtus kilometrų. Tose vietovėse mobilaus ryšio padengimas minimalus“, – 5 dienų maršrutą trumpai apibūdino Karolis.
Automobiliai Sibire turi dvigubus stiklus, taip pat jie nėra gesinami, mat esant tokiam šalčiui sunkiai užsikuria net benzinu varomi varikliai. Apie motociklus vietiniai gyventojai nė negalvoja, mat spaudžiant tokiam speigui net metalas pradeda trūkinėti. Technikai tai bus didelis iššūkis, tačiau ne toks didelis, kaip Karoliui. Jis šioje kelionėje mato du iššūkius: fizinį ir psichologinį.
Didžiausias iššūkis – psichologijai
„Sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo. Tuo tarpu šaltis, ypač toks speigas... Šiuo metu turiu iššūkį sugalvoti, kaip apsirengti, kad būtų ne tik šilta, bet ir saugu. Kalbant apie rūbus motociklininkams, apranga, pritaikyta tokioms temperatūroms, kokiomis aš važiuosiu, tiesiog neegzistuoja. Lieka tik aukščiausioms pasaulio viršūnėms skirti alpinizmo rūbai.
Kitas iššūkis, kuris iš tiesų mane ir paskatino leistis į šią kelionę yra psichologija. Man labai įdomu stebėti savo proto veiklą vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, kaip Karolis elgsis matydamas, kad termometro rodyklė nukrito žemiau -50 laipsnių ribos. Gyvenime man labai svarbu stebėti savo proto veiklą esant ekstremalioms situacijoms, mėgstu užsibrėžti sunkiai įgyvendinamus tikslus ir jų siekti net tada, kai smegenys, protas, savisaugos instinktai siūlo apsigręžti ir judėti atgal“, – savo iššūkį aiškino Karolis.
Ne pirmas pasivažinėjimas šaltyje
Nuotykių ieškotojas ir įkvepiantis pasakotojas sako, kad motociklas jam tėra priemonė dirbti su savimi, stebėti vidinius procesus ir perlipti save. Tai nėra jo pirmoji kelionė šaltyje motociklu. Prieš du metus Karolis Mieliauskas tuo pačiu „Yamaha“ motociklu išilgai pravažiavo užšalusį giliausią pasaulyje Baikalo ežerą. Važiavo vienas, neturėdamas jokios stovyklavimo įrangos, elektra šildomų drabužių ar palydovinio telefono. Per savaitę ledu sukorė per 800 km.
„Stovint prie ledo properšos 15 km nuo kranto ir matant atvirą vandenį, žinant, kad ežero gylis po ta properša kone pusantro kilometro, protas eina iš proto. Jis sako, kad verta atsitraukti ir grįžti atgal, tačiau aš esu užsibrėžęs tikslą ir turiu rasti sprendimą kaip pervažiuoti tą properšą. Teisingi sprendimai gali būti priimami tik ignoruojant tą proto triukšmą, bet išlaikant tam tikrą saugumo standartą. Man patinka savistaba ir ėjimas už komforto zonos. Smalsumas veda vis naujų potyrių link“, – savo turimą patirtį išdėstė Karolis.
