Be jokių abejonių, tai pačios ryškiausios technikos pasaulio ikonos, į kurias žiūrėdami net suaugę vyrai pradeda seiliotis kaip šunyčiai, užuodę savo delikateso aromatą. Todėl 2017-ųjų Metų automobilio rinkimų karštinės metu susipažinęs su penkerius metus kamerinėje „Lamborghini“ dizainerių komandoje dirbusia Lina Ginkute ir sužinojęs, kokius dalykus ši 27 metų mergina išdarinėjo, kuriam laikui praradau kalbos dovaną... Bet, apie viską iš eilės.
Profesiją lėmė genai?
Linos tėtis – Rolandas Ginkus – studijų metais buvo vienas garsiosios „Politechnikos“ ralio komandos narių, ne tik pametęs galvą dėl sportinių automobilių, bet ir pasiekęs neprastų rezultatų Lietuvos čempionato trasose. Kai dvi sesės pasuko į meno ir verslo pasaulį, pati Lina visą mokyklinį gyvenimo etapą lankiusi muzikos mokyklą bei dailės studiją, nutarė tėtį savotiškai „paguosti“ ir puikiais pažymiais baigusi Šiaulių Didždvario gimnaziją įstojo į VGTU Transporto fakultetą...
Labai greitai supratau, kad transporto vadyba yra žiauriai toli nuo to, ką įsivaizdavau – automobilių kūrimo
„Nepaisant polinkio į menus, mano santykiai su tiksliaisiais mokslais buvo puikūs – kurį laiką planavau studijuoti mediciną, todėl į VGTU patekau be jokių problemų. Deja, labai greitai supratau, kad transporto vadyba yra žiauriai toli nuo to, ką įsivaizdavau – automobilių kūrimo. Todėl su juo atsisveikinau po berods keturių mėnesių ir pradėjau ruošti portfolio stojimui į dailės universitetą. Dokumentus nusiunčiau trimis adresais – į Vilniaus Dailės Akademiją, „Coventry“ universitetą Didžiojoje Britanijoje ir „Creapole-ESDI“ dizaino/vadybos kolegiją Paryžiuje. Teigiamą atsakymą gavau iš visų trijų aukštųjų mokyklų, o pasirinkau prancūziškas transporto dizaino studijas“, – pasakoja Lina.
Lietuvė pasirinko Paryžių
Šis sprendimas taip pat turėjo gana stiprų avantiūrizmo poskonį, nes prancūzų kalbos mergina buvo spėjusi pramokti tiek, kiek įmanoma pramokti per porą-trejetą mėnesių. Dėl šios priežasties iš pradžių reikėjo milžiniškų pastangų vien tik norint suvokti, kokias užduotis formuluoja „Creapole“ kolegijos dėstytojai. Bijodama prašauti pro šalį Lina visuomet stengdavosi padaryti „šiek tiek daugiau“ nei formaliai reikalaujama. Viskas baigėsi tuo, kad merginos iš Lietuvos darbai tapo savotišku kokybiško ir profesionalaus darbo etalonu.
Trečiame kurse L. Ginkutė iškeliavo į tris mėnesius trukusią stažuotę „Faurecia“ kompanijoje (tai viena didžiausių automobilių interjero projektavimo ir detalių gamybos bendrovių), aptarnaujančioje „PSA Citroen-Peugeot“, BMW, „Volkswagen“ ir daugybę kitų autopramonės monstrų. Būtent čia darbuodamasi Lina išgirdo apie „Opel/Vauxhall“ dizaino konkursą, nusprendė jame dalyvauti, pateko į finalą ir užsidirbo asmeninio kvietimo į tarptautinę Ženevos automobilių parodą.
Iš studijų suolo – į darbą „Lamborghini“
„Kompaktiškasis Ženevos autosalonas man nepaprastai patiko – parodos išvakarėse turėjau galimybę dalyvauti dizainerių nakties renginiuose, pamačiau šios gildijos užkulisius ir susipažinau su daugybe aukščiausios prabos dizainerių iš įvairiausių automobilių kompanijų. Vėliau nusiunčiau daliai jų savo CV ir padarytų darbų pavyzdžių paketą, teiraudamasi apie galimybę stažuotis. Maždaug po pusės metų sulaukiau laiško iš „Lamborghini“ ir kvietimo atvykti pokalbiui dėl galimo bendradarbiavimo. Žinoma, tai sukėlė šiokį tokį šoką, nes interviu su „Lamborghini“ dizainerių komandos vadovu baigėsi klausimu „ar gali pradėti dirbti rytoj?“, – šypsodamasi prisimena mergina.
Pusmetį turėjęs trukti nuotykis virto penkerių metų darbu vienoje pačių garsiausių superautomobilių ateljė, kuriančioje tokias mašinas, kad jas matant klausimai iš serijos „ar egzistuoja nežemiškos civilizacijos?“ netenka prasmės.
Jauniausia Lambo kūrėja
Ką konkrečiai „Automobili Lamborghini“ S.p.A. pastogėje veikė Lina? Pati jauniausia (tuo metu viso labo 22 metų) ir vienintelė mergina penkiolikos dizainerių kolektyve, ji buvo atsakinga už spalvų ir medžiagų parinkimą ką tik suprojektuotiems, todėl visiškai plikiems superautomobiliams. Lietuvaitė turėdavo teikti pasiūlymus kaip sukurti aštriabriaunių monstrų išorės ir vidaus dizaino harmoniją, įrodyti kartais dvigubai vyresniems kolegoms, kad tam tikri sprendimai neįgyvendinami arba verčiantys daryti pernelyg didelius kompromisus ergonomikos ir funkcionalumo požiūriu.
„Tuo metu, kai pradėjau dirbti „Lamborghini“ automobilių interjerais, medžiagomis, spalvomis ir pan. dalykais rūpinosi tik vienas žmogus. Krūvis ir atsakomybė didžiuliai, nes pražiopsojus kokią nors smulkmeną – tarkim neįvertinus, kaip atrodys siūlių dygsniai ant vienos ar kitos oda aptrauktos detalės, galima sugadinti bendrą vaizdą. Emocingų debatų buvo tikrai daug, nes 99 proc. dizainerio darbo yra kovos su inžinieriais bandant įtikinti, kad kai kurie neįmanomi dalykai iš tiesų yra įmanomi. Kad yra būtent taip, liudija iš koncepcinių modelių (juos kuriant į dizainerių crazy idėjas žiūrima atlaidžiau, todėl galima eiti pačiu drąsiausiu keliu) į serijinius automobilius keliaujančios detalės ir sprendimai“, – pasakoja Lina.
Vienas pirmųjų projektų buvo „Aventador LP700-4 Roadster“. Vėliau drauge su saujele kolegų ji sukūrė tokius technikos stebuklus, kaip „Huracan LP610-4 Spyder“, „Veneno Roadster Concept“, „Centenario“, „Aventador Pirelli Edition“, „Aventador Miura Homage“, „Urus concept“ ir dar keliolika superautomobilių modelių bei jų versijų.
Dizaineriai siekia paprastumo
Klausiama, kur link evoliucionuoja automobilių dizaino kalba, L. Ginkutė teigė, kad bendra tendencija – paprastumo siekis. Vairuotojo darbo vietoje sparčiai mažėja įvairių mygtukų ir svirčių, tačiau daugėja funkcijų, kurias galima valdyti lietimui jautriame kompiuterio ekrane.
„Vykęs dizainas visų pirma užtikrina nepriekaištingą daikto funkcionalumą, o tik po to siunčia žinutę apie priklausomybę tam tikrai automobilių šeimai. Jei daiktas bus viso labo gražus, proporcingas ir originalus, toli nenuvažiuosi. Todėl kaip taisyklė į sąvoką „geras dizainas“ šios srities profesionalai įdeda šiek tiek kitokią prasmę, nei daugelis automobilių mėgėjų, dažnai dizainą painiojančių su stilistika“, – akcentavo buvusi „Lamborghini“ komandos narė.
Įspūdžius riboja konfidencialumo sutartys
Paprašyta papasakoti kiek daugiau apie superautomobilių dirbtuvių užkulisius, Lina atsiprašė esanti susaistyta griežtų konfidencialios informacijos saugojimo taisyklių. „Lamborghini“ dizainerių dirbtuvėse nei telefonu, nei juo labiau profesionalia kamera nebuvo galima fiksuoti net menkiausių smulkmenų, todėl vertinti galima tik galutinius sudėtingo kūrybinio proceso rezultatus lankantis specializuotose parodose. Po tokių forumų kompanijos žmonės kruopščiai analizuoja tiek žiniasklaidoje pasirodančias žurnalistų įžvalgas, tiek paprastų automobilininkų įsūdžius apie pristatytus koncepcinius modelius. Remiantis šia informacija sprendžiama, kaip kinta „kieto“ automobilio samprata, kokioms naujovėms rinka yra pribrendusi ir t. t.
Skirtingai nuo varguoliškų transporto priemonių, gaminamų milžiniškais tiražais, kai kurios superautomobilių modifikacijos konstruojamos ir apipavidalinamos pagal septyniaženkles sumas mokančių klientų pageidavimus. Linos facebook profilyje „kabo“ asmenukė su Holivudo garsenybe Hugh Grantu, vienos parodų metu atvykusiu išdėstyti su užsakytu ratuočiu siejamų lūkesčių. Beje, panašaus pobūdžio užsakymai bei eksperimentai su vienetiniais egzemplioriais superautomobilių gamintojams generuoja didžiausius pelnus. Antai po drąsios stilistinės operacijos „Murcielago“ virto maždaug 6 kartus brangiau parduodamu „Reventon“.
Tai, kad man pavyko peršokti krūvą pradinių grandžių, be abejonės, yra didžiulė sėkmė. Nepaisant to, naujų vėjų ir kitokių patirčių pažinimo poreikis niekur nedingsta
„Lamborghini“ iškeitė į Lietuvą
Kai po penkerių metų darbo Italijoje L. Ginkutė ryžosi permainoms ir nusprendė grįžus į gimtinę prisijungusi prie jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“, dažniausiai užduodamas klausimas – ar tau galvoje negerai kad atsisakai darbo, dėl kurio svaigsta tūkstančiai?
„Iš tiesų tokia kompanija kaip „Lamborghini“ dizaino studija yra kiekvieno transporto dizainerio svajonių darbdavys. Žmonės superautomobilių kompanijose atsiranda tik po ilgų karjeros kelionių. Dažniausiai jie ateina iš žemesnio segmento automobilių gamintojų. Konkursai, savaime suprantama, milžiniški. Galima sakyti, kad kiekvienas darbuotojas ten dirba iš idėjos. Ir galiu drąsiai pridurti, kad tikrai atsirastų tokių, kurie už darbą „Lamborghini“ galėtų net pinigus mokėti.
Tai yra ta vieta, kur renkasi viso pasaulio talentai – tiek iš Europos, tiek iš Azijos ar Pietų Amerikos, JAV ir kitų pasaulio valstybių. Tai, kad man pavyko peršokti krūvą pradinių grandžių, be abejonės, yra didžiulė sėkmė. Nepaisant to, naujų vėjų ir kitokių patirčių pažinimo poreikis niekur nedingsta.
Kol kas turiu visas galimybes sugrįžti į Italiją, bet jei nuspręsčiau vėl nerti į transporto dizainą, ko gero dairyčiausi ir į kitas kompanijas, nes permainos beveik visais atvejais sukuria prielaidas pažangai ir tobulėjimui, – samprotavo Lina. – Kita vertus, matyti tiek daug nuostabos dėl sprendimo grįžti į Lietuvą buvo gerokai keista. Teoriškai tokiu sprendimu – prisidėti prie komandos, kuri Lietuvoje siekia užkurti automobilių komponentų gamybą, turėtų visi džiaugtis. Aš mačiau tikrai nemažai tokio pobūdžio kompanijų, todėl tikiu, kad panašūs projektai gali startuoti ir Lietuvoje.
Juk Panevėžyje jau sėkmingai veikia „Schmitz Cargobull“, o Klaipėdoje elektros instaliaciją automobiliams gaminanti „Yazaki“. Be jų yra dar bemaž 50 mažesnių kompanijų, bendradarbiaujančių su autopramone, todėl augimui erdvės tikrai yra. Tiesiog reikia, kad jaunimas domėtųsi inžineriniais mokslais – galimybė surinkti kvalifikuotų specialistų komandą šiandien yra kur kas svarbesnis veiksnys nei, tarkim, patogi geografinė padėtis“.
