Prie spaudos rūmų mestos rusų armijos pajėgos naudojo keturis tokius tankus. Vienas jų iššovė šūvį be kovinio užtaiso ir apkurtino daugelį, stovėjusių netoliese. Per šiuos įvykius oficialiai užfiksuoti 220 nukentėjusių nuo akustinių traumų, padarytų tankams šaudant tuščiais užtaisais.
Pradėtas kurti prieš pusę amžiaus
Šio tanko kūrimo darbai pradėti dar 1967 m., o pirmoji šių tankų partija pro „Uralo vagonų gamyklos“ vartus išriedėjo 1973 metais. Tais pačiais metais tankai buvo oficialiai priimti į TSRS ginkluotę.
Šis tankas savo techninėmis charakteristikomis buvo labai panašus į savo pirmtaką – T-64A, tačiau buvo lengvesnis ir turėjo galingesnį variklį. Labai greitai pasipylė daugybė jo modifikacijų. Pirmoji atsirado pirmaisiais gamybos metais – tai T-72K („Komandyrskij“ – vado tankas).
Tais pačiais metais tankas buvo pradėtas eksportuoti į užsienį. Kitoms šalims jis buvo tiekiamas su patobulintais bokštelio šarvais, geresne apsauga nuo radiacijos.
Po šešerių metų jis modernizuotas ir gavo naują indeksą – T-72 A. Tankas buvo aprūpintas moderniu lazeriniu tolimačiu, naktiniu taikikliu, ant tanko šarvų imti montuoti specialūs skydai, apsaugantys nuo kumuliatyvinių sviedinių, galingesnis pabūklas, naktinio matymo įranga, apsauga nuo napalmo ir dūminė uždanga.
Patobulinta tanko pakaba, jis tapo stabilesnis, modernizuotas variklis.
Šis tankas buvo kas kelerius metus tobulinamas. Dar kartą smarkiai modernizuotas jis buvo 1985 m. – patobulinta ginkluotė, modernesni šarvai.
Šie tankai buvo eksportuojami į Varšuvos pakto šalis, Indiją, Jugoslaviją, Iraką, Siriją, Libiją, Kuveitą, Alžyrą, Suomiją.
Paskutinė tanko modernizacija vykdyta, atrodo, 1987 m. ir tada tankai gavo naują indeksą – T-72B.
Itin moderni ginkluotė
Šių tankų įgula sudaryta iš trijų žmonių. Mechanikas vairuotojas sėdi atskiroje erdvėje priekyje per tanko vidurį. Vairuotojas sėdi vos dviejų kubinių metrų erdvėje. Vairuotojas į bokštelį patekti gali tik vienu būdu – tik tam tikru kampu pasukus bokštą pro šovinių skyriuje atsivėrusią ertmę. Tokia galimybė numatyta, jeigu vairuotojas būtų sužeistas ir jį reiktų pakeisti ar suteikti pagalbą.
Vienoje bokštelio pusėje sėdi tanko įgulos vadas, kitoje – šaulys. Tanko vado vietoje numatytas specialus bokštelis.
Tankas užtaisomas automatiškai. Įvairios paskirties sviediniai (skeveldriniai, kumuliatyviniai, prieštankiniai ir t.t.) sumontuojami į specialų ratą, šauliui tereikia pasirinkti šovinio tipą ir reikiamas sviedinys patenka į pabūklo spyną. Automatiniame užtaisymo mechanizme telpa 22 šoviniai, atskirame nemechanizuotame dėkle – dar 23.
Sviedinys sudarytas iš dviejų dalių – smūginės (sprogstamoji medžiaga) ir paties sviedinio. Vilniuje greičiausiai buvo šaudoma be sviedinio. Šaudyta tik smūgine dalimi, kuri sukelia didelį garsą ir oro bangą, tačiau neturi sviedinio.
Tanko pabūklas, pasirinkus taikinį ir jį užfiksavus, toliau jį seka automatiškai. Nepriklausomai nuo tanko padėties, pabūklas visada nukreiptas į pasirinktą taikinį – tankui sukinėjantis ir manevruojant bokštas automatiškai juda tik taikinio kryptimi.
Pabūklas – 125 mm. Jis pritaikytas šaudyti ir lazeriu valdomomis raketomis. Panaudota sviedinio tūta automatiškai išmetama per specialų bokštelyje įtaisytą liuką kito užtaisymo metu.
Tankas gali be trukdžių šaudyti į taikinius, nutolusius iki 4 km.
Su pagrindiniu pabūklu suporuotas 7,62 mm kulkosvaidis, negalintis sukinėtis atskirai nuo bokštelio (2000 šovinių atsarga).
Ant bokštelio pritvirtintas atskiras 12,7 mm zenitinis kulkosvaidis, valdomas iš tanko vado pozicijos rankiniu būdu, išlindus iš bokštelio (300 šovinių atsarga).
Priekinė tanko dalis ir bokštelis apsaugoti daugiasluoksniais šarvais, sudarytais iš daugelio įvairių sluoksnių (švinas, plienas, smėlis, plastikas ir kt.) Nuo kumuliatyvinių sviedinių apsaugo pakabinami šarvai.
Šie tankai galėjo važiuoti iki 5 m po vandeniu. Tam reikėjo ant bokštelio pritvirtinti specialų vamzdį, kuriuo buvo tiekiamas oras tanko varikliams ir įgulai.
Variklis galingas, tankas – lėtas
T-72, priklausomai modifikacijos, buvo montuojamas dyzelinis keturtaktis variklis su specialia „multifuel“ sistema, išvystantis 840 AG. Jis galėjo naudoti tiek dyzelinius, tiek ir aviacinius degalus, ar net žemo oktaninio skaičiaus benziną. Pavarų dėžė – mechaninė.
Šis tankas sveria 44,5 tonos ir pasiekia maksimalų 60 km/h greitį.
Be degalų papildymo jis gali įveikti iki 500 km atstumą, o jo degalų bakai talpina 1,2 t (su papildomais pakabinamais degalų bakais galima įveikti iki 900 km atstumą).
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
Vilniuje ardė asfaltą
Važiavimui asfaltu ant metalinių vikšrų buvo naudojami specialūs guminiai antdėklai – kad nežalotų kelio dangos. Spėkit, ar juos turėjo Vilniuje naudoti tankai? Įvykių liudininkai turbūt atsimena, kokios išartos buvo sostinės gatvės tose vietose, kur pravažiavo tankai.
Šie tankai buvo gaminami ir užsienyje – pagal licenziją juos rinko Čekoslovakijoje, Indijoje, Lenkijoje ir Jugoslavijoje.
Dar ir dabar šie tankai yra daugiau kaip dešimties šalių ginkluotėje.
Miestų kovose – beviltiški
Daug tokių tankų, priklausiusių Sirijos armijai, Izraelio kariuomenė sunaikino 1982 metų karo metu. Po šios nesėkmės rusai juos skubiai modernizavo.
Skirtingais duomenimis, įvairiose gamyklose iš viso buvo pagaminta nuo 17 000 iki net 50 000 šių tankų.
Daug jų NATO kariuomenė sunaikino Persijos įlankos karo metu, nes šie tankai buvo pagrindinė Irako kariuomenės sunkiosios ginkluotės dalis.
Karo Čečėnijoje metu kovotojai pasakojo, kad su šiais tankais buvo itin lengva „susitvarkyti“ miestų mūšiuose – jie tiesiog beviltiški. Nemanevringi ir lėti, juos lengvai sustabdydavo 1-2 granatomis, po kurių dažniausiai užgesdavo variklis, o po to visą darbą atlikdavo Molotovo kokteiliai.
Dabar šiuos tankus kolekcininkai gali įsigyti nesunkiai – aprūdiję, tačiau pakenčiamos būklės šie monstrai iš buvusių soc. lagerio šalių parduodami maždaug po 200 000 litų.
Naudoti ir šarvuočiai
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
BTR
Vilniuje tomis neramiomis dienomis lakstė ir nemažai šarvuočių. Tankus lydėjo šarvuočiai BTR-70. Visa eilė jų buvo išrikiuota prieš LTVR rūmus.
Tokie šarvuočiai gali pervežti iki 7 kareivių, o juose dar sėdi trys ekipažo nariai – vairuotojas, ekipažo vadas ir taikytojas.
Tai nėra itin galinga naikinimo priemonė – jis skirtas pėstininkams pervežti. Tad ir ginkluotė, palyginus paprasta. Tai du suporuoti kulkosvaidžiai: 7,62 mm ir sunkusis 14,5 mm.
Korpuse įrengtos šaudymo angos pėstininkams. Šie šarvuočiai buvo tobulesni už savo pirmtakus – prailginta bazė ir galimybė ekipažui išlipti iš šarvuočio per kėbulo šoną – buvo įrengta anga tarp ašių.
 |
| BFL nuotr./Okupacinės sovietų armijos šarvuotis |
Šis šarvuotis – tai senesniojo BTR-60 evoliucija. Pastarojo, eksponuojamo Karo muziejaus Vilniaus skyriuje, nuotraukas rasite galerijoje. Tai nebuvo itin tobula transporto priemonė – kareiviai galėjo išlipti tik per šarvuočio viršų, todėl buvo lengvi taikiniai snaiperiams.
Be to, šis šarvuotis buvo varomas dviem benzininiais varikliais, sumontuotais iš GAZ-52 sunkvežimių. Vienas varė dvi priekines, kitas – dvi galines ašis. Tai nebuvo itin ekonomiška transporto priemonė, todėl modifikuoti BTR-70 jau turėjo vieną dyzelinį KAMAZ variklį (260 AG).
Šie šarvuočiai unikalūs tuo, kad nesunkiai galėjo plaukti – korpuso gale slėpėsi nesisukantis propeleris – prieš važiuojant į vandens telkinį reikėjo išlipti ir „išpakuoti“ propelerį. Korpuso priekyje sumontuotas skydas skirtas slopinti vandens bangoms.
Tokio šarvuočio bokštelis įstatytas ant išpjovos, kurioje pridėta plieno rutulių – tai savotiškas guolis, įgalinantis bokštelį suktis.
Prasidėjus karui Afganistane šie šarvuočiai greitai buvo patobulinti – prasiplėtė šaudymo angos korpuso šonuose.
Sukurta labai daug jo modifikacijų, kai kuriose jų vietoj sunkaus kulkosvaidžio montuoti nedidelio kalibro automatiniai pabūklai. Jis sveria 13,6 tonos. Maksimalus greitis – 80 km/h (vendeniu – 9 km/h).
Šis šarvuotis vis dar yra gaminamas Gorkio automobilių gamykloje (GAZ).
 |
| Ričardo Grigo/BFL nuotr./Okupantų tankas |
BMD
Tai desantinių dalinių naudojamas lengvas šarvuotis. Tokie šarvuočiai saugojo užgrobtą televizijos bokštą ir padėjo užgrobti spaudos rūmus.
Juos pradėjo gaminti dar 1969 m. Volgogrado traktorių gamykla. Šis šarvuotis sveria 13,3 tonos, yra gan greitas ir manevringas. Be to, pasižymi puikiu pravažumu.
Ekipažas – vairuotojas ir taikytojas bei 4 desantininkai, iš kurių vienas „dirba“ ir ekipažo vadu, o dar vienas – kito kulkosvaidžio taikytoju.
Šarvuotis priklausomai nuo modifikacijos komplektuotas iki 73 mm automatiniais pabūklais.
Be to, jame sumontuotas 7,62 mm kulkosvaidis.
Jame sumontuotas dyzelinis 260 AG variklis. Jis be degalų papildymo gali nuvažiuoti iki 600 km.
Kelyje maksimalus greitis – 80 km/h. Jis gali plaukti iki 10 km/h greičiu.
Šie šarvuočiai itin plačiai buvo naudojami Afganistano kare.
Už pagalbą rengiant straipsnį dėkojame Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ir transporto Vilniaus skyriaus vadovybei.
 |
| Ričardo Grigo/BFL nuotr./1991 metų sausio 13 diena prie televizijos bokšto |
