– Kai skelbiamas dviratininkų sezonas, suprantame, kad dviratininkai sėda ant dviračių ir tiesiog tik šiuo transportu naudojasi.
– Tikrai nesutikčiau su šiuo teiginiu. Dviratininkai naudotis dviračiu gali ištisus metus. Aš, pavyzdžiui, visus metus juo važinėju. Jei yra gana gerai nuvalyta kelio danga, nėra skirtumo, ar važiuoti vasarą, ar tai daryti žiemą.
– Kokiais keliais po žiemos dviratininkams tenka važiuoti?
– Po žiemos tenka važiuoti lygiai tokiais pačiais keliais, kokiais ir rudenį. Tikrų dviračių takų nėra daug. 2014 m. buvo pakeistas įstatymas ir leista važiuoti šaligatviais, todėl dviratininkai važiuoja tais pačiais keliais, kuriais vaikšto pėstieji.
– Dviratininkai dažniausiai nesidžiaugia dviračių takais, nes jų tiesiog nelabai yra arba įsibėgėjus takas greitai baigiasi. Kokia situacija dabar?
– Iš tiesų yra panašiai, kaip pasakėte. Dviratininkai labai džiaugiasi dviračių takais, jei jų yra ir jei jie kokybiški, ir dažniausiai nesidžiaugia dėl to, kad tų takų iš viso nelabai yra. Bet jų daugėja.
– Kodėl taip yra?
– Tam nėra skiriamas finansavimas. Vilniaus miestas paskelbė, kad bus sudarytas atsakingas biudžetas: „skirsime 1 mln. eurų remti krepšinio klubą „Lietuvos rytas“ ir net 20 tūkst. eurų dviračių takų struktūros plėtrai ir priežiūrai“. 20 tūkst. eurų yra beprotiškai maža suma dviračių takų plėtrai.
– Ar tie dviračių takai, kurie jau įrengti, atitinka būtinus reikalavimus?
– Retas dviračių takas tinkamas transportui. Prie naujų objektų jų šiek tiek atsiranda. 2014 m. buvo patvirtinti statybos techniniai reglamentai, kurie jau detalizavo, kaip takai turi būti įrengiami. Anksčiau, iki 2014 m., galiojo vienintelis nurodymas, kad dviračių takas turi būti ne siauresnis kaip 1,2 m. Taip pat buvo nurodyta, koks turi būti tako nuolydis.
Toliau fantazija buvo suteikta projektuotojams. Kaip projektuotojas visa tai suprasdavo, taip ir darydavo. Dažniausiai pėsčiųjų taką bandydavo pavadinti dviračių taku. Pėsčiųjų greitis yra apie 5 km/val., o dviratininkams turėtų būti projektuojamas takas, kuriuo galima važiuoti 30 km/val. Natūralu, kad išeidavo nesąmonė.
Visiškai nesirūpinama, ar takas kažkur tęsiasi, ar jis įrengtas taip, kaip numatyta projekte.
– Kaip apibūdintumėte, ko trūksta?
– Trūksta priežiūros. Įstatyminė dalis jau yra. Reglamentai maždaug aiškūs ir gana logiški. Problema ta, kad iš stalčiaus traukiamas senas projektas, kuris buvo atliktas prieš reglamento įsigaliojimą ir užsakovas, t. y. dažniausiai savivaldybė, daro darbus tik tam, kad jie būtų padaryti. Visiškai nesirūpinama, ar takas kažkur tęsiasi, ar jis įrengtas taip, kaip numatyta projekte. Yra daug problemų.
– Koks turėtų būti idealus dviračių takas?
– Jis turėtų būti toks, kad juo galėtų važiuoti keturi žmonės greta vienas kito. T. y. du žmonės važiuotų viena kryptimi, o du – kita. Kad žmonės naudotųsi dviračiais, būtina sąlyga – galimybė bendrauti važiuojant. Tai daryti, kai vienas važiuoja iš paskos, iš esmės neįmanoma. Jei takas per siauras, keturi žmonės negali prasilenkti, todėl išeina taip, kad visi tiesiog važiuoja vorele.
– Ar norite pasakyti, kad nė vienoje savivaldybėje, nė viename mieste tokių takų nėra?
– Tikrai to nenoriu pasakyti. Neseniai buvau Šventojoje. Dviračių takas iš Šventosios į Palangą iš tikrųjų atitinka reikiamus kriterijus. Jis puikiai įrengtas. Akivaizdu, kad juo gausiai naudojamasi.
– Kodėl taip yra, kad nėra tinkamų dviračių takų, bet dviračiais vis tiek važinėja daug žmonių?
Neseniai buvau Šventojoje. Dviračių takas iš Šventosios į Palangą iš tikrųjų atitinka reikiamus kriterijus.
– „Daug“ – sunkiai suvokiamas matas. Nėra patikimų duomenų, pagal kuriuos būtų galima pasakyti, ar tų žmonių daug, ar mažai. Skaičiuojama, kad dviračiais važiuoja 0,5 proc. visų eismo dalyvių. Tai labai mažas skaičius, bet dažnai dviračių takų ir nereikia. Pavyzdžiui, mažame miestelyje, kur yra ramios gatvės, dviračių takų apskritai nereikia tiesti. Užtenka padaryti, kad ten dažnai nevažiuotų sunkusis transportas, kad nebūtų intensyvaus automobilių eismo. Jei automobilių vietovėje pravažiuoja iki 200 per valandą, dviračių tako galima ir netiesti.
– Kiek nuo pačių dviratininkų priklauso, ar bus nutiestas takas? Ar vis dėlto viską lemia ir savivaldybių noras ar nenoras?
– Nuo dviratininkų tai iš esmės nepriklauso, nes mes už savo pinigus takų netiesiame. Mes tik agituojame savivaldybes tiesti tuos takus, jeigu jų reikia. Tiksliau, raginame ne tiesti pačius takus, o sudaryti sąlygas važiuoti dviračiu. Tai reiškia, kad reikia arba tiesti taką, arba gatvėje panaikinti tranzitą, ir tiek. Toliau viskas priklauso nuo savivaldybės supratimo, kam jiems to reikia. Matome problemą, kad maži miesteliai net nesupranta, kodėl jiems reikėtų atsisakyti automobilių, nes automobilio statymo problemų jie neturi.
– Kodėl vis dėlto savivaldybės tuo nesirūpina? Regis, būtų visai patogu.
– Savivaldybės tiesiog neskaičiuoja. Tai, mano manymu, yra didžiausia problema. Jos neskaičiuoja, kad, jei žmogui turi užtikrinti automobilio stovėjimo vietą, tai miestui kainuoja pinigus. Jei sukuri žmogui galimybę važiuoti dviračiu, iš karto atkrenta daugybė problemų. Viešojo transporto organizavimas tampa ne toks skaudus, nereikia tiek stovėjimo vietų, nereikia kloti tiek daug asfalto, be to, priežiūra tada tampa lengvesnė.
Labiausiai apmaudu, kad į tai neįsijungia Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Jei žmonės nesirgtų, tai darytų rečiau, mažiau gulėtų ligoninėse, tai sudarytų 80 proc. karštų, kuriuos ministerija galėtų sutaupyti. Tuo galėtų pasinaudoti ir neįgalieji.
– Kokią matote perspektyvą?
– Europos Sąjunga (ES) aktyviai remia dviračių transportą, mato, kad tai perspektyvu, nes žmonės sveikatinami, sprendžiama spūsčių problema, didėja socializacija tarp žmonių. Manau, kad tai neišvengiama – ES neberengs projektų, kurie skirti vien tik automobiliams.
