Apie „KubilKiemį“ iki vizito į šią vietą nežinojau beveik nieko. Buvau matęs tik kelias nuotraukas, kuriose buvo galima pamatyti sovietinių automobilių ir motociklų. Pirmasis įspūdis buvo toks, kad galbūt nieko ypatingo čia nėra, tačiau kelionė į Marijampolę jau buvo suplanuota. Todėl likus kelioms dienoms iki jos susisiekiau su K. Kubiliumi ir pasiprašiau į svečius.
Jis maloniai sutiko priimti bet kuriuo man patogiu metu ir pažadėjo, kad parodys tiek, kiek norėsiu.
Atvykus į sutartą vietą K. Kubilius pasitiko laukdamas savo pilkšvame „Volkswagen Passat“ universale. Taip, žmogus turintis senovinių automobilių kolekciją važinėja su niekuo neišsiskiriančiu automobiliu.
Po poros minučių atvykome prie buvusios kepyklos pastatų, kuriuose ir įkurtas muziejus. Į teritoriją įvažiuojame pro didelius metalinius vartus ir čia iškart pasitinka keli senoviniai sunkvežimiai, gaisrinės automobilis ir apdulkėjęs „Hummer H2“ visureigis.
Vos išlipus iš automobilių, K. Kubilius tiesia ranką, pasisveikina ir prisistato. Po kelių sekundžių atrakina ir praveria pirmąsias duris. O durų, vaikštant su K. Kubiliumi, buvo praverta tiek, kad sunku ir suskaičiuoti.
Viskas prasidėjo nuo motociklo
Už pirmųjų „KubilKiemo“ durų išrikiuota gausybė motociklų. Čia tik dalis jų. Dar bent pusė tiek pagrindinėje salėje erdve dalijasi su automobiliais.
Nereikia net gerai įsižiūrėti, kad suprastum, jog beveik visi čia stovintys motociklai ir motoroleriai pagaminti dar sovietmečiu, todėl jie jau sulaukę garbingo amžiaus, o kai kurie – ne mažiau nei pats muziejaus savininkas K. Kubilius. Beje, prakalbus apie amžių pašnekovas papasakoja, kodėl pasirinko kolekcionuoti techniką.
„Man tuoj bus 70 metų, o šią kolekciją renku jau tris dešimtmečius. Man jau ne tie metai, kad į kalnus kopčiau, pradėčiau piešti ar dainuoti, nes tą reikia mokėti ir Dievas turi duoti talento. Todėl pradėjau rinkti tai, ką geriausiai išmaniau.
Viskas prasidėjo nuo to, kad netyčia nusipirkau JAWA motociklą – tokį, kokį turėjau jaunystėje. Vėliau šį tą gavau dovanų, restauravau ir „pagavo“ azartas. Kuo daugiau skirtingų nusiperku, tuo labiau man visko norisi“, – LRT.lt pasakoja K. Kubilius.
Paklaustas, ar dar turi tą pirmąjį savo kolekcijos eksponatą, K. Kubilius pabrėžtinai sako, kad tikrai taip, ir palydi iki jau minėto JAWA motociklo.
„Tai yra 1959-ųjų gamybos metų JAWA motociklas. Tais laikais, kai jį nusipirkau, jie kainavo pigiai, apie 100 rublių. Šį motociklą užkūrėme, išbandėme, perdažėme, ką reikėjo pakeitėme ir įpūtėme dvasią. Nuo šio JAWA motociklo ir prasidėjo visas šis muziejus ir pas mus jis yra jau 40 metų“, – pirmąjį eksponatą pristato K. Kubilius.
Kol dairomės į gausybę motociklų ir automobilių, K. Kubilius tęsia pasakojimą apie tai, kad šioje kolekcijoje galima rasti pačių įvairiausių eksponatų ir nors didžioji dauguma jų pagaminta Sovietų Sąjungoje, tačiau galima rasti ir vakarietiškų egzempoliorių.
„Turiu ir 1924-aisiais pagamintų egzempliorių. Taip pat, pavyzdžiui, turiu 1929-ųjų „Peugeot“ motociklą. Jo visai kitokia konstrukcija nei tarybinių. Kartais atvažiuoja prancūzai ir klausia: iš kur gavai šį motociklą? Jie pas save tokių nėra matę“, – tęsią K. Kubilius.
Toliau pasakodamas muziejaus ir jame esančių eksponatų atsiradimo istoriją K. Kubilius prasitaria, kad nėra pardavęs nė vieno eksponato.
„Jei kas nors ateina ir paprašo parduoti, tai iš karto pasakau, kad tai ne parduotuvė, o muziejus, ir daiktus čia galima nebent iškeisti, bet ne parduoti, nes tai būtų tik pinigai“, – mintimis dalijasi K. Kubilius.
Paklaustas, kas K. Kubiliaus širdžiai mieliau – motociklai ar automobiliai, – jis atsako, kad anksčiau labiau mėgo motociklus, tačiau ilgainiui daugiau simpatijų pradėjo teikti automobiliams. Su jais, sako pašnekovas, paprasčiau ir patogiau. Todėl pradedame kalbėtis apie gausybę čia esančių automobilių.
Išsaugotas senelio automobilis
Daugiau dėmesio pradėjus skirti automobiliams, K. Kubilius su pasididžiavimu rodo į didelę ant sienos pakabintą nuotrauką.
„Toje nuotraukoje esu aš prieš 60 metų, mano brolis ir mano mamos tėvelis. Ir tas automobilis, kurių buvo pagaminta 1,500 vienetų, stovi čia. Tai buvo principo reikalas jį atkurti. Tai yra tas pats automobilis, kuris yra ir nuotraukoje. Tai visiškai restauruotas, važiuojantis automobilis“, – su pasididžiavimu pasakoja K. Kubilius.
Kitoje didelėje nuotraukoje jis su broliu. Brolis sėdi už vairo, K. Kubilius lopšyje. Nuotraukoje matyti, kad brolio šypsena platesnė. K. Kubilius sako, kad brolis pirmiau prisėdo prie vairo ir gavo pavairuoti motociklą, o jam liko paguodos prizas – sėdėti šone.
Pasiteiravus, ar tarp gausybės eksponatų atrastume šį motociklą, K. Kubilius apgailestauja, kad jo išsaugoti nepavyko. Guodžia tik tai, kad identiškas motociklas kolekcijoje visgi yra.
Vėl grįžtame prie automobilių. Nesunkiai galima pastebėti, kad pagrindinėje patalpoje daugiausia „Žigulių“ ir „Maskvičių“. Priėjus prie kurio nors K. Kubilius iš karto pasako, kuriais metais kuris automobilis pagamintas, kiek kilometrų nuvažiavęs, yra restauruotas, ar originalus, ir priduria, kad visi jie paruošti važiuoti.
„Visi automobiliai, kurie čia stovi, yra važiuojantys, nesurūdiję, dalis perdažyti ir padengti antikorozine danga“, – tikina K. Kubilius.
Apsidairius vienoje erdvėje norėjome pereiti į kitą, tačiau K. Kubilius ištarė frazę, kurią tądien teko išgirsti dar keliolika kartų.
„Čia dar ne viskas. Eime toliau“, – nusišypso K. Kubilius, ir kviečia užlipti į antrą aukštą.
Užlipus čia ir įėjus pro duris, akis pasitinka eilėje išrikiuoti keli „Žiguliai“ ir „Maskvičiai“, kurie, atrodo, ką tik išriedėjo pro gamyklos vartus.
Baksnodamas pirštais K. Kubilius net nemirktelėjęs pasakoja, kuris perdažytas, kuris originalus ir kuo ypatingas. Pavyzdžiui, 1971-ųjų metų gamybos „pirmukas“ yra vienas pirmųjų nuo konvejerio nuriedėjusių egzempliorių. Tačiau čia neužsibūname. K. Kubiliui pamojus ranka sekame jam iš paskos. Pasukus už kampo atsiveria dar vienas muziejus.
„Čia yra visa tarybinė technika – „Astros“, VEF‘ai, „Šileliai“, įvairiausi telefonai. Iš pradžių mėginau viską atkurti, pavyzdžiui, radijas, kad pagrotų, bet šiek tiek pabodo. Žinoma, čia nėra didelės vertės, bet norėjosi surinkti“, – šypsosi K. Kubilius.
Ilgai neužsibuvę antrame aukšte, grįžtame į pirmąjį, į pagrindinę patalpą. Vos nusileidus nuo laiptų pirštu duriama į didelį ZIM limuziną.
„Čia yra ZIM‘as iš Stalino garažo. Negaliu pasakyti, ar juo važinėjo pats Stalinas, ar jo klerkai, tačiau pats automobilis yra iš jo garažo. Tai šarvuotas modelis. Labai retas atvejis. Apskritai tokių ZIM‘ų buvo pagaminta 20 tūkst., o šarvuotų modelių gal tik 3 tūkst.
Žiūrėti į ją gražu, tačiau važiuoti... bėda. Vairo stiprintuvo nėra, stabdžių stiprintuvo nėra, variklis kaip GAZ‘iko. Tačiau sėdėti gale – viskas gerai, vietos daug“, – prisėsti ant galinės sėdynės kviečia K. Kubilius.
Einant pro automobilius K. Kubilius vis juokaudamas vieną ar kitą sukritikuoja. Pavyzdžiui, „Zaporožietį“ jis pavadino nevykusiu modeliu. Apskritai, kalbėdamas apie daugelį čia laikomų automobilių gerų žodžių jiems kartais pagaili.
„Nė vieno savo daikto negiriu“, – rėžia K. Kubilius.
Tačiau apsižvalgius natūraliai kyla klausimas, kodėl tuomet čia tiek daug sovietinės technikos? Visgi tai ne sentimentai, o tiesiog objektyvios priežastys – K. Kubilius ėmė tai, ką paimti buvo lengviausia.
„Kai atsidarė sienos, nuo „Žigulių“ ir „Maskvičių“ perėjome prie importinių automobilių, todėl sovietiniai automobiliai kainavo pigiai. Tikriausiai pakliuvau ant tos bangos, kai juos įsigyti galėjau pigiai.
Galiausiai, kai tokių automobilių pririnkau daug, man jie tapo nelabai ir įdomūs. Pastebėjau, kad yra ir kitų automobilių“, – racionalią priežastį LRT.lt įvardija K. Kubilius.
Už kiekvienų durų – po staigmeną
Išnaršius pagrindinę erdvę, buvau nusiteikęs, kad netrukus išeisime į kiemą, pakalbėsime apie vieną kitą ten stovinti eksponatą ir atsisveikinsime. Tačiau „KubilKiemo“ savininkas pakvietė pasižvalgyti, kas vyksta už daugybės kitų jam priklausančių durų.
Kol ėjome į kitas patalpas, akis užkliuvo už lauke stovinčio „Hummer H2“, kuris, akivaizdu, tik užima vietą ir nėra nei mylimas, nei naudojamas ar turintis didelę istorinę vertę. Tad ką jis čia veikia?
„Prieš maždaug dešimt metų buvo organizuojamas toks suvažiavimas, į kurį negalėjau atvažiuoti su paprastu automobiliu. Reikėjo kažko išskirtinio ir ta proga įsigijau šį „Hummer“.
Jau ruošėmės važiuoti, tačiau suvažiavimo organizatorius viską perkėlė į salą ir šiuo automobiliu taip ir nepasinaudojau. Todėl maždaug jau dešimt metų jis stovi nenaudojamas“, – praeidamas pasakoja Kęstutis.
Prieiname duris, kurias pravėrus pamatome išardytą ir restauruojamą 1962-ųjų metų gamybos „Ford Taunus“. Kęstutis nekantrauja, kada automobilio restauracija bus baigta, nes jam tai – labai gražus automobilis. Tačiau čia neužsibūname ir praveriame dar vienas duris.
„Čia yra „Jaguar“, ruošiamės jį restauruoti. Automobilis atvyko iš Kalifornijos, JAV, tačiau dokumentai rodo, kad prieš tai jis buvo Anglijos Karalienės garaže“, – trumpai šio automobilio istoriją pristato K. Kubilius.
Pasižvalgius į ištaigingą „Jaguar“, K. Kubilius lenkia dar vienų durų rankeną ir kviečia pasižiūrėti į du ypatingus eksponatus.
„Čia yra „Ford Model T“ ir jam yra šimtas metų. Šalia stovi „Citroen Traction Avant“. Su juo važiuoju visur, kur mane pakviečia. Gale vietos labai daug, pavaros jungiamos prie vairo. Labai smagu juo važiuoti.
O su „Ford“ važiuoti negali, nes tam reikia keturių rankų, daug visokių svirtelių. Kol užvedi, vieną svirtį trauki, kitą stumi. Tačiau manau, kad kiekvienas muziejus turi turėti tokį modelį savo ekspozicijoje“, – automobilius pristato K. Kubilius.
Kai jau atrodo, kad pamatėme viską, K. Kubilius pakviečia pasižvalgyti daugiau. Praveriame dar vienas duris. Už jų stovi restauruojama „Čaika“ – prabangiausias to laikmečio Sovietų Sąjungoje gamintas automobilis.
„Tokių „Čaikų“ pagaminta 1000 vienetų. Ji šiuo metu restauruojama po truputį ir tai milžiniškas darbas. Bet turime ir jau padarytą egzempliorių. Iš tikrųjų turiu tris tokias „Čaikas“. Vieną įsigijau kaip pavyzdį surinkimui, nes praktiškai nėra kito varianto – nėra brėžinių ar instrukcijų.
Visgi man jų trijų nereikia, galbūt vieną ar dvi į ką nors iškeisiu“, – aprodydamas jau restauruotą ir pilnai funkcionuojantį egzempliorių sako K. Kubilius.
K. Kubilius vis rūpinasi laiku, ar dar ne per vėlu? Gavus atsakymą, kad laiko dar yra, kviečia eiti toliau ir patenkame į dar vieną patalpą. Čia stovi senas „Mercedes-Benz“ ir „GAZ 24“, kuris per kelis dešimtmečius įveikė vos 1,500 kilometrų.
Tačiau lygindamas šiuo automobilius, K. Kubilius sako, kad vokišką naudoja kai reiškia važiuoti kur nors toliau. Sako, kad jis patikimas ir su juo problemų praktiškai nebūna.
Paklaustas, ar vis sunkiau surasti tokių automobilių, K. Kubilius atsako, kad sunku ne tik surasti, bet ir nupirkti, nes kai kurie pervertina savo turimą „turtą“.
„Būna, kad vaikai ar anūkai paskaito internete, kad kažkas kažkur kažką seno brangiai pardavė ir už kiekvieną lauželį, kuris praktiškai nieko nevertas, prašo tiek pinigų, kad atsakau, jog reikia džiaugtis, jei paimsiu tą daiktą ir prikelsiu antram gyvenimui.
Arba atsakau, kad pamėgintų pats sutvarkyti ir tada parduotų už atitinkamą sumą. Bet tai sudėtinga, nes norint sutvarkyti, pavyzdžiui, seną motociklą, reikia tam tikrų įgūdžių ir reikiamų priemonių“, – įvardija K. Kubilius.
Kaip pavyzdį jis pateikia tikrai geros būklės „LADA 2108“. Pardavėjas už jį norėjo gauti 3 tūkst. eurų, tačiau pamatę tokią kainą žmonės net neskambino. Todėl važiuodamas pro šalį K. Kubilius užsuko pas pardavėją apžiūrėti šį automobilio.
Pardavėjas pripažino, kad niekas nesidomi ir net neskambina, todėl K. Kubilius pasiūlė automobilį nupirkti už metalo kainą.
„Klausia pardavėjas, kiek dabar tas metalas kainuoja? Atsakau, kad apie šimtą eurų. Pardavėjas ir sako: duok man tą šimtą eurų. Taip ją ir nupirkau“, – istorija pasidalija K. Kubilius.
Gyvenimo projektas
Kalbant su K. Kubiliumi, jis sakė, kad tikriausiai nėra tokio Lietuvos taško, kurio nebūtų aplankęs ieškant įvairių į jo muziejų tinkančių eksponatų. Šiuo metu savo eilės į dirbtuves laukia dar penki automobiliai ir, tikina K. Kubilius, gyvenimo projektas priartės prie pabaigos. Tačiau prasitaria, kad visgi vieną svajonę jis dar turi.
„Mano svajonė surinkti po vieną automobilį iš kiekvienos šalies, kurioje jie buvo gaminami. Tačiau kalbu tik apie prieškarinį laikotarpį. Naujesni manęs nebedomina ir aš jų jau nebenoriu. Taip, jie gražūs, nuvalyti, blizga, bet manęs jie nebetraukia“, – atvirai sako Kęstutis.
Po nuotaikingos, įdomios ir informatyvios ekskursijos po „KubilKiemį“ su K. Kubiliumi atsisveikiname. Tačiau jis kviečia užsukti į svečius šiltuoju metų laiku, ir pažada, kad galėsime išsirinkti keletą automobilių, kuriais galėsime pasivažinėti. Todėl K. Kubiliui tariame ne „Viso geriausio“, bet „Iki malonaus“.
