– Rytais į LRT atvažiuojate „Citroen BX 19” modelio automobiliu, kuris atskleidžia slaptą jūsų pomėgį. Ar galite daugiau apie jį papasakoti?
– Nepavadinčiau to pomėgiu. Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, traukė istorija. Labai anksti supratau apie laiką. Šioje žemėje kažkas gyvename 60 metų, kažkas – 90. Negalime žinoti, kas laukia ateityje, bet visgi mums duotą laiką galime prailginti jausdami tai, ką, pavyzdžiui, jautė mūsų tėvai. Prisiliesdami prie dalykų, kurie buvo sukurti praeitame amžiuje. Taip gyvenimas iš 60 skirtų metų gali pailgėti iki 120 metų.
1986-aisiais automobilis „Citroen BX 19” žmonėms buvo tarsi stebuklas. Užvestas jis pasikelia kaip kosminis laivas ir tik tuomet nuvažiuoja. Prieš šį automobilį buvo sukurtas žymusis „Citroen DS“. Visiškai nieko nesuprantu apie automobilius ir manęs netraukia technika, tiesiog patinka mechanika. O tai yra mechaninis automobilis be jokių kompiuterių. Atsisėdęs į jį ir žinodamas, kad jis nugyveno daugiau nei 30 metų, mano nuomone, automobilis tampa žmogiškesnis. Nenoriu būti vartotoju. Tik visai neseniai nusipirkau išmanųjį telefoną. Kol kolegos nepasakė, kad dirbant LRT vaikščioti su tokiu telefonu – nepagarba, naudojausi „Nokia 1001“. Suprantu, kad tai iš dalies yra maištas.
Kalbant apie senus automobilius, jie – kaip kupranugariai. Jei išjotum į dykumą su arkliu, jis neštų greitai, bet po kažkiek kilometrų staiga sustotų ir kristų, paliktų tave. Taip yra su naujais automobiliais. Jie važiuoja ir staiga sustoja, miršta, nežinai, kas yra. Su senais automobiliais taip niekada nenutinka. Jie kaip kupranugaris: iš lėto, bet nuveš į reikiamą tašką ir niekada nemirs, duos žinoti, kai bus blogai, kai reikės dėmesio ir žmogiškos šilumos.
– Garaže laikote ne tik „Citroen BX 19”, bet ir seno modelio „Volkswagen Golf“. Kaip suradote šiuos automobilius?
– Nuvažiavau pas bičiulį į svečius, į sodą. Žiūriu, už tvoros kitas sodas, medžiai, o tarp jų – jau įaugęs ir apsamanojęs „Citroen“. Pamatęs nebegalėjau atsiplėšti. Nuėjau pas savininką ir sakiau: „Labai norėčiau apžiūrėti, gal turite raktelį?“ Jo net durys nebeužsidarė – visur samanos. Jis sode buvo prastovėjęs penkerius ar šešerius metus. Įdėjau „Volkswagen“ akumuliatorių ir jis užsikūrė iš pusės apsisukimo – iškilo iš po žolės. Automobilių mylėtojai, kurie turi šią ligą (aš tikiuosi, kad man ji dar neprogresavo stipriai), žino, kiek kainuoja prikelti, eksploatuoti, praeiti techninę apžiūrą. Reikia įdėti išties daug pinigų. Automobilis atrodo negražiai, aš specialiai jo neplaunu, palikau visas samanas – visą istoriją. Netgi lapai po kapotu yra rudeniniai ir pernykščiai. Bet jis puikiai sutvarkytas ir techninę apžiūrą praėjo iš pirmo karto.
– Kokia yra slapta jūsų svajonė, susijusi su automobiliais?
– Jei galėčiau, važiuočiau mediniu automobiliu. Yra toks automobilis karieta. Labai norėčiau, pavyzdžiui, važinėti arkliu. Kodėl gi ne? Manau, kad viskas turi paprastėti. Dabar viskas vis sudėtingėja. Kokius automobilius ruošia Dakaro raliui? Tuos, kurie turi vieną ir pačią svarbiausią funkciją – gerai važiuoja. Norėčiau, kad kiekvienas mano automobilis turėtų tik vieną funkciją – važiuotų. Kaip senovinis laikrodžio mechanizmas – jis labai paprastas. Kaip ir viskas, kas genialu. Genialumas slypi paprastume.
– Kalbantis su jumis nesunku pastebėti – esate maištautojas.
– Man skaudžiausia, kad jauni žmonės, galbūt net neskaitę nei Ernesto Hemingway`aus, nei Richardo Bacho, nežino, kas jiems yra įdomu. Natūralu, kiekvienas prigimtinai savęs ieškome. Ir staiga viskas yra užgožiama vartojimo kultūra. Tai jau žiauriai pabodęs žodžių junginys – vartojimo kultūra. Net nesakyčiau vartojimo kultūra, sakyčiau, kad tai yra žmogaus dvasios genocidas. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Pats nesuprasdamas, jis atiduoda tai, dėl ko atėjo į šią žemę – gebėjimą kurti. Maištauju prieš tai. Vienas draugas sakė: „Jeigu visi būtų tokie, rinka sustotų.“ Namuose neturiu arbatinuko, iš kaimo atsivežiau seną elektrinį virdulį ir jis puikiai veikia! Ketverius metus kiekvieną rytą verda man kavą, o vakarais – arbatą. Kai pagalvoju, kad tą pačią rankenėlę sukiojo mano senelis, kad virdulys pragyveno pokarį – man tai yra labai svarbu. Kiekvienas turime savo pasaulėlį. Pavyzdžiui, aš neturiu „Facebook“, bet turiu daug senų laikrodžių, senų radijų – turiu kitų dalykų.
Jei galėčiau, važiuočiau mediniu automobiliu.
Kai gyvenau Japonijoje, užėjau į senų daiktų parduotuvę. Jos savininkas, japonas, turėjo labai daug mažyčių fotoaparatų – camera baby. Klausiau jo: „Kam jums tiek reikia?“ Jis atsakė, kad, kai buvo mažas, tai buvo jo svajonė. Labai žmogiška. Mes pasirenkame: sekti paskui madą ar pildyti savo svajones. Valgyti glutamatą ar motinos pieną. Vieniems galbūt gėda pripažinti, kad jie tebėra vaikai, žmonės nuo to bėga, o aš tikiuosi, kad visada liksiu vaikas.
– Dar vienas jūsų pomėgis ir aistra – ultralengvųjų lėktuvų valdymas. Kaip susidomėjote šia reta veikla?
– Skraidau skraidykle. Ji turi sparną, gale – variklis. Tai yra ultralengvasis skraidymo aparatas kaip ir lėktuvas, kuris turi fiksuotus sparnus. Viskas susiklostė paprastai. Šalia mano sodybos yra aerodromas. Smalsumo vedamas kartą ten nuvažiavau. Kaip tik tuo metu leidosi šis skraidymo aparatas. Jo pilotas, lyg būtų iš knygos „Tiltas per amžinybę“, manęs klausia: „Ar nori paskraidyti?“ Paklausiau, kokia kaina. Jis sako: „O gal tau nepatiks, skrendam kartu.“ Atsakiau, kad skrisiu, bet noriu pats pilotuoti. Kai pasakiau, kad iki šiol nesu valdęs lėktuvo, pilotas atsakė, kad tuomet tikrai turiu pabandyti. Jis man viską parodė: „Čia – aukščio valdymo prietaisas, čia – greičio, čia – stabdžiai, šviesos.“ Pasakė, kad sėdės gale ir palinkėjo sėkmės. Galvojo, kad palūšiu, pasakysiu: „Ne, ne, juokaujate.“ O aš išties galvojau, kad jis juokauja.
Pamenu, prieš pakylant pilotas dar pasakė: „Aš neturiu stabdžių, jie pas tave.“ Skraidyklė veikia, šalmai užsegti, o aš klausiu: „Viktorai, kur, jūs sakėte, stabdžiai?“ Sutrikau. Tiek daug visko. Nežinojau, ką daryti. Ir paskutinį kartą pilotas mane išbandė sakydamas: „Nesvarbu, kai pakilsime, tada išsiaiškinsime.“ Jis tebegalvojo, kad palūšiu. Nepalūžau ir mes pakilome. Žinoma, pilotavo jis. Vėliau sakė: „Mariau, davei man pačią rimčiausią gyvenimo pamoką. Išmokei, kaip valdyti lėktuvą sėdint keleivio sėdynėje.“ Nuo to laiko jis pradėjo mane mokyti. Dabar skraidau ten, kur galiu. Intuityviai, kur tik nuvažiuoju, ieškau aerodromo.
– Kur Lietuvoje rekomenduotumėte išmėginti skrydį skraidykle?
– Vienareikšmiškai Zarasuose – ten labai daug ežerų ir upių. Nors pilotai sako, kad nesaugu skristi virš vandens, bet su geru varikliu tai daryti labai smagu. Ir dar labai rekomenduočiau savo draugą, fantastišką buvusį karinio lėktuvo pilotą Viktorą Mitiajevą. Jis puikus dėstytojas, pilotas, instruktorius ir fantastiškas žmogus. Labai svarbu pasitikėti pilotu, tai leidžia atsipalaiduoti. Ypač žmogui, kuris skrenda pirmą kartą, nes pakilti nėra natūrali būsena.
– Esate muzikantas ir grojate retu instrumentu – vibrafonu. Kiek laiko šiuo metu skiriate jam?
– Prieš savaitę su fantastiškais muzikantais: pianistu Robertu Lozinskiu, tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtoju, violončelininku Glebu Pyšniakovu ir smuikininke Dalia Dėdinskaite užbaigėme naujojo albumo „Aerograma“ įrašus. Į albumą sudėtos įdomios aranžuotės iš svingo eros, 1940-ųjų, Benny Goodmano, George Gershwino, Aarono Coplando kūrybos. Su šia programa laukia 5 koncertai JAV. Koncertuosime ir Lietuvoje, Vilniaus ir Kauno filharmonijose.
Groti reikia kiekvieną dieną. Muzika – labai pavydi. Jei kažkam skiri daugiau laiko nei jai – stipriai ir nemaloniai atkeršija. Kai radijuje kartais tenka praleisti po dvylika valandų per dieną kuriant laidas ar darant įrašus ir montuojant, jaučiu tarsi išduočiau savo svajonę. Iš kitos pusės, abi veiklos viena kitą stipriai papildo. Darbas tiesioginiame eteryje ir scenoje turi 90 proc. panašumų. Niekada neskirstau, kad dabar esu radijo laidų vedėjas, o dabar einu groti į sceną.
Muzika – labai pavydi. Jei kažkam skiri daugiau laiko nei jai – stipriai ir nemaloniai atkeršija.
– Kuo labiausiai panašios šios abi veiklos?
– Abi veiklos turi cheminį elementą, tai – gerasis adrenalinas. Abejoms reikia labai atsakingai ruoštis, nes klaidos yra skaudžios ir ne visada atleistinos. Į koncertą ir į radiją nešuosi maišelį, į kurį dedu savo klaidas ir žinau, kiek galiu pridėti. Žinau, kad galiu suklysti tris kartus, bet ne daugiau. Didžiausias panašumas yra tas, kad tiek scenoje, tiek tiesioginiame eteryje susitinki save patį ir neturi, kur pabėgti.
– Neseniai laidoje „Vasaros popietė“ kartu su kolege Gerūta Griniūte transliavote laidą segėdami aviacinius šalmus. Kaip kilo tokia idėja?
– Iš tikrųjų norėjau transliuoti laidą iš lėktuvo. Tarkime virš Vilniaus skristi su radijo ryšiu. Tačiau Vilnius yra neskraidymo zona ir tokia idėja būtų per daug sudėtinga. Todėl sumaniau aviacinius šalmus atnešti į studiją. Leonas Šukys, fantastiškas radijo technikas, viską paruošė transliacijai. Studijoje segėti aviacinį šalmą, su kuriuo esu pratęs būti 2–3 km aukštyje, girdėti save, operatorę ir klausytojus, buvo iš tiesų įdomus išgyvenimas. Aš manau, kad dėl tokių akimirkų verta gyventi. Pomėgiai papildo vienas kitą kaip puokštė gėlių. Galima padaryti puokštę vien iš tulpių, bet galima įdėti ir kitokių žiedų.
– Kokie darbai jūsų laukia naujajame LRT rudens sezone?
– Aš tikiuosi, kad darbų bus truputį mažiau ir truputį daugiau laiko liks svajonėms. Kaip visuomet, per radijo stotį LRT KLASIKA skambės laida „Muzikinis pastišas“. Tai pagrindinė mano laida, kurią labai myliu. Su šia laida pradėjau dirbti radijuje. Tai buvo pirmas išėjimas į tiesioginį eterį, toks pats baisus kaip pirmas skrydis vienam lėktuvu. Esi labai susikaupęs ir bandai suvaldyti drebulį. Kūnas supranta, kiek daug adrenalino patiria. Kad susitiktume save, kad priartintume prie svajonės, kažką darome. Dažnai net nežinome, kokia ta svajonė, tiesiog einame ir einame.
– Esate mokęsis JAV, gyvenęs Japonijoje, apkeliavęs daugybę šalių koncertų metu. Kurią kelionę pavadintumėte gyvenimo potyriu?
– Kai sprogo Fukušima, po trijų mėnesių nuvažiavau į Mijagio prefektūrą. Ten, kur viskas buvo užlieta cunamio. Labai įdomus jausmas. Tuštuma, beprasmybė ir suvokimas, kaip lengvai viskas gali būti nuplauta, kaip tyliai viskas išeina. Kažkas keičia žemėlapius, kažkas bando įrodyti, kad yra vertas medalio, o paraleliai eina nebūtis. Ta kelionė į Mijagio prefektūrą po didžiosios tragedijos, po didžiausio istorijoje žemės drebėjimo, man buvo labai gilus kelionių potyris.
