Iš visų Lietuvoje tikrinamų automobilių, maždaug kas penkta naudota transporto priemonė yra su suklastota rida („carVertical“ duomenimis, tokių yra net 18,3 proc.). Tai kuria nesąžiningos konkurencijos aplinką, nes suklastoti odometro rodmenys automobilio kainą gali išpūsti iki 25 proc., o ką jau kalbėti apie neprognozuojamas eksploatacines išlaidas ir siaubingą tokio automobilio nuvertėjimą.
Laikyti tai smulkiu trūkumu techninės apžiūros metu yra šauni idėja. Jeigu vairuotojas nežinojo, kad įsigijo transporto priemonę, kurios rida buvo perpus sumažinta, tai bent jau kažkada per dviejų metų laikotarpį apie tai tikrai sužinos.
Ne visi automobilių savininkai iš viso pagalvoja apie savo transporto priemonės ridą. Odometras yra vienas iš automobilio nusidėvėjimo indikatorių. Dvi identiškos mašinos negali kainuoti lygiai tiek pat, jeigu viena iš jų yra nuriedėjusi dukart mažiau. Nes rato guolio ilgaamžiškumas bus nevienodas nuvažiavus 150 tūkstančių kilometrų ir po dvigubai tiek. Tas pats taikytina absoliučiai visiems mechaniniams mazgams.
Tačiau LTSA noras suklastotą ridą laikyti stambiu trūkumu ne tik nesprendžia problemos iš esmės, bet ir šalia to sukuria papildomą galvos skausmą vairuotojams, kurie, visų pirma, nuo sukčių nukenčia. Vietoje empatijos, apie savo automobilio suklastotą ridą sužinoję vairuotojai sulauks reikalavimų, kurie verčia gūžčioti pečiais.
Asmenys, nežinantys apie naujai įgyto naudoto automobilio suklastotus odometro rodmenis, privalės kažkokiu būdu spręsti ridos atstatymo klausimą. Jeigu techninės apžiūros metu automobiliui nebus leista dalyvauti eisme, vairuotojas turės sukti galvą. Kas jam pakoreguos ridą? Ir kokią ridą tada nurodyti?
Tai reiškia, kad niekuo nenusikaltę vairuotojai ne savo noru turės nerti stačia galva į juodąją rinką ir ieškoti, kas atliks šią nelegalią ridos korekcijos paslaugą.
Tokia priemonė, visų pirma, sukurs didelę pasipiktinimo bangą, o sėkmės istorijos bei laimingos pabaigos taip ir liks utopiniu tikslu. Komunikacijoje visa tai veiks kaip stipri edukacija, tačiau ridos klastojimo šaknys liks nepaliestos. Sukčiai ir toliau suks ridas, o pirkėjai lips ant to paties grėblio metų metus.
Negana to, techninės apžiūros metu vertinami tik Lietuvoje fiksuotos ridos pokyčiai. Naudotų automobilių importas sudaro reikšmingą dalį visų šalyje įvykstančių sandorių, o iš importo ir ateina didžioji dauguma suklastotos ridos atvejų. LTSA pasiūlymas laikyti odometro rodmenų sumažėjimą stambiu defektu niekaip neliečia iš užsienio įvežamų automobilių. Skirtingos šalys tarpusavyje nesikeičia duomenimis ir per artimiausią laikotarpį keistis nepradės.
Ridos klastojimo problemą reikia judinti nuo klastotojų paieškos, o ne užkraunant visą naštą ant pirkėjų, kurie nė nenumano, kad kažkas su jų pigiu, tačiau labai geru automobiliu yra negerai.
Lietuvoje labiausiai trūksta dviejų dalykų. Pirmiausia, pačių pirkėjų supratimo, kad pigiai ir gerai nebūna. Kita trūkstama dalis – pamokantis precedentas. Reikia didesnio prioriteto šiai problemai spręsti iš teisėsaugos institucijų bei policijos. Žmonės turi žinoti, kokia yra tokios rizikos kaina. Pavyzdžiui, Prancūzijoje už ridos klastojimą baudžiama daugiau nei 26 tūkst. eurų bauda bei 2 metų laisvės atėmimo bausme. Yra ko pasimokyti.
Ginti reikia ne automobilių pardavėjus, o pirkėjus. Viešas interesas bus saugus tik tada, kada pirkėjai jausis apsaugoti ir žinos, jog pirkdami naudotą automobilį nebus apgauti. Verslai jau dabar rūpinasi savo reputacija ir stengiasi vengti tokių transporto priemonių, kurios turėtų skylėtą ar juodą istoriją. Tačiau dabartinis LTSA pasiūlymas problemos nesprendžia iš esmės.
