Planuojama įvesti mokestį, kurio dydį apibrėžtų automobilio CO2 emisija, tačiau mokestis būtų renkamas registruojant automobilį. Įsidėmėkite: ne eksploatuojant, o tik registruojant. Mokėsite ne už tai, kad teršiate, o už tai, kad registruojate transporto priemonę. Jau dabar skamba kaip nesuderinta gitara.
Automobilio taršos mokestis turi padėti įvertinti taršą – kiek gramų CO2 išmetėte, už tiek proporcingai ir susimokėkite. Tą apskaičiuoti galimybės yra. Tačiau spalio 2 dieną pateiktas Aplinkos ministerijos pasiūlymas yra visai ne apie tai.
Taršos mokesčio modelį konstravę asmenys nepagalvojo ne tik apie rizikas, bet ir apie tai, kokią įtaką visa tai turės Lietuvos ekonomikai, šalies automobilių rinkai bei ar tai iš tiesų padės atsikratyti taršių automobilių.
Pirmiausia, taršos mokestis turi būti periodiškas ir nesiejamas su registracija. Šiuo atveju, būtų mokama už tai, kaip dažnai keičiami automobiliai. O lietuviai juos keisti mėgsta. Aplinkos ministerijos pasiūlyta tvarka gali padaryti daugiau blogo nei gero. Pavyzdžiui, įšaldyti Lietuvoje registruotus senesnius automobilius. Jų savininkai paklius į spąstus, iš kurių išgelbės nebent naudotų automobilių pirkėjai iš kitų šalių.
Tikėtis, kad 1000 eurų kompensacijos už utilizuotą automobilį perkant naujesnę mažataršę transporto priemonę išspręs visas problemas, taip pat būtų labai naivu. Dauguma naudotų automobilių yra brangesni nei 1000 eurų kompensacija. O tikrai ne visų poreikius patenkins 1,2 litro benzininį variklį turintis 3 durų hečbekas, kuriam statesnis kalnas taps iššūkiu. Sakote, viešasis transportas? Gaila, tačiau tokios alternatyvos šalies regionuose gyvenantys žmonės neturi.
Jeigu iš tiesų pasiūlyta tvarka įsigalios sausio 1-ąją, naudotų automobilių rinkoje turėtų įvykti sujudimas. Netolimoje ateityje transporto priemonę parduoti planuojantys taršių automobilių vairuotojai skubės parduoti savo transporto priemones, kad šias galėtų lengviau nusipirkti naujieji savininkai prieš privalėdami papildomai sumokėti už taršą, kurią Aplinkos ministerija apibrėžia arba CO2 emisija, arba variklio galingumo, automobilio svorio ir nežinia kaip parinktų koeficientų sandauga. CO2 emisijos atitikmens skaičiuoklės formulėje net nefigūruoja toks svarbus kintamasis kaip automobilio amžius. Kur tai matyta?
Iki naujų metų nesuspėję parduoti labiau teršiančių automobilių vairuotojai taps savo transporto priemonių įkaitais, nors už jų taršą patys mokėti neturės. Kodėl įkaitais? Jeigu kelių tūkstančių eurų vertės automobilis nuo sausio 1 dienos bus apmokestintas 500 eurų ar net didesne suma, tikėtina, kad labai susitrauks potencialių pirkėjų ratas. O pusvelčiui tvarkingo automobilio parduoti niekas nenorės. Tuo labiau – utilizuoti.
Štai toks ir yra Aplinkos ministerijos pasiūlymas: terškite, kiek norite, o jeigu nenorite teršti – sėkmės parduodant savo automobilį. Ir jeigu visgi Vyriausybės svarstyme tokiai taršos mokesčio strategijai bus uždegta žalia šviesa, sąžiningai dirbantiems naudotų automobilių perpardavėjams tai bus tikras verslo saulėlydis. Tuo metu iš kitų šalių automobilius įvežantys asmenys, slepiantys mokesčius ir praktikuojantys užsienietiškų pirkimo-pardavimo sutarčių arba kauferių modelį, tikriausiai įkvėps ir kitus elgtis taip pat.
Taršos mokestis turi būti mokamas periodiškai ir ne pagal horoskopų kūrėjų sugalvotas formules, o pagal tai, kiek konkretus automobilis priteršė. Savaime suprantama, jog atoveiksmis rinkoje bus bet kuriuo atveju. Bet juk reikia ne tik įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Reikia ir surinkti biudžetą, kuris leistų skatinti prekybą kuo naujesniais automobiliais, ir nepaversti šalies autoparko dar didesne netvarka, nei yra dabar. Taip pat ne mažiau svarbu, jog tai nesugriautų Lietuvoje įsibėgėjusių automobilių verslų.
