Kei automobiliai yra Japonijos miestuose populiarių automobilių klasė, kuriai taikomos įvairios lengvatos. Nors reikalavimai laikui bėgant keitėsi, esminiai bruožai išliko – automobilis turi būti labai mažas ir turi būti varomas mažu varikliu. Visa kita visuomet priklausė nuo automobilių gamintojų fantazijos, todėl pasaulį išvydo labai įdomių ir įvairių mašinų. Visgi, šie automobiliai sunkiai rado kelius į eksporto rinkas, nes ne visada atitiko saugumo reikalavimus, o ir tokių mažų mašinų paklausa Europos ir Amerikos žemynuose, gamintojų manymu, nebūtų pakankamai didelė. Todėl kei automobilių mūsų kraštuose beveik nėra.
Kita vertus, automobilių kultūros gurmanai mėgsta pasvajoti. Todėl ši straipsnių serija yra apie vienus iš įdomiausių istorinių kei klasės atstovų: „Subaru Sambar“, „Autozam AZ-1“ ir „Honda Beat“.
„Subaru Sambar“ istorija
Pažvelgus į kei klasei keliamus reikalavimus gali pasirodyti, kad visi šie automobiliai turėtų būti vienodi ir nuobodūs – pilka mažų miesto automobilių masė. Visgi, yra ne visai taip. Į taisyklių kūrėjų nubrėžtus išmatavimų rėmus telpa skirtingų formų ir paskirties automobiliai. Apie sportinius automobilius pakalbėsime vėliau, dabar galime prisiminti „Subaru Sambar“ mikroautobusą.
Išties net žodis „mikroautobusas“ ne visai tinka šiam automobiliui apibūdinti. Tokia yra „Sambar“ forma, bet ne dydis. Įdomu ir tai, kad automobilis dažnai modifikuojamas, kad atrodytų kaip miniatiūrinis „Volkswagen Type 2“ mikroautobusas. Legendinis „Volkswagen“ mikroautobusas buvo kuriamas naudojant vabalo bazę, taip ir „Sambar“ buvo gaminamas ant „Subaru 360“ bazės – automobilio, kuris savo išvaizda tikrai priminė vabalą. Dar daugiau, „Sambar“ vardas primena „Samba“ – vienos „Volkswagen Type 2“ komplektacijos pavadinimą.
Ne vienas skaitytojas dabar jau nusiminė, kad „Sambar“ yra tik „Volkswagen“ automobilių kopijavimo rezultatas. Iš tikrųjų buvo ne visai taip. Pirmoji „Sambar“ karta įkvėpimo sėmėsi iš 1957-ųjų „Fiat 600 Multipla“. Pirmą kartą visuomenė „Subaru Sambar“ pamatė dar 1960 m. Tokijo automobilių parodoje. „Sambar“ buvo pristatomas kaip kei automobilis tiems, kuriems tiesiog neužteko vietos „Subaru 360“.
Pirmosios „Subaru Sambar“ kartos mikroautobusas, pradėtas gaminti 1961 m. ir iškart susilaukęs populiarumo, turėjo atgal atsidarančias priekines dureles, 0,36 l variklį gale, varantį galinius ratus per trijų pavarų mechaninę transmisiją, ir nepriklausomą važiuoklę. Beje, variklio dangtis slėpėsi automobilio viduje – remontuoti įrenginių variklio skyriuje iš lauko buvo beveik neįmanoma. Kėbulo forma buvo paprasta užapvalintų formų dėžė su kiek atsikišusiu priekiniu bamperiu – „Sambar“ pavadinimas japonų kalboje reiškia „apatinė lūpa“.
Antroji karta, pasirodžiusi jau 1966 m., atnešė svarbių pasikeitimų – variklis įgavo daugiau galios, „Sambar“ buvo siūlomas ir su pikapo kėbulu ar paaukštinta kabina. Kiek vėliau pridėtos netikros grotelės, išorėje sumontuotas variklio dangtis, pakeista priekinių durelių atsidarymo kryptis. Trečiojoje kartoje, pasirodžiusioje 1973 m. atsisakyta mielo mikroautobuso įvaizdžio. Reklaminė kompanija pabrėžė „Sambar“ tvirtumą ir praktiškumą. Dar ir dėl saugumo atsirado dideli plastikiniai bamperiai, galinės durelės pritvirtintos ant bėgelių. Kadangi ši „Sambar“ karta gaminta iki pat 1982 m., ne kartą keitėsi ir variklis – iš pradžių sumontuotas skysčiu aušinamas 0,36 l. dviejų cilindrų variklis, vėliau pradėti diegti 0,49, 0,55 ir 0,67 litrų agregatai. Tiesa, pastarasis variklis siūlytas tik eksporto rinkose, daugiausia kaimyninėse šalyse.
Ketvirtoji „Subaru Sambar“ karta jau buvo siūloma ir su visų varomų ratų pavara su palėtintu rėžimu. Japonijoje parduodami automobiliai buvo varomi 0,55 l varikliu, atsirado diskinių stabdžių priekiniams ratams galimybė, paaukštintas stogas.
Už Japonijos ribų „Sambar“ buvo pardavinėjamas su didesniu varikliu bei kiek didesniu kėbulu.
Penktoji karta, pasirodžiusi 1990 m. dėl pasikeitusių reikalavimų kei automobiliams jau turėjo didesnį keturių cilindrų 0,66 l darbinio tūrio variklį, prie kurio galėjo būti montuojamas mechaninis kompresorius, kad variklis išvystytų daugiau galios ir pasižymėtu didesniu sukimo momentu. Būta ir specialių modelių – pavyzdžiui, retro stiliumi išdailintas „Dias Classic“. 1998 metais pradėta gaminti šeštoji karta buvo kiek didesnė ir saugesnė už jos pirmtakes, bet didelių pasikeitimų nebuvo matyti.
2007 m. buvo nuspręsta, kad visi „Subaru“ logotipu žymimi kei automobiliai bus gaminami „Daihatsu“. Iš esmės, tai reiškia, kad „Subaru“ nebekuria kei klasės automobilių, šis rinkos segmentas atiduodamas „Toyota“ kompanijai ir jos dukterinei įmonei „Daihatsu“. Septintoji „Sambar“ karta yra „Daihatsu Hijet“ su „Subaru“ logotipu. Tad įdomiausi „Subaru Sambar“ modeliai buvo pirmieji du ir būtent dėl jų šis kei mikroautobusas pateko į šią straipsnių seriją.
Pirmasis kei mikroautobusas
Vėlesnės „Subaru Sambar“ kartos nėra tokios įdomios nei istoriniu, nei kolekcionavimo požiūriu. „Sambar“ tapo pirmuoju tikru Japonijos kei klasės mikroautobusu. Dar daugiau – akivaizdžios paralelės su europietiškais automobiliais „Sambar“ pavertė tikru kolekcionierių grobiu. Ypač, jei jis yra originalus ir dar nepaverstas kišenine „Volkswagen Type 2“ kopija.
Iš tikrųjų, nors įkvėpimo „Sambar“ sėmėsi iš „Fiat 600 Multipla“, savo techniniais sprendimais jis labai priminė Volkswagenus. „Subaru 360“, kitas markės kei automobilis savo stiliumi tikrai primena legendinį vabalą. Japonijoje šis automobilis dėl savo apvalių kėbulo formų vadintas „boruže“. Gale slėpėsi kuklus dviejų cilindrų dvitaktis oru aušinamas variklis. Šio automobilio pagrindu sukurta pirmoji „Subaru Sambar“ karta.
Oru aušinamas variklis nebuvo labai galingas – išvystė mažiau nei 18 AG. Automobilis, žinoma, buvo labai lengvas, svėrė vos 470 kg, tačiau vis tiek buvo gana lėtas. Pagal kei klasės reikalavimus, automobiliai negali vežti daugiau nei 350 kg svorio – sunku įsivaizduoti, kaip toks mažas mikroautobusas judėtų taip stipriai pakrautas. Antrojoje „Subaru Sambar“ kartoje variklis įgavo kiek daugiau galios – jau turėjo apie 25 AG. Pirmojoje „Sambar“ kartoje montuota trijų pavarų mechaninė transmisija, kuri naudota iki pat penktosios kartos. Įdomu tai, kad ji buvo įrengta atbulai ir pirmos pavaros reikėjo ieškoti dešinėje.
Pirmoji „Sambar“ karta nepažino didelės konkurencijos kei klasės mikroautobusų rinkoje. Dar 1961 m. pasirodęs „Suzulight Carry“ turėjo nepalyginamai mažesnę kabiną, nes variklis buvo toli priekyje, todėl į kei klasei numatytą automobilio ilgį reikėjo sutalpinti ir automobilio nosį. „Daihatsu Hijet“, pasirodęs metais anksčiau, labiau priminė universalą, pirkėjai dažniau rinkosi pikapo versiją. Visgi, 1966 m. pasirodžiusi antroji „Subaru Sambar“ karta dėl vietos po saule jau turėjo pakovoti. 1964 m. pasikeitė „Daihatsu Hijet“ dizainas, automobilis neteko ilgos nosies, todėl šie du mikroautobusai tapo tikrai konkurentais. 1966 m. panašias formas įgavo ir „Suzulight Carry“, greitai pasirodė ir „Mazda Porter“ bei „Honda Vamos“. Visgi, būtent „Subaru Sambar“ labiausiai įstrigo kei automobilių mylėtojų atmintyje.
Nors pirmosios dvi „Sambar“ kartos yra labiausiai geidžiamos kolekcionierių, būta įdomių ir specialios paskirties mašinų. Pavyzdžiui, penktosios kartos „Subaru Sambar“ pagrindu buvo gaminamos ugniagesių mašinos. Keturių varomų ratų pavara ir galimybė privažiuoti netgi sunkiai pasiekiamas vietas „Sambar“ ugniagesių mašinai suteikė „Mažojo milžino“ pravardę.
„Subaru Sambar“ pagarsėjo kaip miniatiūrinė „Volkswagen Type 2“ ar „Fiat 600 Multipla“ kopija. Tačiau bent jau Japonijoje šis automobilis tuo metu buvo išskirtinis kaip pirmasis kei klasės autobusiukas. Palyginti su kitais šios klasės automobiliais „Sambar“ buvo gana erdvus ir šiuolaikiškas – turėjo nepriklausomą važiuoklę, buvo lengvai konvertuojamas į namelį ant ratų. Ir, žinoma, stilingai atrodė.
Kas šiandien vadinama „Subaru Sambar“?
Kaip minėta, šiuolaikinis „Sambar“ yra tik kiek pakeistas ir pervadintas „Daihatsu Hijet“. Dėl šios bazės naudojimo visiškai pasikeitė „Sambar“ veidas, bet paskirtis išliko ta pati. „Sambar“ ir dabar yra mažas komercinis automobilis.
Didžiausias pasikeitimas yra priekyje montuojamas variklis. Tai kiek pakeitė bendrą automobilio formą, bet nosis išliko pakankamai plokščia. Taip yra dėl to, kad variklis montuojamas tarp priekinių sėdynių. Jis kiek patobulėjo ir dabar yra našesnis ir švaresnis, vis dar siūloma keturių varomų ratų pavara. Neišvengiamai dėl jau minėto 2007 m. susitarimo „Subaru Sambar“ atrodo lygiai taip pat kaip „Daihatsu Hijet“, skiriasi tik ant kėbulo klijuojamas logotipas. Kita vertus, ant tos pačios bazės gaminamas „Toyota Pixis“ sulaukė visai netikėto pripažinimo.
„Toyota Pixis Mega“ gana netikėtai sudomino ir automobilių žurnalistus už Japonijos ribų. Taip nutiko ne tik dėl juokingo pavadinimo, bet ir dėl žaislinę mašiną primenančios formos ir gana įspūdingų pasiekimų. Šis kei klasės automobilis yra santykinai erdvus, teigiama, kad jame patogiai gali susėsti keturi keleiviai, o nulenkus galines sėdynes atsiranda pakankamai daug vietos kroviniams vežti. „Toyota Pixis Mega“ yra labai aukštas, bet, „Toyota“ teigimu, labai stabilus ir manevringas. Ryškios spalvos ir žaismingas stilius tikriausiai patrauktų dėmesį ir mūsų kraštuose, bet šio automobilio, kaip ir daugelio kitų kei klasės atstovų, greitu metu čia neišvysime.
„Subaru Sambar“ prarado savo nedidelio mielo autobusiuko įvaizdį, todėl ne jis, o „Toyota Pixis Mega“, galime spėti, ateityje taps klasikiniu automobiliu.
Klasikiniai pirmų dviejų kartų „Subaru Sambar“ yra labai geidžiami kolekcionierių ir labai brangūs. Dar brangesni yra specialios paskirties automobiliai – ugniagesių, policijos, greitosios pagalbos mašinos. Nepadeda ir faktas, kad neįtikėtinai daug jų buvo modifikuoti, kad atrodytų kaip sumažintos „Volkswagen Type 2“ mikroautobuso kopijos. Rasti parduodamą šį kei automobilį labai sunku, bet jis papuoštų net ir įmantriausią automobilių kolekciją.
