Keturių cilindrų 2,6 ltr. darbo tūrio „Mercedes-Benz“ OM 138 variklis su prieškamere ir „Bosch“ degalų siurbliu išvystydavo 45 AG prie 3200 aps. per min. Jis buvo sumontuotas ant ilgabazės benzininio „Mercedes-Benz 200“ važiuoklės. Keturkanalis „Bosch“ degalų siurblys leisdavo varikliui įsisukti iki 3000 aps. per min. ir garantavo efektyvų degalų tiekimą.
1934 metų lapkritį, po eksperimentų su įvairiais dyzeliniais varikiais, sumontuotais „Mercedes-Benz“ keleiviniuose automobiliuose, inžinieriai apsistojo ties modifikuota gerai pasirodžiusio linijinio šešių cilindrų variklio, paimto iš komercinių automobilių, versija. Rezultatas – keturių cilindrų 2,6 ltr. darbo tūrio agregatas (cilindro skersmuo 90 mm, stūmoklio eiga 100 mm). Naujajam varikliui pritaikytas prieškamerinis degalų paruošimas, naudotas sunkvežimių varikliuose. Tarp techninių ypatumų buvo variklio galvutėje sumontuoti vožtuvai ir aklūninis velenas su penkiais atramos taškais.
Serijinė 260 D gamyba pradėta 1935-ųjų pabaigoje, o 1936 metų vasarį pirmasis serijinės gamybos dyzelinis lengvasis automobilis buvo pristatytas publikai Tarptautinėje motociklų ir automobilių parodoje Berlyne. Vidutinės dyzelino sąnaudos siekė 9,5 ltr. 100 km kelio. Iš pradžių degalų bako užtekdavo įveikti 400 kilometrų, o 1937 metais atnaujinus modelį – 500 kilometrų ir daugiau.
Net ir 1936-aisiais 260 D variklis buvo įspūdingai ekonomiškas – vidutinės sąnaudos buvo šiek tiek didesnės už 9 litrus dyzelino 100 km kelio (palyginimui benzinu varomo 200-ojo modelio sąnaudos siekė 13 litrų). Be to, 1936 metais licenciją užsiimti keleivių vežimu turintiems asmenims litras dyzelino kainavo tik 17 pfeningų – tuo metu tai buvo mažiau negu pusė benzino kainos. Taksi vairuotojai nedelsdami įvertino naująjį automobilį, kurio erdvi „Pullman“ versija, gaminama nuo pat modelio debiuto, turėjo šešias vietas. 1936 metų rugsėjį „Mercedes-Benz“ pristatė kitas kėbulo versijas – „Pullman“ ir penkiavietį sedanus bei penkiavietį kabrioletą B. Šalia taksi vairuotojų, šį ekonomišką automobilį rinkosi visa daugiau ir daugiau privačių klientų.
1937-aisiais „Mercedes-Benz“ pristatė pagerintą 260 D modelį: atnaujinta versija išsiskyrė naujomis radiatoriaus grotelėmis. Šiek tiek mažesni priekiniai žibintai skyrėsi išlenktais kronšteinais, pritvirtintais tiesiog prie sparnų. Anksčiau priekiniai žibintai buvo tvirtinami ant chromuoto skersinio, sumontuotą priešais radiatorių, kurio vėliau neliko. Dvi šešių-septynių vietų versijos gavo naujus erdvesnius kėbulus ir daug prabangesnę išvaizdą nei pirmieji „pulmanai“. Naujo tipo bamperiai, pakeitę pirmus du metus naudotus elegantiškus senuosius, pradėti montuoti 1938-aisiais. Modifikuojant 260 D taip pat padidinta priekinė ir galinė tarpvėžės (atitinkamai nuo 1340 iki 1370 mm ir nuo 1380 iki 1390 mm) bei sumontuotas didesnis degalų bakas (50 ltr. vietoje 38 ltr.), kuris persikėlė iš variklio skyriaus į automobilio galinę dalį.
1938 metų vasarį nesinchronizuota greičių dėžė pakeista į visiškai sinchronizuotą keturių laipsnių greičių dėžę su tiesiogine ketvirtąja pavara (perdavimo skaičius 1:1). Tuo pat metu vykdant kai kurių mazgų standartizavimą 260 D ir 230 modeliai gavo platesnius ratus bei padangas, o taip pat dvigubo veikimo hidraulinius galinius amortizatorius. Nuo 1938-ųjų pradžios pradėtos naudoti elektrinės pakaitinimo žvakės, palengvinančios variklio užvedimą šaltu oru.
Nuo 1936 iki 1940 metų „Mercedes-Benz“ pagamino 1967 modelio „260 D“ egzempliorius. Pirmasis pasaulyje dyzelinis lengvasis automobilis, ypač taksi mašinos, įrodė esąs absoliutus ilgų kelionų čempionas: 260 D pagrindu pagaminti taksi automobiliai vis dar buvo gausiai eksploatuojami šeštąjame dešimtmetyje. OM 138 variklį su nedideliais pakeitimais „Mercedes-Benz“ naudojo ir kituose modeliuose. Šis agregatas taip pat varė L 1100 ir L 1500 furgonus, pagamintus Štutgarte bei Manhaime.
Nuo pat sensacingos 260 D modelio premjeros, „Mercedes-Benz“ lengvieji automobiliai su dyzeliniais varikliais nuolat nustato naujus techninius standartus. Po Antrojo pasaulinio karo pagamintas 170 D modelis (W136) buvo pirmasis „Mercedes-Benz“ naujai sukurtas automobilis. 1949 metais debiutavusiame modelyje buvo panaudotas keturių cilindrų 1,7 ltr. darbo tūrio variklis OM 636. Nuo tada tęsiasi „Mercedes-Benz“ lengvųjų automobilių su dyzeliniais varikliais sėkmės istorija, pažymėta daugybe išskirtinių įvykių. Tarp jų pirmasis dyzelinis automobilis su penkių cilindrų varikliu (115-osios serijos modelis 240 D 3.0, 1974 metai), CDI technologija su „common-rail“ degalų įpurškimu (1997-ųjų C 220 CDI), „BlueTEC“ išmetamųjų dujų valymo sistema (2006-ųjų E 320 „BlueTEC“, skirtas Šiaurės Amerikos rinkai) ir visai nesenai sukurti dyzeliniai hibridiniai automobiliai, pvz. 2011-ųjų „E 300 BlueTEC HYBRID“. „Mercedes-Benz“ toliau vaidina lemiamą vadmenį kuriant lengviesiems automobiliams skirtus ekonomiškus, galingus ir rafinuotus dyzelinius variklius, turinčius didžiulį potencialą.
