Autorizuotas servisas, kurio slenkstį šią vasarą mynėme ne kartą, šeštadienį, kelionės išvakarėse, padėti atsisakė dėl užimtumo. Siūlė „stebėti“ gedimą ir grįžti po atostogų.
Serviso užsakymų priėmėjui ir paskutinę dieną prieš kelionę, ir anksčiau, liepos mėn., siūliau, jei reikia, pakeisti automatinės transmisijos (toliau – APD) alyvą. Bet autorizuoto serviso darbuotojas, paskaitęs gamintojo „knygoje“, informavo, kad alyva keičiama kas 90 tūkst. km. Taigi prieš kelionę jos keisti nerekomendavo.
Mano prašymas pasidomėti alyvos būkle buvo tikrai ne iš piršto laužtas.
Tuo tarpu jau po kelionės kalbinti Lietuvos specializuoti APD servisų atstovai teigė, kad nenaujam automobiliui alyva keičiama dvigubai dažniau. Taigi aiškėja, kad mano prašymas pasidomėti alyvos būkle buvo tikrai ne iš piršto laužtas. Tą puikiai iliustravo ir tolesni įvykiai.
Primenu priešistorę: nesulaukę pagalbos autorizuotame servise Vilniuje ir pabandę „stebėti“ automobilio elgesį Lietuvoje (jis nesikeitė, APD veikė, bet minimaliai pakitusiu režimu), kitą dieną (sekmadienį prieš Žolinę), startavome į Kroatiją. Nes spaudė laikas, visos nakvynės buvo apmokėtos iš anksto. Pirmoji atostogų diena baigėsi scena iš filmo „Greitis“ Varšuvos aplinkkelyje (plačiau apie tai skaitykite čia).
Kelios užsienio kalbos: ir visos jos lenkų
Kaip jau rašiau pirmoje istorijos dalyje, avarine pavara pasiekę degalinės „Shell“ prieigas, lengviau atsidusome. Bus su kuo pasitarti. O jei reikės papildyti transmisijos alyvos, rasime kur nusipirkti (jos lygį matavome prieš kelionę, buvo normalus).
Bet susidūrėme su menka problemėle. Net ir tarptautinių įmonių darbuotojai Lenkijoje kalba tik viena užsienio kalba – lenkų. Tad degalinės personalas išklausė mano minimalistine „lenkų kalba“ dėstomą problemą („transmisja automatyzcna samochoda, error“) ir dar kartą patikrino alyvos lygį. Viskas gerai – spalva šviesi. Jokių nuosėdų nematyti. Tik gal kiekis šiek tiek per didelis.
„Shell“ darbuotojas kraipo galvą ir siūlo pavažiuoti dar kilometrą – iki autoserviso „Feu Vert“ (ul. Pulawska, 427). Ten neva net ir sekmadienį galima sulaukti pagalbos. Be to, šalia yra keli dideli prekybos centrai, didelė automobilių aikštelė (panaši, kaip „Akropoliuose“ ar „Megoje“, – aut. past.). Taip įsižiebia spindulėlis vilties, kad viskas baigsis gerai, pagalbos sulauksime.
Neleido net nueiti į WC
Puiku. Jungiu avarinę pavarą, lėtai vėl judame į priekį. Eureka! Toks autoservisas iš tikrųjų yra visai netoliese ir jis dirba! Be to, jis didelis, prekiauja ir alyva, ir padangomis, stogo bagažinėmis, tarpinėmis ir t.t. Žodžiu, asortimentas platus, vien priėmime kokie keturi žmonės!
Nutaisęs malonų veidą ir sukaupęs visų kada nors ištartų lenkiškų žodžių atsargas, einu prie užsakymų stalo. Dėl viso pikto pasiteirauju: „Mowiczie po angelsku?“ (žinau, kad klausiu netaisyklingai, bet juk suprasti galima).
Niekas angliškai nekalba. Tad nė vienas iš aukščiau išvardytų kozirių neveikia. Vos išgirdę „transmisja automatyczna“, lenkai purto galvas – ne, tokiais darbais mes neužsiimame. Ir suka galvas šonan. Bandome vėl paaiškinti, kad patekome į didelę bėdą, gal galėtų suteikti mums pagalbą („pomoc“)?
Bet pokalbis nesimezga. Priėmėjai kažką burbteli, nusisuka. Administracija net į tualetą vaikams nueiti neleidžia.
Dar mesteliu frazę iš savo atsargų kraitelės – „szukaj v internecie“.
Tiesa, paaiškėja, kad vienas darbuotojas – ukrainietis. Jis prabyla rusiškai. Prašome patarimo jo – ką daryti. Dar mesteliu frazę iš savo atsargų kraitelės – „szukaj v internecie“ (liet. – paieškokite internete). Tuomet vienas darbuotojų ant lapelio užrašo automatinių pavarų dėžių remonto įmonės telefoną. Bet ji dirbs tik antradienį, po Žolinės. Taigi ragelį kels tik po dviejų dienų. Ar tai reiškia, kad Varšuvoje, ant asfalto aikštelėje prie nesvetingo serviso įstrigome dar dviem dienoms?
Paskutinė viltis – techninės pagalbos kelyje draudimas
Supratę, kad savo jėgomis neišsigelbėsime, o užstrigę Varšuvoje prarasime apie 750 Eur už rezervuotas nakvynes Slovakijoje, Kroatijoje ir Čekijoje, paskambinome „IF draudimo“ polise nurodytu telefono numeriu (kartu su kasko buvau įsigijęs ir techninės pagalbos kelyje paslaugą).
Draudimo bendrovės telekomunikacijų sistema iškart sujungė su „Altas Assistance“ (toliau vadinsiu tiesiog DRAUDIMAS) darbuotoju. Atsiliepusiam Mariui, dusdamas iš apmaudo, kad viskas taip susiklostė, išdėsčiau liūdną pavarų dėžės istoriją. Taip pat pasakėme tikslų adresą, kurioje vietoje sustojome: prieš įėjimą į servisą „Feu Vert“, ul. Pulawska 427. Tiesa, nepavyko greit rasti tikslių vietos koordinačių, bet jų vėliau ir nereikėjo – orientyrai buvo pakankami (bent mums su Draudimo darbuotoju taip atrodė).
Marius iš Draudimo nuramino (ačiū jam už tai), kad per 3 val. turėtų atvykti techninės pagalbos automobilis, kuris ir nugabens sugedusį „Santa Fe“ į servisą, tvarkantį šios markės automobilių automatines pavarų dėžes. Ten meistrai įvertins gedimą, tuomet kartu ir nuspręsime, ar verta taisyti nenaują automobilį.
Nurodome tokias kalbas: anglų, vokiečių, rusų, graikų.
Svarbi detalė: registruodamas skambutį, Marius prašo nurodyti, kuriomis kalbomis su mumis galėtų susikalbėti nuomos firmos ar autoserviso darbuotojai. Nurodome tokias: anglų, vokiečių, rusų, graikų. Ir laukiame skambučių šiomis kalbomis.
Tačiau ramybės neduoda kita mintis: ar verta likti Varšuvoje dar dvi dienas (čia pačiu geriausiu atveju), jei pavarų dėžę sutaisytų antradienį, pirmą dieną po Žolinės? O gal geriau išsinuomoti automobilį oro uoste (kainuos, tai kainuos, bet ką darysi...) ir tęsti kelionę?
Pamažu išsiaiškinome, kad turime teisę ne tik į nakvynę Varšuvoje (jos norėjosi mažiausiai), bet ir į pakaitinį automobilį.
Sprendimas likti Varšuvoje ir laukti, kol bus sutaisyta pavarų dėžė, tik per plauką netapo didžiausia klaida!
Mariaus žodžiais tariant, bent jau po Lenkiją juo tikrai galėsime važinėti. O rasti tokį, su kuriuo galėtume išvažiuoti iš šalies (jei mūsiškio automobilio remontas užsitęstų), pasak Draudimo atstovo, Lenkijoje nėra lengva. Juk ir atstumas nemažas (papildomai apie 3000 km), ir draudimas kitose šalyse negalios. Be to, nuomos įmonės gali taikyti ridos ir kitokius apribojimus...
Penkios valandos ant asfalto
Iki šios akimirkos dėkoju Mariui iš Draudimo ir apvaizdai, kuri apšvietė protą jokiu būdu nelikti Varšuvoje! Kaip parodė tolesni įvykiai, ši klaida būtų galutinai sugadinusi šeimos atostogas ir dar labiau padidinusi finansinius nuostolius.
Dabar praleisiu apie 2 val. trukusį skambinėjimąsi su Draudimo darbuotojais, su techninės pagalbos tarnybos Varšuvoje atstovais (vienas atstovas, laimei, mus kalbino anglų kalba, kai derinome galimo pakaitinio automobilio dydį).
Taigi tas dvi tris laukimo valandas tikrai nebuvo nuobodu. Buvo karšta. Tad gėrėme vandenį, čia pat ant asfalto valgėme sumuštinius. Ir spėliojome: ar (kada) išvažiuosime iš Varšuvos? O į tualetą teko prašytis į netoliese esantį kinų restoraną (servisas, kaip minėjau, nebuvo svetingas).
Paklydęs „katafalkas“
Įdomu, kad techninės tarnybos „katafalkas“ (taip vairuotojai kartais vadina autovežį) mus rado tikrai ne iš karto. Pamatę jį tolumoje sukantį ratus aplink netoliese esantį prekybos centrą „Auchan“, pradėjome nuo tolo mojuoti geltonomis vairuotojų liemenėmis (dėl viso pikto buvome pasiėmę po vieną kiekvienam šeimos nariui). Su panašia situacija esu susidūręs tik Pietų Afrikos Respublikoje: pasakai tikslų adresą, autoserviso pavadinimą, o jie vis tiek važinėja ratais aplinkui. Argi kas nors čia neaišku: autoservisas „Feu Vert“, ul. Pulawska 427? Jei nerandi, juk gali pasinaudoti Google.
Netikslumų su lenkais galėjo kilti dėl tarpininkų grandinės: Draudimas juk ne tiesiogiai su „katafalko“ firma bendrauja, o per savo tarpininkus Varšuvoje.
Spėju, kad tokių netikslumų su lenkais galėjo kilti dėl tarpininkų grandinės: Draudimas juk ne tiesiogiai su „katafalko“ firma bendrauja, o per savo tarpininkus Varšuvoje, kuriems taip pat, nepabijokime to žodžio, sekmadienis nėra eilinė diena. Be to, dar kalbos barjeras – taip ir atsiranda „sugedusio telefono“ efektas.
Galiausiai „katafalko“ vairuotojas mus pamato. Išsikrauname visą mantą ant asfalto, autovežio vairuotojas pildo dokumentus, prikabina automobilį, jį pakrauna. Sudiev, „Santa Fe“, nežinia kada vėl išgirsiu tavo dyzelio burzgimą.
Tuo metu dar nežinome, ar tikrai gausime pakaitinį, su kuriuo galėtume tęsti bent dalį kelionės. Todėl, nusivylę gyvenimu, kai kurie šeimos nariai svarsto galimybę spjauti į sugadintas atostogas ir grįžti autobusu į Vilnių.
Nebegaliojanti „žalia korta“ ir netesėti pažadai
Laimei, nežinią nutraukia firmos „Rentis“ darbuotojo Zbyšeko skambutis. Pasiūlo universalą „Toyota Avensis“. Bet papildomai turime (nes kol remontuojamas „Hyundai“, nuomos kaštus dengs Draudimas) primokėti 200 zlotų. Tokiu būdu gautume papildomą draudimą, leidžiantį „važiuoti į vakarus nuo Varšuvos“.
Taip pamažu atgimsta viltis, kad į Vilnių grįžti nereikės. Ir kad nereikės ieškotis nakvynės ul. Pulawska. Tik va, pakaitinio automobilio niekaip nesulaukiame. Galvoju, gal su p. Zbyšeku, gana neblogai kalbančiu angliškai, nesusikalbėjome? Vėl jam skambiname, vėl rašome SMS, nurodome adresą ir kad esame prie įėjimo į autoservisą. Optimizmo atsargos tirpsta, nes saulelė jau vakarop, o kelelis tolimas.
Nekokią nuomonę apie lenkų svetingumą pakeičia prie mūsų privažiavęs vyras.
Tiesa, ūpą pakelia ir nekokią nuomonę apie lenkų svetingumą pakeičia prie mūsų privažiavęs vyras. Iš pradžių lenkiškai, o paskui ir angliškai klausia, gal galėtų kuo padėti ar kur pavežti? Lenkiamės jam iki žemės (dziękuję Panu), dėkojame už parodytą dėmesį ir laukiame žinių iš automobilių nuomos firmos.
Taigi, praėjus maždaug 5 val. nuo avarinio sustojimo prie ne itin svetingo serviso „Feu Vert“, nuo prekybos centro pusės atbėga nuomos firmos „Rentis“ kurjeris, turėjęs atvaryti automobilį. Nors tai jaunas vyrukas, jis kalba tik lenkiškai. Klausia, ar mes laukiame „Toyota Avensis“. Išgirdęs entuziastingą mūsų šeimos „Yes, tak, prawda“, bėga atgal link prekybos centro (nes ten paliko automobilį). Atvažiavęs iki mūsų lagaminų krūvos, sudėtos ant asfalto, skambina vadovui p. Zbyšekui ir raportuoja, kad pagaliau mus surado... Keista situacija, ar ne: žinai adresą, bet nerandi didžiulio serviso ir ant asfalto besikaitinančių keturių „litwinų“.
Net sąžinė ėmė graužti, kad mums taip staiga ir vėl ėmė sektis. Bet neilgai.
Kurį laiką rodosi, kad įvyko stebuklas. Gyvenimas vėl teka sava vaga. Net sąžinė ėmė graužti, kad mums taip staiga ir vėl ėmė sektis. Bet neilgai.
Jau sėdime lenkų išnuomotame „Avensis“, pasirašinėjame lenkų kalba surašytus popierius (tai lyg ir automobilio perdavimo aktas). Dėl viso pikto patikrinu draudimo dokumentus ir... vėl laukia nemalonus siurprizas.
„Žalia korta“ negalioja jau nuo liepos mėnesio! Baltas civilinės atsakomybės draudimo lapas – taip pat. Kasko draudimo, už kurį papildomai vietoje primokame 50 Eur grynais, visai nėra. Bet yra dar papildomas nedidelis lapelis lenkų kalba, išduotas PZU, „Draudimo apibendrinimas“, kuris, kiek leidžia suvokti mano protas, yra savotiškas senojo nebegaliojančio draudimo pratęsimas. Bet nesu tuo tikras, nes 90 proc. teksto – lenkiškai. Angliškai slebizavoju tik „Certificate of concluding“ ir galiojimo datą.
Vėl skambiname ponui Zbyšekui (per tą laiką jau galėjome išvažiuoti iš Varšuvos). Bandome aiškintis situaciją, klausiu jo, ką pasakysiu, tarkime, Kroatijos policininkui, jei mane sustabdytų. Juk draudimo popieriai labai neaiškūs, galbūt tinkami važinėti Lenkijoje, o ne užsienio šalyse. O ir kasko sąlygos neaiškios.
Pagaliau išsiaiškiname, kad „žalia korta“ važinėjant ES nebūtina tad, gavęs žodinį „Rentis“ atstovo Zbyšeko pažadą, kad jis atsiųs galiojančio poliso kopiją el. paštu, ir kad galiu jam skambinti 24 val. per parą, užvedu variklį (beje, poliso kopijos negavau iki šiol). Tai nutinka apie 18 val. Laukia dar 7 val. kelio iki Demanovo slėnio Slovakijoje.
Nuolatinės dvejonės: tęsti kelionę ar grįžti į Varšuvą
Dėl tokio vėlavimo Slovakijos sieną kalnų keliais kirtome jau vėlai vakare, kylant rūkui. Matomumas vietomis labai blogas, keliuose serpantinų posūkiuose teko beveik sustoti, nes nesimatė kelkraščio (jie nesužymėti atšvaitais). Net automobilio avarinio stabdymo radarai ėmė dėl miglos streikuoti ir pypsėti.
Bet maloniai nuteikė mintis, kad prieš akis – bent 10 dienų atostogų. Tiesa, neaišku, ar, kol bus suremontuotas automobilis, spėsime pasiekti Kroatiją, ar grįšime jo atsiimti į Varšuvą iš Slovakijos, aukodami vieną dvi apmokėtas nakvynes.
Ne ką mažiau ėdė klausimas, kiek kainuos pavarų dėžės remontas. Mechaninę kitam automobiliui esu pakeitęs už 460 Eur. Tai nusprendėme rezervuoti apie 500. Nes buvo dar gyva autorizuoto Vilniaus serviso darbuotojo tegul ir nesąmoningai suteikta viltis, kad gedimas galimai nėra didelis. Kita vertus, kiti kolegos, su kuriais konsultavausi telefonu, sakė, kad rimto gedimo atveju prireiks 1500 Eur.
Aišku, kad niekas neaišku
Turbūt blogiausias antrosios kelionės dalies (jau pakaitiniu automobiliu) aspektas – kad beveik visą laiką nebuvo aiškus „Santa Fe“ likimas.
Pirmadienio rytą, per Žolinę (mes po kelionės išsimiegoję keliaujame į Slovakijos Tatrus) – jokių žinių. Natūralu, juk dar ne darbo diena. Todėl rašinėju el. laiškus ponui Zbyšekui, klausiu, kiek kainuos automobilio nuoma, jei ją teks mums patiems pratęsti iki kelionės pabaigos. Nes vis dar naiviai
tikime, kad per kelias dienas mūsų automobilis bus sutvarkytas. Tačiau nesulaukiame nei draudimo poliso kopijos, nei atsakymų į savo klausimus, išverstus iš anglų į lenkų kalbą su google vertėju.
Tam tikromis akimirkomis ima juokas. Bet nuotaiką gadina mintis, kad atostogos gali pabrangti dvigubai – „Toyota Avensis“ nuoma gali kainuoti apie 500–600 eurų. Ir dar „Santa Fe“ remonto išlaidos.
Antradienį, pirmą autoserviso Varšuvoje darbo dieną, taip pat nesulaukiame jokių žinių – nei kas daroma, nei kas planuojama padaryti. O juk nuo ryto, aplankę stalagmitų urvą, planavome, jei reikės, strimagalviais grįžti į Varšuvą! Bet ši mintis staiga nebetenka logikos – Draudimas kol kas tik bendrauja su autoservisu. Autorizuotu „Hyundai“ servisu „ÄZ Auto“, kuris yra toje pačioje Varšuvos Pulawska gatvėje.
Jausdami nedidelę sąžinės graužatį, kad, ko gero, su Varšuva atsisveikinsime mažiausiai savaitei ir negrįšime atsiimti automobilio laiku, tęsiame kelionę pagal planą – iki vakaro turime pasiekti Plitvicų ežerų parką (dar 750 km nuo Demanovo slėnio). Tad apsisprendžiame: kas bus – tas, važiuojame iki pat Krko salos. Tuo tarpu „Altas Assistance“ darbuotojai telefonu žada gauti daugiau informacijos apie automobilio remontą.
Autorizuotų servisų sindromas kankina ir lenkus
Skambučio iš autorizuoto serviso sulaukiame trečiadienį. Gražia lenkų kalba žmogus išdėsto savo teoriją. Suprantu tik tiek, kad automobilio netaisys. Tuo metu stoviu ilgoje eilėje prie bilietų į Plitvicų ežerų parką. Prisimenu, kokias kalbas užregistravau, kalbėdamas su Marium iš Draudimo: anglų, vokiečių, rusų, graikų... Bet autoserviso darbuotojas to, ko gero, nežino. Prašau, kad paskambintų jo kolega, kalbantis angliškai.
Smagu, kad neteko laukti nė pusvalandžio. Kalbamės beveik suprantama anglų kalba. Vyras paaiškina, kad mano automobilio negali sutaisyti (o kur jie buvo vakar?) ir siūlo man jį pergabenti į kitą servisą – „na al. Krakowska 18“.
Ir vėl ima isteriškas juokas. Per kelis kartus žmogui paaiškinu (nes jis kartoja „do not understand your words“), kad esu kelionėje, o pergabenimo detales tegul derina per Draudimą ar jų atstovus. Nes aš iš Plitvicų negrįšiu. „Dziękuję, prosza prsziezvonicz do kompaniji ubezpieczienija“, – tiek išlemenu vilnietiška tuteišiška lenkų kalba.
Apie situaciją telefonu dar kartą informuoju Marių iš „Altas Assistance“. Jis sako gavęs žinių, kad šis servisas gali tik pakeisti naują dėžę, arba nuimti seną ir ją vežti kitur. Nutariame, kad keisti dėžę nauja būtų nelogiška. Susitariame pasiskambinti ketvirtadienį, kai automobilis bus jau kitame servise – Krokuvos alėjoje, 18. Marius informuoja, kad tai – specializuotas APD servisas. Taigi dirba kokybiškai.
Ketvirtadienį (mes jau pasiekę Kroatijos Pago salą) pamažu ima aiškėti situacija: automobilis sėkmingai pervežtas į kitą Varšuvos servisą (o kodėl ne iš karto, nes gedimas buvo suformuluotas aiškiai). Marius iš „Alto“ žada pranešti, kai sužinos preliminarią remonto kainą.
Kodėl apkarto kroatiškas vynas?
Taip, praėjus lygiai savaitei nuo gedimo ir 5 dienoms, per kurias, kiek sako mano protas, buvo galima pradėti remontą, ateina sekmadienis. Taigi lygiai po savaitės nuo pirmojo mūsų pokalbio vėl skambina Marius iš Draudimo ir praneša džiugią naujieną. Pavarų dėžės gedimas – galimai elektroninis ir mechaninis. Už darbus Varšuvos autoserviso meistrai paims apie 550 eurų. Ir dar papildomai už detales.
Su tramdomu džiaugsmu pritariu Mariui – tegul tik taiso broliai lenkai – vėl atgyja viltis grįžti savu automobiliu. Sutariame, kad Marius per partnerius patvirtins, kad mes „pasirašome“ pilnam remontui, pasižadame dengti visus remonto kaštus. Dieve, tegul tik jie pagaliau pradeda ardyti tą pavarų dėžę!
Ne pirmas kartas, kai remiame Lenkijos ekonomiką. Paremsiu ir aš.
Tiesa, skubiai skaičiuojame savo finansus – gali tekti pakloti (spėju) iki 1000 Eur. Geriau jau tuos pinigus būtų paėmęs oficialus servisas Vilniuje. Na, bet ne pirmas kartas, kai remiame Lenkijos ekonomiką. Paremsiu ir aš.
Timpt už vadžių, ir vėl iš pradžių
Nubudę pirmadienio rytą Krko saloje, šventai tikime, kad automobilis Varšuvoje jau ardomas. Lyg tyčia dar paskambina Mariaus kolega iš Draudimo ir praneša autoserviso adresą bei telefono numerį Krokuvos alėjoje. Padėkoju ir bijau net patikėti tokia laime. Negi jau viskas – problema išspręsta?
O mintyse galvoju: jei Vilniuje su autoserviso darbuotojais lietuviškai nesusišnekame, tai kaip man seksis kalbėti lenkiškai? Paprašau, kad patys Draudimo vaikinai sužinotų tikslią remonto kainą ir svarbiausia – ar automobilis bus sutaisytas iki rugpjūčio 25 d. (toks pageidavimas partneriams Lenkijoje Mariaus buvo surašytas dar sekmadienį, rugpjūčio 21 d.).
Tuo tarpu keptas Adrijos jūros ešerys stringa gerklėje, o vynas ima apkarsti – prisipažinsiu, šitas nedidelis incidentas gerokai patampė nervus. Sunku džiaugtis atostogomis, kai nubudęs rytą nežinai, kas bus toliau.
Iš pradžių nežinojome, ar tęsti kelionę, ar grįžti į Varšuvą. Paskui skaičiavome, kiek kainuos remontas, ir svarstėme visus variantus, kaip reikės grįžti į Vilnių, jei paves ir antras Varšuvos automobilių servisas. Žodžiu – nuolatinė atostogų palydovė – nežinia. Ir nuolatinė Draudimo atstovų informacija: „bendraujame su servisu“, „neprisiskambiname servisui“, „servisas skaičiuoja kainas“.
Stulbinanti naujiena: automobilis taip ir nepradėtas ardyti!
Kantrybė trūko antradienį, rugpjūčio 23 d. Iš Kroatijos artėdami prie Čekijos, nusprendžiame vėl skambinti Draudimui. Patys, nes nesulaukėme aiškesnės informacijos ir vis dar neįsivaizduojame (o atostogos jau eina į pabaigą), nei kiek kainuos remontas, nei kada jis bus baigtas. Juk iki grįžimo į Varšuvą liko dvi dienos... O gal per dvi dienas nuo pastarojo pokalbio su Mariumi, kai pasižadėjome apmokėti visas remonto išlaidas, automobilis jau sutaisytas?
O šventas naivume! Draudimo atstovas, pakėlęs ragelį, pažada sužinoti daugiau informacijos. Ir apie galutinę kainą, ir apie terminus. Po valandos paskambina, bet praneša tik tiek, kad su servisu nepavyksta susisiekti. Trečiojo pokalbio metu pasako vėl tik tai, ką jau girdėjome anksčiau. Apie 16 val., jau Slovėnijoje, sulaukiame dar vieno skambučio. Aiškėja, kad automobilis, praėjus savaitei nuo pirmos darbo dienos po Žolinės, net nepradėtas ardyti! Per 9 dienas (dvi iš jų šventinės) remontas nepasistūmėjo nė per žingsnį.
Automobilis, praėjus savaitei nuo pirmos darbo dienos po Žolinės, net nepradėtas ardyti!
„Gavome iš serviso informaciją, kad dar jūs pats turėtumėte patvirtinti savo sutikimą“, – paaiškina vaikinas. Ir priduria, kad remontas gali užtrukti dar 3–6 dienas! Kitaip tariant, jis gali persikelti dar į kitą (trečią) savaitę.
– O kokia kalba man su jais kalbėti? Lenkiškai juk nemoku.
– Bandykite angliškai...
Kodėl tyli serviso telefonas
Per pusantros savaitės jie nesugebėjo pradėti darbų? Šią akimirką suvokiu, kad buvau be galo naivus ne tik bendraudamas su Vilniaus serviso darbuotojais. Pasirodo, Lietuva ir Lenkija gali lenktyniauti vėžlių ir prastos komunikacijos varžybose.
O gal tai, kas mums nutiko, yra normalu? Spėjau nuo sekmadienio pervažiuoti tris valstybes, kol vyrai mane galėjo informuoti, kad su servisu bendraučiau pats?
Netoli Brno skubiai stoju degalinėje, kad galėčiau vėl pademonstruoti
skurdžias savo lenkų kalbos žinias. Skambinu. Tinklalapyje nurodytu serviso telefono numeriu niekas neatsiliepė.
Skambinu direktoriui, į mobilųjį. Daugybė signalų, po to atsiliepia vyras ir lyg pridengęs burną delnu kažką sumurma. Nesupratau nė vieno žodžio. Bet netrukus gaunu SMS: „Jestem na spotkaniu“. Suprantame, kad serviso vadovas, ko gero, dalykiniame susitikime darbo pabaigoje.
Na ką gi – visa keturių asmenų šeima dėliojame po žodį ir rašome SMS lenkų kalba. Su klaidom, aišku. Bet esmė aiški – kad labai prašome sutaisyti automobilį iki rugpjūčio 25 d. Atspėkite, kokia direktoriaus reakcija?
Prahoje apsisprendžiame: metas imtis agresyvios taktikos.
Atsakymo į SMS nesulaukiame. It musę kandę vėlai vakare pasiekiame Prahą, įsikuriame ir apsisprendžiame: metas imtis agresyvios taktikos.
Trečiadienį, rugpjūčio 24 d., iš Prahos skambiname bičiuliui, kalbančiam lenkiškai. Jis – verslininkas, dirbantis su daugeliu šalių, turintis rimtų verslo partnerių ir Lenkijoje. Ir pats puikiai kalbantis lenkiškai. Per pusvalandį bičiulis gauna tokią informaciją: autoservisas iki šiol negavęs patvirtinimo, kad galima ardyti pavarų dėžę (o kur dingo mūsų vakarinis laiškas?). Todėl nieko ir nepradėjo daryti. Bet dabar, sulaukęs skambučio sklandžia lenkų kalba, jau tikrai pradės remontą.
Vėlyvą trečiadienio vakarą (automobilį planavome atsiimti ketvirtadienį) automatinių pavarų dėžių serviso vadas dar kartą patvirtina, kad automobilis ardomas, jis visas detales turi, bet kainos dar nežino. Taip pat aiškėja, kad automobilio rugpjūčio 25 d. tikrai neatgausime. Hm... įdomu, kada apie tai per tarpininkus sužinos Draudimas?
Taip pat aiškėja, kodėl niekas nekelia serviso telefono ragelio. Pasirodo, jis dirba „atostogų režimu“ – vos keli budintys meistrai. Todėl papildomų užsakymų nesivaiko. Na matote, kiek daug gali sužinoti, kai turi savą tarpininką, kalbantį lenkiškai!
Ketvirtadienį, po 11 dienų pertraukos vėl grįždami į Varšuvą, per bičiulį gauname informaciją, kad automobilis bus suremontuotas penktadienį, apie 14 val. Taigi reikia ieškotis papildomos nakvynės.
Informuojame apie tai Marių iš Draudimo. Jis dėkoja už informaciją ir pažada perduoti ją tarpininkams. Taip pat ir apie viešbutį.
Ties Vroclavu jau žinome, kad be nakvynės neliksime, ja pasirūpins Draudimo tarpininkai Lenkijoje. O bičiulis tuo tarpu iš serviso direktoriaus gauna svarbiausią žinią: pavarų dėžės remontas kainuos 8 164 zlotus. pagal optimalų kursą tai turėtų būti kiek daugiau nei 1 800 Eur. Nes reikia keisti daug detalių. Iš esmės, jai reikia daryti kapitalinį remontą.
Ar turime pasirinkimą, galimybę derėtis? Vežti automobilį tralu į Lietuvą?Preliminari tokio remonto kaina Lietuvoje nuo 1500 Eur. Ką tokiu atveju laimėtume – neaišku. Nebent nemokamus autobuso bilietus į Vilnių. O kur dėti bagažą?
Operacija „Pilna kuprinė zlotų“
Varšuvą pasiekiame 21 val. Viešbutis puikus; šalia oro uosto, netoli nuo autoserviso ir su pusryčiais. Gyvenk ir žvenk. Bet viena smulkmena – reikia staigiai gauti 8 146 zlotų. Ir tik grynais, nes servisas banko kortelių nepriima. Bet tokie iššūkiai jau kažkodėl nebestebina. Pakeliui į Varšuvą suskambinome artimiesiems ir paprašėme operatyviai permesti reikiamą eurų sumą.
Prisijungę prie internetinės bankininkystės pasididiname grynųjų pinigų išėmimo limitus (nes įprastas – tik 870 Eur.). Ir dar iš vakaro pradedame siautėti prekybos centruose – išsiimame dalį kupiūrų iš bankomatų.
Tiesa, vos neapsigauname. Bankomatas pasiūlo rinktis kursą: 3,85 zloto už eurą (bet be komisinio mokesčio) arba „lankstų kursą“ su papildomais mokesčiais. Be abejo, renkamės antrą variantą. Zloto kursas svyruoja. Tad už vieną eurą gauname 4,1 zloto, nors tikėjomės net 4,4. Taip automobilio remontas (bankui nuskaičiavus ir komisinius) pabrangsta maždaug iki 2000 eurų. Smagi akimirka atostogų finiše. Bet tai jau nebetrikdo – norisi greičiau namo.
Penktadienio rytą, po pusryčių, iškart lekiame į autoservisą. Juo labiau kad ir pakaitinį automobilį jau metas grąžinti.
Lenkijos ekonomiką parėmėme daugiau nei 3000 Eur.
Be jokios abejonės, 11 val. ryto automobilis nesuremontuotas. Net ir 14 val. finišu dar nekvepėjo.
Sėdame su šeima ant nuošalaus garažo grindinio, tiesiame miegmaišius ir pradedame žaisti stalo žaidimus – vis laiką kaip nors prastumsime. Tuo pat metu skaičiuojame, kiek tūkstančių eurų parėmėme Lenkijos ekonomiką vien dėl to, kad nenorėjo būti paremtas servisas Vilniuje. Remontas – 2000 eurų, automobilio nuoma (šias ir toliau vardijamas išlaidas apmokėjo Draudimas) – apie 600 Eur, „katafalko“ kvietimas du kartus – apie 400 Eur, papildoma nakvynė Varšuvoje – dar apie 100 Eur. Iš viso Lenkijos ekonomiką parėmėme daugiau nei 3000 Eur.
Laimei, 18 val. jau atiduodu direktoriui (jis kalba tik gimtąja kalba) didelį paką kupiūrų, gaunu garantinį raštą lenkų kalba ir... neriame į Varšuvos penktadienio vakaro spūstis. Iš jų išsivadavę apie 20 val., su daina skriejame Kalvarijos link.
Apie 1.30 val. nakties kirtę Lietuvos sieną net uždainavome laimės dainą: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido <...>, nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido, ir nebandysiu atsidust pakelėje“.
Išvados
Nieko kito nebelieka, kaip žiūrėti į visa tai, kas įvyko, su humoru. Vis dėlto keletą rimtų išvadų reikia padaryti. Tikiuosi, jos pravers ir jums.
1. Negalvokite, kad autorizuotas servisas yra visagalis, jis tikrai neišspręs visų problemų. Be to, jis turi galybę klientų, atvažiuojančių garantiniais automobiliais.
2. Jei sugedo generatorius, degalų siurblys ar pavarų dėžė, važiuokite pas šios srities meistrus į specializuotą servisą.
3. Alyvą automatinėje pavarų dėžėje, jei automobilis nėra naujas, reikia keisti kas 40–50 tūkst. km, o ne kas 90 tūkst. km, kaip rekomenduoja autorizuoti servisai.
4. Ne tik keliaudami į užsienį, bet ir Lietuvoje turėkite techninės pagalbos kelyje draudimą. Ir porą tūkstančių eurų, kurie liktų net ir po atostogų.
5. Niekad nenutraukite atostogų kelionės. Mūsų atveju tai būtų pati didžiausia klaida. Būtume nepamatę daugybės gražių gamtos kampelių ir praradę dar daugiau pinigų. 12 dienų Varšuvoje – tikrai nėra svajonių atostogos, lyginant su Kroatijos salomis.
Apie šios kelionės metu aplankytas nuostabias Slovakijos ir Kroatijos vietas jau kitą savaitę skaitykite rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
