Mobilumo ekspertė Kristina Gaučė, ne vienus metus besigilinanti, kaip su judėjimu susijusius keblumus sekasi spręsti įvairiems Europos miestams – ir šalių sostinėms, ir mažesniems – teigia, jog vieno tinkamiausio pavyzdžio ji net nesiimtų ieškoti, žymiai racionaliau dėlioti dėlionę iš skirtingų gerųjų pavyzdžių. „Kaip dviratininkų miestas dažniausiai įvardijama Kopenhaga, tačiau dviračių asociacija ten įkurta maždaug prieš 100 metų, kai išpopuliarėjusiems dviračiams teko įsiterpti tarp arklių. Galima įsivaizduoti, kiek patirties per tiek metų prikaupta, todėl perkelti Kopenhagos modelį būtų nerealistiška. Tas pats galioja ir dažnai giriamam Amsterdamui – ten sąmoningumo lygis toks, ir problemų taip nelikę, jog nuo grindinio imamasi gramdyti kramtomąją gumą. Manau, realistiškiau būtų žvelgti į miestus, kurie visai neseniai turėjo panašių judėjimo problemų, kaip Vilnius, tarkime, Liublianą, Gdynę“.
Sėkmingai įgyvendinta Liublianos vizija
K.Gaučė, atidžiai sekusi, kokie pokyčiai vyko Slovėnijos sostinėje, pasakoja, jog Liubliana irgi duso nuo kamščių, tačiau europiniai projektiniai pinigai ir drąsūs, tuo metu net nepopuliarūs susivienijusių politikų, specialistų, entuziastų veiksmai pavertė šį miestą vienu iš gerųjų Europos pavyzdžių. Tam teko kai kuriose miesto gatvėse uždaryti eismą, sumažinti eismo juostų skaičių pagrindinėse gatvėse ir pan.
„Tuometinė miesto valdžia ėmėsi iniciatyvos kurti žalio, inovatyvaus, pėsčiomis apeinamo miesto viziją ir jai tai pavyko įgyvendinti. Tačiau ten labai gerai suprasta, jog žmonėms reikia aiškinti apie daromus pokyčius – išryškinti problemas ir parodyti, kaip jos bus sprendžiamos. Juk ekologija, kažkur tirpstantys ledynai kaip argumentas atsisakyti automobilio nelabai turi galios, tai pernelyg tolima.“ Pasak mobilumo ekspertės, kitas reikalas, kai su žmonėmis kalbama apie miesto užterštumą, ilgas valandas kamščiuose, sveikatos problemas, susijusias su nejudrumu – tai, kas visiems artima, nes patiriama kasdien.
Labiausiai nuskriausti – pėstieji
Vertindama dabartinę eismo situaciją Vilniuje, K.Gaučė teigia, jog visos Lietuvos judumo valdymo kontekste vis dar karaliauja ryški nuostata, jog viską reikia leisti, jokiu būdu ne drausti, tikintis, jog gyventojai yra tokie racionalūs ir sąmoningi, jog pasirinks teisingiausius sprendimus. Jos manymu, taip dėl šių ir kitų veiksnių susiklosto situacija, kai miestuose ima karaliauti automobilininkai, viskas sukasi apie juos, jie tampa demokratine dauguma, o silpnesnės grupės – pėstieji, dviratininkai, neįgalieji – lieka paraštėse.
Paklausta, kurią iš šių grupių ji vertintų kaip labiausiai nustumtą į pašalę, mobilumo ekspertė teigia, jog, deja, tai yra pėstieji. „Siauri šaligatviai, laiptai, krūmynai, tamsūs kiemai ar takų atkarpos, automobilininkų vairavimo kultūra – jie susiduria su daugybe nepatogumų ir kliūčių. Dviratininkams skirta infrastruktūra pastaraisiais metais gerėja, Vilniuje vykstančių pokyčių negalima nematyti, tačiau kol kas aš vis dar kiek šaržuodama sakyčiau, kad miestas yra labiausiai pritaikytas 35 metų vyrui už automobilio vairo“, – konstatuoja pašnekovė.
Vilniuje vykstančių pokyčių negalima nematyti, tačiau kol kas aš vis dar kiek šaržuodama sakyčiau, kad miestas yra labiausiai pritaikytas 35 metų vyrui už automobilio vairo
Pasak K.Gaučės, labai svarbu, kad politikai, ekspertai ryžtųsi imtis pokyčių nuo „apačios“ – skirtų daugiau dėmesio būtent silpnesniųjų eisme grupėms – pėstiesiems, mamoms su vaikais, neįgaliesiems, dviratinininkams: „Man įstrigo vieno iš Skandinavijos miestų šūkis: „Miestas ir aštuonmečiui, ir aštuoniasdešimtmečiui“. Tuo pasakyta labai daug.“
Verta imtis realistiškų projektų
Viešojoje erdvėje pastarosiomis savaitėmis vėl aktyviai minimi metro ar tramvajai kaip galimas išsigelbėjimas nuo spūsčių. Tačiau mobilumo ekspertė net nesiima rimtai svarstyti šių variantų: „Jei jau Vilniuje nesugebama nupiešti eismo juostų, kurios autobusams leistų greičiau judėti, nebūtų rasta ir žemės bei investicijų atskiroms tramvajaus juostoms įrengti, o kur dar ir pačių priemonių įsigijimas. Tai yra tiesiog nerealu. Metro projektas Vilniuje taip pat nerealistiškas, nereikia kalbėti apie kažkokį „kokybinį šuolį“, žerti argumentus, kad metro turi kokie nors kiti miestai – metro galima turėti ten, kur yra kritinė vartotojų masė, to Vilniuje nėra, ir aš jau nekalbu apie tai, kiek kainuotų pats metro operavimas. Pagaliau, net įrengus vieną ar kelias metro arba tramvajaus juostas, iki jų turėtų atvežti tobulai veikiantis įprastas viešasis transportas – dažnai važiuojantys, greiti, patikimi autobusai ir troleibusai. Nuo to ir pradėčiau – padaryčiau esamą viešąjį transportą patrauklų ir dėl to populiaresnį”.
Amsterdame paprasčiau be automobilio
Daugelis lietuvių vis dar sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be automobilio, nereta šeima turi jų ir ne po vieną, tačiau yra Europos miestų, kur žymiai paprasčiau gyventi be nuosavo automobilio. Toks yra Amsterdamas, iš kurio gyventi į Vilnių neseniai grįžo menininkė Inga Cholmogorova, Olandijos sostinėje praleidusi 20 metų. „Amsterdame visur, kur tik reikia, galima nuvažiuoti dviračiu, viešuoju transportu, naktimis važiuoja specialūs autobusai. Tie, kam kartais prireikia mašinos, pavyzdžiui, kraustymuisi, naudojasi automobilių nuomos ar dalijimosi paslaugomis.“ Pasak pašnekovės, olandai – labai pragmatiška tauta, tad sukuriamos visos sąlygos, kad žmonėms būtų logiška ir naudinga naudotis viešuoju transportu ar dviračiu, o automobilio poreikis atkrenta.
Jos teigimu, Amsterdamo gyventojai jaučiasi kaip be rankų, jei neturi dviračio, o štai automobilininkams sukurta nemažai apribojimų – parkavimas labai brangus, garažai – tikra retenybė, o miesto centre tėra gal vos viena degalinė.
Iššūkiai ant dviračio Vilniuje
I.Cholmogorova pasakoja, jog grįžusi į Lietuvą patiria nemažai sunkumų, bet vis dar turi užsispyrimo važinėti dviračiu – taip, kaip buvo įpratusi Amsterdame. Jos nuomone, dėl to, kad lietuviai vangiai išlenda iš automobilių, kaltas ir mentalitetas, ir infrastruktūros trūkumai. „Vilniuje man vis dar labai sunku adaptuotis. Nėra jokios nei vairuotojų, nei pėsčiųjų kultūros ir suvokimo apie dviratininkus mieste. Buvo ne vienas atvejis, kai važiavau dviračiu gatve, vietos užtenka, niekam netrukdau, o man vairuotojai specialiai „pypsina“ ir rodo visokius ženklus.“
Esama dviratininkams skirta infrastruktūra pašnekovės irgi kol kas nedžiugina, juolab, lyginant ją su Amsterdamo: „Vilniaus centre yra vos keli dviračių takeliai ir tokiose nepatogiose vietose, kad tik niekada gyvenime dviračiu Senamiestyje nevažiavęs žmogus gali taip sugalvoti – kai kur neįmanoma važiuoti dėl labai siaurų šaligatvių ar gatvių, pėsčiųjų srauto. Dėl tokios situacijos tikrai gaila, nes Vilnius nedidelis ir čia puikiai būtų galima Senamiestyje važiuoti dviračiu. Jei būčiau valdžioje, pirmiausia sudaryčiau sąlygas mieste dviratininkams, o automobilius, išskyrus gyventojų, ką nors pristatančius ar specialiąsias tarnybas bei taksi, išvis uždrausčiau, aišku, pastačiusi didelį požeminį garažą kur nors netoli centro. Manau, visai nėra ko automobiliais po Vilniaus Senamiestį maltis.“
-
Žiemos švelnėja, o dviratininkų miestų gatvėse reta, kodėl?
-
Apklausa gatvėje: Ar esate patenkinti viešojo transporto kokybe?
-
Didmiesčių problemos keliauja į kurortus. Ar pavyks išvengti?
-
Kaip išlaikyti gerą sveikatą ir neprarasti laiko spūstyse? Pašnekovai dalinasi patirtimi
-
Fotokonkursas „Judėti smagu“: skaitytojų kadrai (I)
-
Ateitis jau čia pat. Kada išauš autonominių automobilių era?
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu šalies transporto sektoriuje numatoma investuoti apie 1.47 mlrd. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų. Daugiau kaip 88 mln. eurų skirta darnaus judumo projektams. Šios investicijos padės šalyje skatinti darnų įvairių rūšių judumą ir plėtoti aplinkai draugišką transportą, siekiant sumažinti anglies dioksido išmetimus.
