Nežinau kiek dabar valandų. Visiems sumigus, baigiau skalbtis drabužius. Šįvakar pirmą kartą nusiprausiau po keturių dienų pertraukos. Vakarą praleidome sėdėdami kambaryje, bendraudami su keliais britais ralio dalyviais. Būtume išėję laukan, bet bijojome būti suimti. Šalyje, kur dabar randamės, nuo vienuolikos yra skelbiama komendanto valanda ir jai nepaklustantys užsieniečiai yra suimami. Čia žmonių teisės yra paisomos mažiau nei duonos ir viešumoje duonelę valgyti reikia labai atsargiai – neduokdie nukris trupinių. Šalį valdančiam diktatoriui aplankius vieną mažesnių miestelių liko blogas įspūdis, tad jis įsakė viską tame esančiame miestelyje nugriauti. Viskas ir buvo nugriauta išskyrus duonkepes krosnis.
Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Atsakingas pakavimas Gruzijoje |
Grįžkime laiku šiek tiek atgal. Paskutinį kartą įspūdžius rašiau iš Rumunijos. Tikėjausi istoriją pratęsti nuo ten, bet keletas faktorių lėmė planų pasikeitimą. Vienas iš menkesnių faktorių yra palaipsniui vis mažėjantis interneto prieinamumas ir vis daugiau darbo reikalaujantys keliai. Didysis faktorius yra tai, kad tik dabar prasidėjo tikra egzotika ir iš tiesų įdomūs įvykiai. Riedėjimas per Europą, net jei ir pažymimas keletu praeinančių nuotykių nėra labai įdomus. Įdomios yra pragariškos skylės, pro kurias dabar skinamės kelią, tad pralėkime per mažiau įdomius įvykius didesniu greičiu.
Bukarešte nakvojome dvi naktis ir šovėme link Turkijos. Turkijos siena buvo pirmoji vieta, kur tikėjomės būti stipriai pakratyti. Nebuvome, pasirodo, kad Lietuva su Turkija dabar turi bevizį režimą. Ačiū žmonėms, kurie tokiais dalykais pasirūpina. Turkiją sugebėjome pervažiuoti mažiau nei per parą. Besikeisdami su Domu sugebėjome įveikti beveik visą dvylikos valandų atkarpą laikydami pastovų apie šimto dvidešimties kilometrų per valandą greitį. Keliai Turkijos šiaurėje yra geri ir tokį greitį laikyti nėra sudėtinga. Turkija mūsų pirmoji šalis, kur kelių eismo taisyklės yra labiau kelių eismo orientyrai, nei taisyklės. Čia visi važinėja taip, kaip jiems patogiau. Mes stengėmės per daug neatsilikti.
Nežinantiems priminsiu, kad Lietuvai su Gruzija turi labai gerus santykius, todėl sienos kirtimas į Gruziją ties Batumi miesteliu jokių problemų nesukėlė. Pasikeitėme pinigų į vietinius larius ir išlėkėme ieškoti nakvynės. Mus supo Lietuvą primenantys pastatai, o vietiniai buvo nenusakomai draugiški. Pasakymas, kad esi iš Lietuvos Gruzijoje dažnai tolygus VIP kortelės ištraukimui. Einis sakė, kad atvažiavome į Lietuvos užjūrio koloniją ir jausmas buvo tikrai panašus, tik kad bendrauti su visai reikėjo rusiškai.
Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Azerbaidzhano sienai artejant |
Praleidę Batumi vieną naktį išlėkėme link Tbilisio ir jį pasiekėme vakarop. Ten vairuojanti taisyklių buvo paisoma dar mažiau, negu prieš tai mūsų lankytuose taškuose. Kadangi labai mėgstu vairuoti chaotiškose sąlygose, vairas kitą dieną buvo duotas man. Nuvažiavome į Tbilisyje besirandančioje ambasadoje mums suorganizuotą susitikimą. Nelabai žinojome, ko tikėtis ir buvome labai nustebinti. Mūsų laukė daug labai malonių, bendrauti nusiteikusių žmonių, užkandžiai ir gėrimai. Renginyje taipogi dalyvavo lietuviško modernaus folkloro ansamblis „Aisva“, kurie dainavo tautines dainas ir vertė visus šokti ir dainuoti kartu. Palaipsniui gurkšnojant gruzinišką vyną visi šokti ir dainuoti išmoko. Apsilankymas ambasadoje mums paliko labai gerus įspūdžius, tad ačiū Lietuvos ambasadai Tbilisyje ir Justei!
Kitą dieną pajudėjome link šiauriau besirandančios Gruzijos – Azerbaidžano sienos ir nakvojome kempinge prie kalnų Lagodekhi regione. Kitą rytą, kad bent kiek pramankštinti kojas, išsiruošėme į penkių valandų žygį link kalnuose esančių krioklių. Grįžus pajudėjome link sienos. Privažiuojant prie muitinės pasitinka ženklas, sakantis „Azerbaijan border, good luck“. Nusiteikėme blogiausiam. Visiems po nakvynės palapinėje reikėjo tualeto rimtesniems reikalams atlikti, bet buvome įstrigę muitinėje. Eilė judėjo lėtai ir muitininkai čia draugiški jau nebuvo. Tikėjomės, kad stipriai pakratys. Mane, Domą ir Einį išsodino ir liepė eiti pro atskirus vartus, o Mantas, kurio vardu yra įregistruotas automobilis, turėjo jį pravairuoti pro muitinę.
Mūsų, pėstute kertančių sienas, paklausė keletą klausimų ir be didelių ceremonijų praleido. Einio buvo paklausta, ar jis nėra lankęsis Armėnijoje. Jeigu jam būtų susipynęs liežuvis ir jis netyčia pasakytų taip, sukeltų problemų kiekį greičiausiai tektų matuoti tonomis. Praėję muitinę atsidūrėme prie vartų, pro kuriuos išvažiuoja muitinę kirtę automobiliai. Saulė kepino slegiančiai ir fantastiškai. Temperatūra buvo apie keturiasdešimt laipsnių celsijaus ir visi kitoje pusėje laukiantys stovėjo šešėlyje ir į mus mėtė labai įtarius žvilgsnius. Patys irgi nuėjome į pavėsį ir, atsirėmę į sieną, sėdome ant asfalto. Greitai susivokėme, kad taip sėdėti ilgai nepavyks, nes asfaltas, netgi pavėsyje, yra deginančiai įkaitęs. Pažiūrėję į kitus pamatėme, kad jie sėdi ant kažkur susirastų plytų. Prie kelio tokias plytas susiradome ir patys ir ant jų atsisėdome. Buvo šiek tiek labiau pakenčiama.
Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Miegantys elektros stulpai |
Sėdėjome pavargę, neišsimiegoję, alkani ir su dideliu poreikiu tuštintis. Aplinkui nebuvo nieko – plyni apleisti laukai, atgrasi betoninė siena ir didelė eilė senų rusiškų ladų bei panašaus amžiaus mersedesų, laukiančių patekti į Gruziją. Neįsivaizdavome, kiek užtruks Mantas, kaip jam sekasi ir kiek nuosekliai jis yra kratomas. Praėjus mažiau nei pusvalandžiui, jis išvažiavo su maišu persikų. Pasirodo, jis sušnekėjo su vietiniais pareigūnais, davė jiems vienus iš mūsų marškinėlių (ačiū mūsų rėmėjams) ir jie jį pavaišino persikais. Verta pagarbos. Po to išsiaiškinome, kad jie iš mūsų per daug nulupo už draudimą. Ką padarysi. Manėme, kad toks sienos kirtimas yra siaubingas ir neįtikėtinai nemalonus. O, kaip mes klydome! Palyginus su tuo, ką patyrėme vėliau, tai buvo fantastiškai sklandus procesas. Kiti sutikti ralio dalyviai ant Azerbaidžano sienos praleisdavo po septynias ir po dešimt valandų, mums tas užtruko vieną. Sukaupėme nemažai karmos ateityje laukiančiam košmariškam sienos kirtimui ir tas netrukus pasiteisino. Dabar sienos kirtimų bijome paniškai.
Gruzijoje keliai yra gerokai prastesni, nei Turkijoje, o Azerbaidžane keliai yra gerokai prastesni negu Gruzijoje. Šalyje, kurioje randamės dabar, keliai yra blogiausi iš visų, kokius yra tekę matyti gyvenime, bet apie ją vėliau. Esant stipriam poreikiui visai komandai apsilankyti išvietėje, kirtę sieną kaipmat pajudėjome ieškoti degalinės su atitinkamom patalpom. Radome ir ėjome iš eilės. Kiekvienas grįžęs atrodė praradęs norą gyventi. Po Einio eilė buvo man. Jis įteikė man į rankas ruloną popieriaus ir pasakė „Sėkmės, Mongol rally dvasia“. Judant link tikslo atmosfera darėsi vis tirštesnė. Darėsi aišku, kad ten yra apsilankęs ne vienas gamtos šaukiamas ir visi paliko šiek tiek savo kvapo. Įėjus pro duris, kvapas mane išvarto privertė galvoti apie viską, kas man yra svarbu ir brangu gyvenime. Tualetas buvo tiesiog aprūdijusi apdergta keramikinė skylė grindyse. Visur, kur buvo galima atsistoti, buvo neaiškių rudų ir juosvų nuosėdų. Gal tiesiog purvai, gal kažkas kito. Nieko, tokių išviečių būna ir Lietuvoje, o anksčiau jų būta apsčiai, tiesiog ten niekada nevaikštoma. Dabar tai – geriausia ką turime, tad laikas pratintis.
Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Mažas miestelis Azerbaidzane |
Važiavome iki Baku kol sutemo, tada automobilį sustabdėme degalinėje ir jame nakvojome. Kitą dieną reikėjo suprasti, kur randasi Turkmenistano ambasada, internete skelbianti tris skirtingus adresus. Taipogi reikėjo suprasti kur ir kaip keliasi Kaspijos jūrą kertantis keltas, kuris keliasi kada nori, kainuoja kiek nori ir visai nebūtinai ima keleivius. Apie šitą epopėją papasakosime sekančiame savo įraše. Įvažiavus į Baku prasidėjo tikrieji mūsų išbandymai, darbas ir nuotykiai. Iki kito!