Rugpjūčio pirmą dieną mes atsibudome savo šiltnamiu virtusioje pastogėje. Dykumoje prie Darvazos jau apie šešias ryto saulė kepina taip, kad palapinėje miegoti pasidaro nebeįmanoma. Pakuoti palapinę bei krautis daiktus pradėjome kartu su kitais ralistais ir turėjome progos pamatyti, kokių įdomių įrenginių jie buvo pasiėmę į kelionę. Viena komanda su savimi turėjo labai rimtai atrodantį nediduką espresso aparatą, kiti pusryčiams ant didelės keptuvės kepėsi kiaušinius ir šildėsi bandeles. Mes, atsidarę Turkmėnistane pirktus Rygos šprotus, juos tvarkėme užsikasdami batonu.
Verta būtų paminėti, kad škotų komanda ant savo mažučio KIA automobilio stogo vežėsi baidarę. Kuo toliau, tuo labiau šis sumanymas atrodė vis labiau prastai apgalvotas. Kai baidarė galų gale nukrito ir išdaužė jų automobilio langus, visi įvykio liudininkai buvo įsitikinę, kad kanojos škotai atsisakys. Anaiptol – jie kategoriškai pareiškė, kad kanoja su jais keliaus iki Mongolijos. Daugiau škotų komandos kelionėje mes nebesutikome.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Chaotiškasis Uzbekistano restoranas |
Vakarą prieš tai prie mūsų buvę priėję „Idiots abroad“ komandos nariai su paprašymu, kad padėtume jiems su savo rusų kalbos žiniomis. Priminsime, kad “Idiots abroad” yra į Mongoliją ant motociklų išsiruošę apie penkiasdešimties metų amžiaus britiškos kilmės vyriškiai. Vienam iš jų buvo kilusios rimtos problemos su sankaba ir be suvirintojo pagalbos judėti toliau jam pasidarė nebeįmanoma. Mūsų buvo paprašyta „Idiots abroad“ padėti susirasti suvirintoją ir, su juo sukalbėjus rusiškai, paaiškinti kas turi būti padaryta.
Kadangi tuo metu radomės visiškoje dykumos glūdumoje, nuo kurios iki artimiausio apgyvendinto taško į bet kurią pusę keliauti buvo šimtai kilometrų važiavimo tam labai nepalankiu keliu, perspektyvos kažką rasti atrodė blankiai. Dar mūsų komandą ganėtinai stipriai spaudė laikos trūkumas, bet negalėjome kolegų ralistų palikti nelaimėje. Įstrigti Karakumo dykumoje gali būti labai pavojinga, o laiku iš Turkmėnistano neišvežus savo transporto priemonės kyla begalė teisinių problemų, kurios neišvengiamai virsta finansinėmis problemomis.
Kaip bebūtų neįtikėtina, suvirintoją dykumoje mums pavyko susirasti greičiau nei per pusvalandį. Truputį paklaidžiojus greitkeliu radome dujų išgavimo stovyklą, kurie turėjo visą suvirinimo operacijai reikalingą įrangą. Persimetus keletu žodžių jie ėmėsi darbo ir greitai reikalingos detalės buvo suvirintos. Šlifuojant nuo žvaigždutės po suvirinimo atsiradusius iškilimus paaiškėjo, kad jinai padaryta ne iš geležies, kaip tvirtino britai, bet iš aliuminio. Šlifuojant jos dantys buvo pradėję trupėti. Stipriai nevilties pilnomis akimis motociklininkas apžiūrėjo jam paduotą sulituotą įnagį ir pasakė, kad sueis. Atsarginių variantų visvien nebuvo, tad teliko tik tikėtis, kad detalė savo darbą atliks. Palinkėję „idiots abdoad“ sėkmės siaubingais Tukmenistano keliais nudardėjome link Uzbekistano sienos.
Labai netikėtai sieną pavyko kirsti fantastiškai greitai. Mus prastūmė į patį eilės priekį, prieš vietinius, ir labai greitai išvažiavimo iš Turkmėnistano procesas buvo pasibaigęs. Panašu, kad į šalį užsieniečiams patekti yra žymiai sunkiau, nei iš jos išvykti. Nesiskundėme ir labai džiaugėmes palikę velnio neštą ir pamestą Turkmėnistaną.
Uzbekai ant savo sienos papurtė kiek labiau, nei Turkmėnai, bet maždaug po valandos be didesnių ceremonijų buvome praleisti. Nuo sienos pavažiavus apie penkiasdešimt metrų privažiavome užkardą, kurią teko pasikelti patiems. Panašu, kad Uzbekai linkę skatinti iniciatyvą.
Nors Turkmėnistane buvome susidarę įspūdį, kad keliai blogesni negalėtų būti niekur, klydome. Uzbekistanas kratyti pradėjo iškart ir nenumaldomai. Važiavimas jo gatvėmis buvo panašus į važiavimą slalomo trasa, bandant išvengti visų duobių, kurių kartais buvo daugiau nei kelio. Neilgtrukus privažiavome miestelį pavadinimu Turktul, kuriame vėl susitikome su anksčiau sieną kirtusiais “Baatard sausage”.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Suvirinimo operacijos belaukiant |
Vienas iš pirmų dalykų, kurie paprastai daromi atvažiavus į naują šalį yra pinigų keitimas. Dažniausiai tokia operacija vykdoma arba banke, arba pinigų keitykloje. Laimei, apie Uzbekistaną buvome iš ankso pasiskaitę ir žinojome, kad pinigų keitimas oficialiose institucijose ten būtų didelė klaida. Valiutos keitimo banke rezultatas būtų maždaug trečdaliu mažesnė suma, nei būtų įmanoma gauti juodojoje rinkoje. Juodają rinką sudaro praktiškai viskas, kas nėra bankai.
“Baatard sausage” pinigus pasikeitė pas prekeivį turguje, o mūsų komandai dolerius labai geru kursu pavyko išsikeisti vaistinėje. Nuo tada “Dykumų rijikų” leksikone atsirado terminas “vaistinės kursas” ir visur kitur keisdami pinigus visada stengėmes gauti kursą kuo artimesnį “vaistinės kursui”.
Tolimesnis kelionės planas buvo pavalgyti. Sustojome vienoje iš vietinių autentiškai atrodžiusių kavinučių. Kadangi Turktul yra tolima provincija, autentiškai ten atrodė viskas. Rusiškai padavėjo pasiklausėme, ar galėtume gauti staliuką septyniems. Jis, nieko neatsakęs, tiesiog pasimetusiai į mus pasižiūrėjo. Tada kitas, raudonu megztiniu apsirengęs, vyriškis pasakė “žinoma galėtume” ir nuvedė mus pro duris restorano gale į mažą, ankštą, klaustrofobišką, uždarą patalpą su blankiu gelsvu apšvietimu.
Paprašius meniu mums buvo pasakyta, kad tokio daikto jie neturi. Raudonai apsirengęs vyriškis paklausė, ko mes norime. Pasakėme, kad norime pavalgyti. To jam užteko, kad priimti už mus visus reikiamus sprendimus, pasakyti, kad nesijaudintume ir kažkur dingti. Susijaudinome. Neįsivaizdavome, ką gausime, kiek tai gali kainuoti ir iš viso kaip visa tai gali baigtis. Neužilgo mums buvo atnešta daug duonos, salotos, labai skani sriuba, antri patiekalai ir, paprašius, daug alaus.
Netikėtai, maistas buvo labai skanus ir daug geresnis už bet ką ragauto Turkmėnistane. Galų gale raudonai apsirengęs vyriškis atėjo prie mūsų stalo, pasistatė šalia kėdę ir atsisėdo kartu. Įpylėme jam alaus. Tada jisai mums pasakė, kad restorane jis nedirba ir kad pats yra vienas iš klientų. Susijaudinome labiau, nei prieš tai, tačiau kelio atgal jau nebuvo. Pradėjome bendrauti su nauju mūsų draugu, kuris paskui pasikvietė dar vieną draugą, o dar vėliau prie mūsų prisijungė ir pora restorano darbuotojų.
Gerai, bet neramiai praleidus laiką atėjo laikas prašyti sąskaitos. Sąskaita buvo tiesiog skaičius įrašytas į kalkuliatorių. Padalinus iš septynių vienam žmogui tokia puota kainavo mažiau nei po keturis dolerius. Negalėjome patikėti savo sėkme ir pradėjome stipriai mėgautis chaosu persmelktu Uzbekistanu.
Išvažiavus iš Turktul pasiėkėme kelią mušantį visų prieš tai matytų blogų kelių rekordus. Apvažiuoti duobių jame buvo neįmanoma, mat kelias buvo jomis grįstas. Nuvažiuoti tokiu daiktu penkiasdešimt kilometrų mums užtruko daugiau, nei pusantros valandos. Kadangi jau buvo beveik vidurnaktis, kartu su “Baatard sausage” nusukome į dykumą ir pasistatėme joje palapines. Kitą dieną laukė kelionė iki Samarkando, vieno seniausių pasaulio miestų ir centrinio senojo šilko kelio taško.
