Dykumoje visą kelionę kėlėmės vienodai – sukaitę, apduję ir neišsimiegoję. Pirmas jausmas, užplūstantis saulės kepinamoje palapinėje pramerkus akis, yra viską apimantis, svaiginantis, troškus karštis. Atrodo, kad miegama yra šiltnamyje. Tolimesni bandymai užmigti kaipmat pasidaro nebeįmanomi, mat iš palapinės norisi kuo greičiau pasišalinti. Išlipus laukan pasidaro šalta.
Toks tipiškai temperamentingas yra dykuminis klimatas – temperatūra retai kada būna idealiai komfortabili ir dažniausiai svyruoja neįprastai ekstremaliai“. Nereguliarus bei trumpas kelionės miegojimo režimas visus rytais vertė jaustis taip, tarsi būtume pagiringi. Diena prasidėjo nuo maždaug penkiolika minučių trukusio lėto, pasimetusio klaidžiojimo aplink palapines ir automobilius, bandant suvokt kas esame, kur ir kodėl. Pagaliau susipratus kartu su „Baatard sausage“ sušokome į savo transporto priemones ir pajudėjome atgal link pagrindinio kelio.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Samarkandas |
Pagrindinis kelias nuo praeitos nakties, suprantamai, nei kiek nepagerėjo. Prie šturvalo eilė buvo sėsti Einiui ir jam teko kirsti atkarpą, savo prastumu lenkiančią visus iki tol matytus kelius, stipriai pranokstančią netgi Turkmėnistano šedevrus. Kažkur penkiasdešimties kilometrų atstumą važiavome beveik tris valandas. Visi eismo dalyviai judėjo visais kelio kraštais, iš visų pusių, visomis kryptimis. Važiuojant vidutinišku penkiolikos kilometrų per valandą greičiu eismo kryptis pasidarė nebereikšminga ir pagrindiniu tikslu tapo duobių vengimas.
Pikčiausia, kad šalia „pagrindinio“ kelio ėjo kitas, pilnai asfaltuotas, naujai išgrįstas greitkelis. Būtume bandę važiuoti juo, jei maždaug kas penkiasdešimties metrų atkarpomis šis alternatyvus ruožas nebūtų perklotas arba betono blokais, arba milžiniškomis smėlio krūvomis.
Nuo Turktul iki Samarkando važiavimo yra apie šešis šimtus kilometrų, tad, tuštėjant mūsų bakui, nusprendėme pasipildyti ties Bukhara. Bukhara – vienas didžiųjų Uzbekistano miestų, stovintis ten jau daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Jei ne įtemptas mūsų kelionės tempas, tikrai Bukharoj būtume apsistoję bent porai vakarų, tačiau šįkart apsilankėme tik gauti dyzelio.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Nesėkmingos dyzelino paieškos atsispindi keliautojų veiduose |
Pirma degalinė, kurią aplankėme, pasakė, kad dyzelio jie neturi ir nusiuntė į sekančią. Sekančioje degalinėje pasikartojo toks pat scenarijus. Trečioje degalinėje mums buvo pasakyta, kad dyzelio iki Samarkando nebus niekur. Kadangi kuro turėjome mažiau nei šimtui kilometrų įveikti, už dviejų su pusę šimtų buvęs Samarkandas kaip užsipylimo taškas netiko. Pradėjome ieškoti alternatyvų.
Alternatyvas matėme tik tris. Pirmoji buvo tokia, kad galbūt mums suteikta informacija neteisinga ir kad kitose kolonėlėse dyzelinio kuro rasti vis dėlto pavyks. Antroji buvo susitarimas su sunkvežimio vairuotojais, kad nupiltų mums savo kuro. Paskutinė buvo tai, kad „Baatard sausage“ mus temptų iki Samarkando.
Kad degalinės dyzelio visgi neturi išsiaiškinome dar po trijų nesėkmingų bandymų užsipilti. Tada Mantas pajudėjo bandyti savo diplomatinių sugebėjimų bendraudamas su sunkvežimių vairuotojais.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Veidas, kai nėra dyzelino |
Ne už ilgo jis pradėjo mums mojuoti, siūlydamas važiuoti link jo. Savo intuityvios uoslės dėka jam buvo pavykę susirasti baltarusį „furistą“, dyzelio pasiruošusį mums parduoti už apytikriai lietuviškas kainas. Dvidešimt litrų degalų komandai kainavo trisdešimt dolerių.
Pats mums padėti pasiruošęs geradarys vairuotojas pasižymėjo stambiu sudėjimu, įspūdingomis tatuiruotėmis ir labai stipriai diplotinei kalba priešingu savo „bazaru“. Kol prie jo sunkvežimio parkavome savo „Dacia“, išgirdome jį žiauriai garsiai rėkiant. Tai buvo net ne rėkimas, o kažkoks primatinis džiunglių padaro kriokimas. Pasirodo, prie jo bandė artintis grupė vaikus belaikančių romų moterų. Jas apstaugęs „furistas“ pradėjo rodyti į savo genitalijas ir rekomendavo nekviestas viešnias pasirūpinti jų serviravimu sau. Noras kaulyti pinigų labai greitai buvo išmuštas. Mes galvose greitai užsirašėme naują geriausią būdą tvarkymuisi su lupikautojais.
Užsipylę degalų šiek tiek pabendravome su nauju savo draugu ir galų gale pilnu baku vėl pajudėjome link Samarkano. Šis geradarys keikimąsi buvo pakėlęs iki kito, mums nesuprantamo, lygmens. Jei nebūtume žinoję, kad jis pasiruošęs mums padėti, būtume manę, kad nori mus nugalabyti. Netgi pilantis iš jo dyzelį neapleido baimė, kad viskas tuoj pasisuks labai neigiama linkme. Viena iš Uzbekistane išmoktų pamokų būtų tai, kad ne visada įtartinai atrodantys žmonės įtartinai elgiasi. Po truputį mokėmės pasitikėti įtartinais nepažįstamaisiais, tikėdamiesi iki Rusijos tokio įpročio atsikratyti. Bukharos pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, yra „laiminga vieta“. Nežinome, kokius įspūdžius iš ten parsiveža kiti, bet mums miesto pavadinimas pasirodė ironiškas.
Dyzelio paieškos mums užtruko daugiau nei dvi valandas.
Samarkandą pasiekėme jau vakarėjant ir su Einio navigaciniais sugebėjimais greitai pasiekėme savo centre besirandantį hostelį. Ten jau nakvojo dvi ralyje dalyvaujančios komandos, abi iš Italijos. Taipogi sutikome narį iširusios komandos, kuri Rumunijoje savo automobilį sudaužė. Nepaisant nesėkmės jie, nepasidavę, nusipirko kitą transporto priemonę, su kuria kelionę bandė tęsti, tačiau buvo sustabdyti prie sienos. Dėl popierių trūkumo nauja mašina jos kirsti negalėjo. Galų gale šie nelaimėliai nuleido rankas ir nusprendė skraidydami lėktuvais aplankyti bent porą įdomiausių kelionės punktų.
Išsikrovę daiktus ir vestibiulyje atsigėrę arbatos pajudėjome į miestą ieškodami vakarienės. Susiradome koldūnų, plovo, šašlykų bei balandėlių. Deja, maisto egzotika tie kraštai mūsų nelepino. Turbūt labiausiai neįprasta mums buvo jų pastoviai prie stalo nešama „lipioška“ - balta, apvali ir visada šviežiai kepama duona. Nors jinai buvo neįprastai skani, vis neapleido įtarimas, kad ši duona buvo viena iš priežasčių, dėl kurios visiems buvo stipriai sutrikęs virškinimas. Nesvarbu, „lipioška“ buvo per skani, kad galėtume jos atsisakyti.
Pasikeitę pinigus pas restorano savininką išalkę puolėme valgyti. Pabaigę visą maistą ir nebaigę visos „lipioškos“ (visada neprašius atnešamas naujas kepalas) supratome, kad daugiau nieko pamatyti nebeturime jėgų. Galų gale jau buvo vidurnaktis. Greitai apėjome žymiausias Samarkando mečetes ir sugriuvome į lovas. Malonu užmigti žinant, kad nebus atsibundama nei automobilyje, nei saulės kepinamoje palapinėje. Kitą dieną laukė labai labai ilgas kelias iki Kazachstano, Almaty.
